Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas ir eseistas Sigitas Geda beveik nuo pirmųjų kūrybinių žingsnių tapo vienu ryškiausiu kūrėju, savo poezija, kritikos tekstais, eseistika daręs didelę įtaką lietuvių literatūrai ir jos kūrėjams. „S.Geda yra lietuvių poezijos transformatorius, perkeitėjas; poezijos tradicija yra jo perskverbiama, pleištinis judesys, plėšiantis. Nėra prasmės klausti apie plėšiančio judesio teisingumą, jis nėra atsižvelgiantis. Gali būti drastiškas, būtinai provokatyvus“, – rašė profesorė Viktorija Daujotytė. Šios provokacijos vertė keistis ne tik S.Gedos amžininkus, jos darė įtaką ir jaunesnėms kūrėjų kartoms.
Šis pokalbis – dviejų kartų rašytojų – Sigito Gedos ir Sigito Parulskio bandymas apčiuopti ir nusakyti rašytojo ir jo laiko ryšius ir santykius. Pokalbis vyko laidoje „Kultūros savaitė“ 2003 metų pačioje sausio pabaigoje, kai iki poeto S. Gedos 60-mečio jubiliejaus buvo likę vos kelios dienos.
Suformulavęs pokalbio temą „Rašytojas ir jo amžius“, amžius biologine prasme, pagalvojau, kad truputį tiesmukai skamba, ypač turint galvoje artėjantį Jūsų šiašiasdešimtmetį. Tenka kalbėti apie nemalonius dalykus! Gal pradėkim nuo Jūsų knygų, – rodos, Josifas Brodskis yra taip sakęs apie šį rašytojų savęs susirekšminimo aspektą – į knygų lentyną gulsi ne tu, o tavo knygos. Nebesuskaičiuoju Jūsų knygų.
Aš irgi nelabai suskaičiuoju. M.Mažvydo biblioteka rengia mano kūrybos ekspoziciją, tai vien straipsnių yra apie septyni šimtai. Net nemaniau, kad esu straipsnių rašytojas. O knygų, sako, yra 147-ios, – su tomis, kurias aš išleidęs, išvertęs ir kuriose yra mano tekstai. Nežinau, ar tai labai reikšminga, jeigu esi išleidęs daug knygų. Iš senų pokalbių su savo bičiuliu Petru Repšiu prisimenu, ką jis yra sakęs apie mūsų jaunystės autoritetą amžinatilsį Justiną Mikutį: ir ką tu iš jo atsimeni, vieną dvi frazes! O ką atsimenam iš didelių poetų – posmelį, pusantro, ir iš savų atmintyje išlikę tik jaunystės eilėraščiai. Bet gal grįškim prie temos.
Įdomi Milano Kunderos mintis, kad žmogaus likimas kartais baigiasi anksčiau, nei jo gyvenimas. Nejauki mintis, bet rašytojams tai irgi dažnai nutinka – kūryba baigiasi jaunystėje, o vėliau tik vegetavimas.
Tikra tiesa. Prieš šį jubiliejų vienas mano draugas sako, prašyk, kad aktorė skaitytų eilėraštį iš pirmos knygos, iš ciklo „Sugrįžimas iš Kaukazo“: „Arkliai siūbuoja žalią horizontą/ stačiom galvom iš žemės lenda vyturiai...“ Jiems užsifiksavę šios eilutės, ir tai yra įvaizdžio problema, vadinamoji kaukė, kuri tau priaugo ir turi visą gyvenimą nešioti. Mane tai kankina, ypač dabar. Esu net parašęs verlibrą. Vis dėlto visi įvaizdžiai ir visos metaforos atima iš mūsų tai, kas brangiausia. Atima ir laidoja tikrovę.
Žmonės myli jau ne poetą ir ne jo poeziją, o savo atsiminimus, susijusius su jo jaunystės eilėmis, ima mylėti savo jaunystę, tiesa? Beje, prisiminiau Edmondo Kelmicko repliką, kuris po „26 rudens ir vasaros giesmių“ sakė Jums, kad jau turėtumėt numirt.
Jis dar žiauriau sakė... Jų karta buvo hipiuojanti, ir jiems užsifiksavo šie dalykai. Pavyzdžiui A. A. Jonynui labai patiko Vijono ciklas. Tavo kartai mes jau mažiau reiškėme. Ateina nauja karta, duoda tam tikrą naują toną, diktuoja tam tikras etines, moralines, estetines vertybes: kaip mylėti, kaip elgtis, kuo žavėtis. Ir tai, ko gero, yra brangiausia. Gediminas Jokimaitis, jo žmona Aukštikalnytė arba monsinijoras Vasiliauskas visuomet sakydavo – o mūsų kartos poetas buvo Mačernis. Negali dėl to priekaištauti, bet man įdomesni žmonės, kurie tai peržengia. Jeigu tik „mano jaunystė“, tai poezijos pasaulyje labai mažai lieka, labai užsidarai. Kaip tuomet pažinsiu, įsigyvensiu į tai, ką rašė prancūzai, anglai, italai, graikai, japonai, kinai, indai? Kategoriškai atmetu šią mintį...
Poetas ir amžius... Yra jauno ir seno poeto tipai. Senose kultūrose labai daug kur yra seno poeto tipas. Senovės Kinijos poeziją sukūrė žmonės, baigę tarnybą imperatoriui.
Matyt, senosiose kultūrose vyrauja išminties aspektas?
Jaunas poetas turbūt atsirado su minezingeriais. Jeigu prisiminsime senovės graikus – irgi seno poeto tipas. Romėnai – kartais kariai arba, kaip Katulas, prie imperatoriaus, prie dvaro, arba tokie seni kaip Vergilijus, atitarnavę imperatoriams, užsiima žemdirbystės kultūra ir t.t. Per visą Europos istoriją keliauja seno ir jauno poeto tipas. Ir nelabai aišku, kuris geresnis.
Gal formuojant jauno poeto stereotipą mums turėjo įtakos tokie mitai, kaip jaunas Arthuras Rimbaud ar panašiai?
Lietuviams turėjo daug įtakos tai, kad mūsų visa prozodija ir poetika yra labai nesena. Pora šimtų metų. Adomas Mickevičius atvedė jauno poeto įvaizdį ir pats neišsimušė iš šios klišės, baigė rašyti 36-rių ar 37-rių. O seno poeto tipas mums – Donelaitis arba Strazdelis. Mes nieko net ir negalime pasakyti apie Strazdo jaunystę, kaip apie Jėzaus Kristaus. Ir apie Donelaičio jaunystę ne kažin ką žinome.
O Maironis – jis apskritai kažkoks monolitas be amžiaus?
Jis labai užslėpęs savo vidaus pasaulį. Bet Maironis yra romantinio poeto tipas, jaunystė jam labai daug reiškė, ir tautų pavasario mitas jį labai paralyžiavęs. Senas jis tik rezignacinis, nemokėjo panaudoti to, ką gali senas poetas.
Ar galima sakyti, kad egzistuoja kažkokia poeto amžiaus riba lūžio prasme? Vieni po 30, 40 metų rašyti meta, o kiti – ne?
Tinka beveik stereotipinis atsakymas, kad kiekvienas atvejis unikalus. Pavyzdžiui, Albinas Žukauskas geriausius eilėraščius parašė senatvėje, ir Vytautas Bložė į senatvę rašo geriau. Bet yra labai daug lietuvių poetų, kurie baigė rašyt jauni.
Minėjote Vytautą Mačernį. Ankstyva, jauna mirtis jo poezijai suteikė papildomo žavesio, tarsi kilstelėjo į aukštesnę dimensiją.
Poezija arba dar tiksliau – lyrika susijusi su tokiom esensijom kaip jaunystė, ugnis, meilė, liepsna, žygiai, didvyriai, dievai, pusdieviai, o senas žmogus į visa tai žiūri jau kiek kitaip. Kadangi mūsų poezija prasidėjo kaip romantinė, o mes, lietuviai, dar įsivedėme tokią keistą, nevykusią sąvoką kaip neoromantinė poezija, – taip ji ir sutapo su jaunyste. Kas tai yra neoromantikai? Turbūt Europoje labai pavėlavusi kryptis. Tuo metu, kai visur jau klestėjo ekspresionizmas, dadaizmas, futurizmas, lietuviai dar turėjo tokią retro bangą.
Ir Aistis, ir Miškinis, ir Nėris, – visi jie priskiriami neoromantikams ir Lietuvoj labai gerbiami.
Taip, jie buvo retro banga po futurizmo. Ir Radauskas buvo retro, nes jis grįžta į tą prancūzų poezijos laiką, kai viešpatavo Valery, Verlaine`as, Rimbaud. Jis šito ir neslepia, ir Alfonsas Nyka-Niliūnas neslepia, jog orientavosi į tuos laikus. Kai verčiau Baudelaire`ą, su tuo susidūriau: visas jo žygdarbis prancūzų poezijoje yra retro revoliucija, jis grįžta į XVII amžių. Taigi – poezijoj nėra tiesaus ėjimo.
Labai avangardiška poezija prieina tylos zoną, tuomet tenka grįžti į praeitį, atgaminti senas formas, gelbėti kalbą?
Tikriausiai, kadangi visas rezervas yra praeityje, o jeigu žiūri į priekį – ten tik eksperimentas. Visa kalba – už nugaros.
Mes, lietuviai, negalime laisvai kalbėti apie savo poeziją, kaip kitos tautos. Atsimušiau į šią problemą – lenkų poezija buvo didesnė tuo metu, kai prasidėjo lietuvių poezija. Mažosios Lietuvos poezija buvo vokiečių kontekste. Po to atėjo Maironio karta. A. Nyka-Niliūnas yra rašęs, kad Maironis išplėšė lietuvių poeziją iš slavų stichijos. Bet iš tikrųjų Maironis liko didesnis Puškino mokintinis nei Geothe`s. Paradoksas, bet taip yra – Maironis išmušė silabotoniką, bet pats jambinis, o ši tonika buvo Puškino, Lermontovo, mūsų prozodiją labiausiai nulėmė rusų poezija.
Apie lenkų įtaką taip pat galima kalbėti?
Be abejo. Lenkų ir rusų buvo įtakoti ir visi mūsų vadinamieji neoromantikai: ir Kossu Aleksandravičius, ir Salomėja Nėris, ir Antanas Miškinis, ir Henrikas Radauskas. Jie geriausiai mokėjo rusų, lenkų kalbas, daugiausiai šiomis kalbomis skaitė. Dar galima pridurti prancūzų kalbą. Ir bus visa vadinamoji lietuvių poezijos mokykla.
Žinoma, nenoriu šios mokyklos suniekinti, nes šioje plotmėje buvo atrasta labai gražių, labai poetiškų dalykų. Problema tokia, kad po 1940 metų tam tikros šakos buvo nupjautos ir daromi kažkokie konservai. Niekas rimtai nenori kišti į šią sritį nagų, – dideli literatūros tyrinėtojai patys buvo komunistai, šlovinę partiją ir komunistinius poetus, – tačiau niekas nėra rimtai patyrinėjęs ir pasakęs, kiek per penkiasdešimt metų buvo tokių konservų padaryta ir kiek mes praradome.
Kai pradėjau eiti į mokyklą, nieko nebebuvo likę: mus mokė tik Reimerio, Jonyno, kažkokio parazito Skinkio, kurio niekas net nebeatsimena, Mozuriūno, Šimkaus, Tilvyčio, Valsiūnienės eilių. Dabar paklausk jaunimo šių pavardžių, jie galvos, kad esi iš kitos planetos. Kai kas nori nutylėti, bet mes iš tikrųjų buvome palikti tuščioje vietoje.
Vėl prisiminsiu J. Brodskį, kuris yra beveik Jūsų kartos poetas, gimęs 1940 m. Jis irgi yra sakęs, kad jo karta savo poeziją pradėjo kurti beveik tuščioje vietoje, nes vadinamojo „sidabro“ amžiaus poezija, – Achmatova, Mandelštamas, – jiems į rankas pateko vėliau. Ar visiškai tušioj vietoj įmanoma ką nors padaryti?
Iki tam tikros ribos jis teisus, bet yra dar ir toks nesąmoningas variklis... Mano tėvas mokėjo tris ar keturis dainuojamus Kossu Aleksandravičiaus tekstus, arba Silvestro Valiūno, arba Baranausko, Maironio, Nėries. Ir jeigu esi su tam tikra kibirkštim, turi šiek tiek Dievo dovanos, tai iš poeto užtenka trijų keturių eilučių, jo esensijos. Daugiau ir nereikia. Gali intuityviai eiti tam tikra kryptimi. Jeigu Mačernis dar būtų gyvenęs ir rašęs, kitos esensijos vargu ar būtų išgavęs.
Yra poetų, kurie tarsi užprogramuoti jaunystės mitui. Vasarą mane abstulbino frazė, kad esant sausrai gėlės ir augalai aukoja šaknis sėkloms. Šaknys dingsta, o sėklos subrandinamos ir išmetamos. Labai keistas reiškinys – jei turėsime galvoje „šaknų“ problematiką, arba vaikų ir tėvų problematiką. Sėklas žūt būt reikia išmesti. Ir kai lietuviai labai sielvartauja, kad Biliūnas jaunas mirė, kad Janonis, Mačernis, dar daug talentingų jaunų žmonių mirė, tai dar nelabai aišku, ar nebuvo kažkokio apspręstumo. O ką Biliūnas būtų toliau rašęs, jeigu būtų gyvenęs? O jeigu Čiurlionis būtų gyvenęs? Viskas – o jeigu jeigu jeigu... Gal tik tiek jiems ir buvo skirta padaryti?
Jaunos literatūros negali pasinaudoti visais žanrais, dažniausiai jos mąsto lyriškai, poetiškai, maksimaliai. Lietuviai labai sunkiai mąsto taip, kaip reiktų mąstyti romane. Arba kinas. Kad tauta subręstų mąstyti kinematografiškai, reikia ilgo laiko tarpo.
Vadinasi, lietuviai dar nemoka mąstyti epiškai, nemoka pasakoti ilgų, sudėtingų istorijų?
Jeigu ieškai lietuvių prozos šaknų, tai surandi, kad Biliūnas „Liūdnoje pasakoje“ buvo atsimušęs į tai, jog lietuviai priklauso šiaurės tautoms ir moka mąstyti epiškai. Arba kai skaitai Šeinių. Kai skaitai Daukantą, matai, jog lietuviai turi lotyniškų šaknų. Kai skaitai Valančių – matyti viduramžiškos šaknys. Bet tik matai, kad yra visos galimybės.
Lyg neišnaudotos užuomazgos?
Taip, bet jeigu į tai labai skeptiškai žiūrėsi, gali nusiristi iki tokios tezės, kuri man nepatiko, ir kurią kritikavau, kai Gudavičius su Bumblausku šnekėdami leptelėjo, neva mes neturime savo metafizikos. Yra lietuvių metafizika, bet ji labai trapi. Tik klausimas, ar ji turi būti vokiška metafizika, kaip Kanto? Tokios mes neturime, bet ji gali būti kaip rytietiškas ornamentas. Ar žmogus amžinesnis nuo to, kad jam, kaip Bacho vargonais kalama: bus taip, bus taip, bus taip!!! Kalama metafizika, transcendavimo judesys kuriamas tokiu principu. Lietuviai taip nedaro, bet jie irgi turi tam tikrą charakterį, tam tikrą buvimo būdą, pagaliau, tauta negali gyventi be metafizikos.
Lietuviai mėgsta kalbėti apie savo kalbą ir žemę, bet visa tai turi per kažką sukibti?
Ryšys su žeme prasideda ten, kur tave motina pagimdė ir kur tu palaidojai savo brangius žmones. Ryšys su žeme atsiranda per šią mitinę sutartį. Tau tampa brangi žemė, kur yra tavo brolio, sesers, tėvų kapai. Kur tavo paties kraujas tekėjo, kur tu mylėjai, kur palikai savo vaikus. Visa kita man ne taip svarbu. Nors per tai pasidaro, kad ir medis savas, ir namai. Lietuviai, ypač atgavus Nepriklausomybę, išstūmė tėvynės sąvoką, iš kurios dabar daromi tik pinigai, ir pasidarė namų sąvoką, bet tai banalesnė sąvoka. Iš tikrųjų mes visi jau esame benamiai. Apie namus mums liko tik prisiminimai.
Vadinasi, net ir tie namai, kuriuose užauga kartų kartos, irgi nėra namai?
Man patiko per TV rodytas vaizdas, rodos, Suvalkijos miestelyje – užrašas ant šventoriaus vartų: „Čia Dievo namai, čia mano namai“. Iš tikrųjų – per bažnyčią žmogus gauna namus. Kadangi lietuviai atsisakė intelekto ir Dievo, tai paliko sau tik gryčelę, trobelytę. Vienas lenkas šia tema gerai pasakė – jūs, lietuviai, labai gerai iki tvarto nueinat, net girti. O kas už tvarto – jau neberūpi. Net ir Poška, taip išaukštinęs mužiką, pats, būdamas bajoras, įlindo į baublį ir ten tupėjo. Ir lietuviai gavo klaikiai subanalintą rezervatinį namą.
Toks klaustrofobiškas apsibrėžimas – už tvarto ne mano valdos, svetimas pasaulis?
Taip, o čia aš gaspadorius. Nepapaprastai jauku būti savo kieme, kur šulinys ir liepos, bet pasaulis tuo nesibaigia. Kalbėjom su A.Šliogeriu apie tai – visos senosios, didžiosios religijos kalba, jog žemėje nėra prie ko prisirišti. Nuo vaikystės žinome, kad nuogas atėjai, nuogas išeisi. Bet tavęs ir nuogo nebus. Net tavo dušelė negali prisirišti, nieko nepasiimsi, net dulkės tau nepriklauso! Tai apie kokius namus mes galim šnekėt?
Grįžkime prie rašytojo ir jo amžiaus. Ar įmanomas mūsų literatūroje pagyvenusio rašytojo, mokytojo vaidmuo? Pavyzdžiui, dorėnai netgi valstybės mastu toleravo pederastijos mokyklą – vyresnis vyras mokydavo jaunesnį, ugdydavo jo charakterį, atskleisdavo karybos paslaptis. Atmetus homoseksualizmą – ar įmanomas seno ir jauno poeto ryšys?
Mane jauną sukrėtė, kai sužinojau, kad Maironis, būdamas jaunas ir nuoširdus, kreipėsi į Baranauską, nusiuntė jam savo eilių, o Baranauskas net nesiteikė jam atsakyti. Lietuvių literatūroje tai dažnas pavyzdys. Mokinys privalo apspjauti mokytoją, nieko nepadarysi. Dėl to tie, kurie gudrūs, neturi mokinių. Kodėl Miltinis neturėjo – kai jo paklausė, tai jis įsikarščiavo ir pasakė, – o ką, nori, kad mokinys užimtų mano sceną, o mane seną nustumtų?! O dabar kiek žmonių Lietuvoj turi savo mokinių? Aš ir pats nebuvau geras mokinys – norėjau susidraugauti su įdomiais, reikšmingais, protingais žmonėmis, iš kurių galima šio to išmokti, sužinoti. Bet paskui nori juos pralenkti arba daryti visai kitaip. Dažniausiai iš tokių draugysčių nieko neišeina, arba turi atsirasti kažkokie meilės ryšiai, kas mūsų ar tavo generacijai buvo visiškai nesuprantama.
Kaip atsitinka su senu poetu? Esu vertęs J. Brodskio eilėraštį, kur jis kalba apie poetus, kurie peržengia penkiasdešimt metų ir „pėduoja“ į šešiasdešimtmetį. Pėduoja reiškia – pedikiuoja. Senatvėje atsiranda tam tikras potraukis jauniems berniukams. Vokietijoj, Šveicarijoj, Austrijoj, – visi seni rašytojai turėjo tokį ratelį jaunuolių. Kaip senam girtuokliui – nereikia panelių, reikia jaunų sugėrovų. Labai geras pavyzdys – W. Gombrowiczius. Arba vyras turi būti labai gyvybingas – kaip Cz. Miloszas. Tomas Venclova apie jį yra sakęs, kad būdamas septyniasdešimties, jis gerdavo kaip trisdešimties.
Sena graikų poezija irgi stulbina savo vitališkumu. Poetas sielvartauja, kad jam jau daug metų, jis nebegali to ar to, bet jeigu imtųsi, padarytų geriau nei jaunuolis. Seni kinų poetai tą gerai žinojo ir išnaudojo. Europiečiai – labiau aistrų žmonės, o budizmas prasideda ten, kur žmogus atsisako aistrų. Poezijai ir menams tai labai daug reiškė – patenki į beaistres zonas, kur viešpatauja tyla, ramybė, dangus, debesys, kur tavęs nebevargina kūno poreikiai. Senatvė šiuo atžvilgiu daug laimi prieš jaunystę.
Gali būti, kad tokio „aistringo“ auklėjimo ar suvokimo tradicijos žmonėms europiečiams sunku suprasti, kas tai yra rytiečių poezija, kur jos grožis. Bet dabar dar viena tema – amžiaus tabu. Ar vyresniojo amžiaus poetas turi jausti kažkokius apribojimus, pavyzdžiui, kalbėti tik apie Dievą, bet jau ne apie moteris? Ar jis turi bijoti to jaunystės mito?
Žinai, kas yra leidžiama senam žmogui, ir negražu, kai tai daro jaunas – kada jaunas bliuznija. Man tai asmeniškai labai negražu. Kai žmogui 20, 25 metai, ir jis rašo ciniškas eiles. O senatvės išmintis tai leidžia – išmintingas ir nušnekantis senis, kaip Strazdas, pavyzdžiui. Donelaitį labai kaustė pietetiška moralė. O kai Strazdas blūdija, prasideda gražiausi dalykai. Tai susisieja su tuo, kas nuo Petronijaus laikų leidžiama Europos literatūroj. Valkatos, sūnūs palaidūnai, seni juokdariai, – esi tai užgyvenęs ir morališkai tai tau priklauso, tu nemeluoji. O kai taip elgiasi žmogus, neišbandęs šių vertybių, keista ir pikta – jaunas, o jau supuvęs. Pasakymas, kad viskam savas laikas ir savas amžius, turi tiesos. Bet Lietuvoj yra kitaip, kadangi mūsų literatūra nesubrendusi, neišbalansuota, eina pliūpsniais, – tai yra, tai nėra, tai pajungta tautos, tai valstybės, tai kažkokios ideologijos reikalams, tai kažkokios birkos reikalams.
Literatūra tarsi neturėjo laiko pati sau, domėtis tik savimi?
Tuo jinai yra ir graži, ir negraži. Brandžios mažų tautų literatūros kartais yra negyvos, nedinamiškos, ir aš nenoriu jokiu būdu peikti savo literatūros. Bet kaip tai yra susiję su žmogaus, vyro ar moters gyvenimu!
Kai vyras jaunas, nori „šaudytis“, mylėt damą kaip karininkas ar minezingeris, eit iki bedugnės krašto. Jaunas Marcelijus Martinaitis klausdavo merginų: ar eisi su manim geležinkelio bėgiais? Tokie jaunystės mitai. Bet bėda, kad vėliau lietuviai pradeda verkti savo jaunystės, o visa problematika, kuri yra gili, metafiziška, žmogiška, lieka nuošaly, jie negali jos suvaldyti, suimti į vidų. Apsiženijau ir gyvenimas baigėsi. Todėl keturiasdešimties metų rašytojas Lietuvoje patiria fiasko. Tada arba pradedama be saiko gerti, arba einama į valstybines tarnybas. Gražios senatvės beveik neatsimenu.
Suformulavot svarbų dalyką, Sigitai. Lietuvių poezijoj beveik nėra pavyzdžių, kad vyresnio amžiaus poetas gerbtų savo amžių. Atsimenu, rašiau apie Eduardo Mieželaičio eilių rinkinį, kuriame jis labai norėjo būti jaunas, mylėti moteris, ir tas mane labai erzino, nors tuo metu nelabai ir supratau – kodėl? Būtent – nepagarba sau, pagyvenusiam.
Viena vertus, tai žmogiška, ir moterys tokius labiau myli, kita vertus – tos kartos autoritetas buvo Jeseninas, kuris jaunas labai gėrė ir pasmerkė save tragiškam galui. Pažiūrėk, kaip Jeseninas nusiaubė rusų poeziją, klaikiai suvulgarino, uždarė kelius į brandą. Ir mūsų poeziją labai traumavo šis romantinis mitas. Pagalvojau ir apie Maironį – labai daug kas netelpa iš gyvenimo į jo poeziją, jis turėjo sustoti, nes neperėjo į realistinę stilistiką. Tuo metu buvo belgų poetas Emile Verhaerenas, rašęs apie garvežį ir apie ką tik nori. Lietuviai per ilgai užsilaikė romantizme, ir tai traumavo poeziją. O vėliau ir Binkis, ir ekspresionistai buvo nesuprasti, žmonėms jie buvo nereikalingi. Žmonės nori klišinio daikto, dailaus ir patogaus. Lietuviškas vulgarizuotas salonėlis.
Vadinasi, kvepia kiču?
Maironis – kičinė, secesinė poezija. Jeigu iš jo atimsi patriotizmą, lieka vienas kitas eilėraštis. Aiškiai matyti, kad jis didelio talento žmogus, bet jį traumavo secesija ir tautiškumas. A. Nyka-Niliūnas gerai, išmanančiai, įsigilinęs rašo apie poeziją, bet ir jis niekaip nesurado vardiklio, kas yra Maironis. Jis ir žavisi, ir kimba jam į skvernus. Ko gero, tai neblogas būdas, ir mes taip elgsimės, nes Maironis toks ir yra, tai nereiškia, kad jo atsisakysime, ar jis bus blogesnis.
O kaip vertinimo problema? Jauną poetą kritikuoja ar giria su tam tikru rezervu, o seną – ar jam irgi reikia daryti kažkokių nuolaidų?
Esu galvojęs apie tai... Jeigu žmogus yra parašęs gerų dalykų, o parašo ir silpnesnių – nereiktų jo labai kritikuot. Vis dėlto padorumas didelė vertybė. Žmogus, kuris pats yra rašęs, suprantantis tai iš vidaus, kritikuodamas yra atsargesnis, nei iš akademinių sluoksnių – tie negailestingi. Be to, dažnai pasirodo, kad jie yra neišsipildę poetai ar prozininkai, traumuoti jaunystėje ir šiais žmonėmis nelabai tikiu. Visa kritika iš tikrųjų nedora. Bet jeigu rašo žmogus, kurį tu labai vertini, gerbi ir net savotiškai gal myli, ir tau pasako skaudžius dalykus, tai aš sakydavau, kad už tai jam reikia mokėti pinigus. Bet čia jau turbūt ne kritika. Žinai, mano ranką dažnai sulaikydavo ir dabar sulaiko tai, kad anksčiau buvau negailestingas – esu žiauriai pasakęs keliems savo draugams, kurie iki šiol prisimena, o tuo metu tai iš proto varė. Nors jokia literatūra negali gyventi be žiaurios, aštrios kritikos. Tik ar yra dabar Lietuvoj bent du trys laisvi literatūros kritikai?
Kaip, Sigitai, tokio amžiaus sulaukus – vienatvės, draugų problema? Atmintis, užmarštis laikui bėgant gal darosi skaudesnė?
Jos darosi klaikios. Klaiku ir šiurpu, nes tie, kurie buvo tavo draugai, vėliau paaiškėja, kad nebuvo draugai. Ypač tokiais laikais, kaip mes gyvenome – per daug sužinai apie juos. Kažkas yra rašęs, jog nuo šešiasdešimties prasideda tiktai kova už vietą. T. Venclova yra rašęs apie tai, ir negaliu su juo nesutikti – karas su buvusiais draugais ir bičiuliais.
Draugavau ir su daugybe vyresnių žmonių. Savo kartos draugų nelabai turėjau – jie pradėjo rašyti Universitete skundus, kad Geda ne tokių pažiūrų, paskui bėgau nuo kariuomenės ir vėl tarp bendraamžių neturėjau pasitikėjimo. Mečiausi prie vyresniųjų, bet dabar į gyvenimo galą tiek perskaičiau apie tuos vyresniuosius, kad man plaukai pasišiaušė. Kad jie tokių kiaulysčių padarę ir jų gyvenime buvę tokių baisių dalykų, apie kuriuos aš nežinojau. Ir apie mane jie prikalbėję negražių dalykų. Be to, niekad neįsigysi gerų draugų, kai yra didelis gyvenimo skirtumas.
Jeigu klaustum, ar geriau numirti nežinant ar žinant tokius dalykus, tai atsakyčiau, kad geriau žinant. Žinant, kad gyvenimas yra bjaurus.
Nesu ir iš tų žmonių, kurie gyvena prisiminimais. Kai susirenka mano amžiaus žmonės ir pradeda dalintis prisiminimais, man taip pat bjauru. Atrodo, kad visa tai ne iš mano gyvenimo. Dar vienas nemalonus aspektas – kai esi ką nors bent prieš dvidešimt metų pasakęs ir užmiršęs, o kiti – atsimena. Gal ir tavo mintis, bet žinai, kad niekas tavo minties adekvačiai nepakartos, nukirs vieną, kitą žodį, prisitaikys sau ir sakys – taip tu sakei. Visa tai slegia, jeigu dar nori gyventi. Galima sakyti, kad savo jau atgyvenau ir man užtenka, bet tai ne nuo mano valios priklauso.
2003 m., LRT radijo laida „Kultūros savaitė“.
Interviu „Rašytojas ir jo amžius“ publikuotas ir knygoje „Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu“.
