aA
„Vilnius mane sužavėjo, jaučiausi tarsi apsėstas“. Taip savo pirmąją dieną sostinėje prisimena garsus architektas Algimantas Nasvytis. Pasak jo, užteko vos kelių žvarbios 1939 metų žiemos akimirkų, praleistų Senamiestyje, kad apsispręstų ateityje būti architektu.
Algimantas Nasvytis (S. Žiūros nuotr.)

Šiandien kūrėjo projektuoti pastatai tapo neatsiejama sostinės dalimi. Dalį jų – LR Seimo rūmus, Nacionalinį dramos teatrą, restoraną „Neringa“ – iš arčiau bus galima pažinti savaitgalį (balandžio 23 – 24 dienomis) vyksiančiame antrajame atviros architektūros „Open House Vilnius“ renginyje. Su architektu, Kultūros ir meno premijos laureatu A. Nasvyčiu kalbamės apie garsiausius ir mylimiausius jo kūrinius.

- Nedaug kas žino, o ypač jaunesnė karta, kad dabartinių Seimo rūmų vietoje buvo „Žalgirio“ jaunimo stadionas. Kokią tą vietą pamenate dar prieš statybas?

- Prieš statybas ten buvo dykas laukas, aptvertas gana įmantria tvora. Tiesa, dar senas lentpjūvės pastatėlis, kadangi toje vietoje per upę plukdydavo sėlius. Šį faktą šiandien atsimena labai mažai vilniečių, gal koks dešimt. Todėl žmonės dabar gali sakyti, kad kažką išsigalvoju. Tačiau gerai pamenu, kad pastatėlyje šalia stadiono buvo persirengimo kambarys, kur žmonės susidėdavo pačiūžas.

- Vadinasi, žiemą ten veikdavo čiuožykla?

- Taip, tai buvo populiari vieta. Mėgdavau ir aš pačiuožinėti. Tačiau pagrindinis sostinės čiuožyklos stadionas visgi buvo ten, kur dabar yra senasis „Žalgirio“ stadionas, kurio dienos, deja, jau suskaičiuotos.

- Sakykite, kokius pagrindinius tikslus sau kėlėte projektuodamas Seimo rūmus?

- Kad tas objektas galėtų ilgai tverti. Kad tiktų naudoti ir atgavus Nepriklausomybę (šypsosi).

- Kuo Seimo rūmų projektavimo patirtis skyrėsi nuo kitų jūsų sukurtų pastatų? O gal nesiskyrė visai?

- Labai skyrėsi. Iki tol su broliu (architektas Vytautas Nasvytis – red. pastaba) nebuvom suprojektavę nė vieno administracinio pastato. O čia – dar ir centrinis objektas, ir dar toks svarbus. Tiesa, Seimo rūmų statybai buvo skelbiamas konkursas, kurį mes laimėjome. Konkursas atvėrė šiek tiek daugiau laisvės interpretacijai, galėjom dirbti ramesne dūšia.

- Iš pradžių Seimo rūmuose du ar tris kartus per metus vykdavo deputatų suvažiavimai. Taigi tuomet tie rūmai buvo tik kaip valdžios imitacija, vaidinimas. Niekas ten nereziduodavo kiekvieną dieną?

- Taip, tikrai ne kasdien. Taigi funkciškai ta jų veikla buvo tik toks viršutinis sluoksnelis, imituojantis valdžią. Pastato funkcija buvo įprasminta kiek vėliau. Kol „apsigyveno“ naujieji valdininkai, kol priprato ten dirbti, praėjo beveik metai.

- Kitas didelis jūsų projektas – Nacionalinis dramos teatras. Skirtingai nei, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras, jis išsiskiria nuosaikiu, nepompastišku interjeru. Iš kur sėmėtės idėjų jo interjerui?

- Tuo metu beveik trejus metus dirbau Maskvoje, Lietuvos paviljono vyriausiu dailininku. Turėjau laiko ir galimybių naudotis visomis bibliotekomis ir architektūros spaudos fondais. Itin retais – taip pat. Įdomią informaciją iš knygų ir žurnalų užfiksuodavau ant mikrojuostelių. Užfiksuodavau ir siųsdavau chebrai čia, Vilniuje. Nauda buvo išties didelė.

Daug sėmiausi ir iš Kauno folkloro muziejaus fondų. Darbuotojai specialiai man parinkdavo, kas, anot jų, galėjo mane dominti. Taigi turėjau puikią galimybę gilintis į mūsų, lietuvių, lobyną.

Nemažai įkvėpė ir suomių architekto Alvaro Aalto kūryba. Aš jį atradau Lenino bibliotekoje Maskvoje. Visą medžiagą apie jį ir jo kurtus pastatus nufilmavau. Su broliu nagrinėdami jo kūrybą, savotiškai pasitikrinome, jog einame gera kryptimi, kad su mumis viskas gerai.

- Ar galima sakyti, kad Nacionalinis dramos teatras buvo jūsų atsakas į socrealizmo monumentalumą?

- Su broliu projektuodami teatrą jautėme, kaip keičiasi laikas. Jautėme, kad tam, ką sumanėme, atėjo tinkamas metas. Tiesa, pats principas kurti be puošybos egzistavo jau nuo mūsų pirmųjų interjerinių darbų. Taigi tai nebuvo maištas prieš socrealizmą – viskas vyko natūraliai, organiškai.

- Tačiau vienu mylimiausių savo kūrinių visgi įvardinate „Neringos“ restoraną?

- Tai buvo pirmas kompleksiškas ir didesnės apimties mūsų su broliu darbas. Įdėjome į jį daug širdies. Tokie dalykai visada išlieka. Visai kaip pirma meilė. Aš ir dabar „Neringoje“ labai gerai jaučiuosi. Tiesa, tik publika labai pasikeitė.

- Viename interviu minėjote, kad restorano koncepciją įkvėpė Neringos vietovė.

- Prieš karą, kol į Klaipėdą dar nebuvo įžengęs Hitleris, vasarodavome Neringoje, Nidoje. Buvome įsimylėję šį kraštą. Todėl kai pradėjome projektuoti restorano interjerą, pagalvojome, jog įkvėpti Nidos galime elgtis laisviau. Interjerą padiktavo pajūrio atmosfera. Šviesos ir šešėlių žaismas, Nidos kopų kontūrai. Norėjome užfiksuoti emociją.

- Meilę Nidai perkėlėte į Vilnių.

- Taip, tačiau nenorėčiau nuneigti ir Vilniaus reikšmės, jo įtakos. Pamenu, iš Kauno į Vilnių atvažiavome 1939 m. pabaigoje kartu su Lietuvos kariuomene. Mano tėvas buvo Vilniaus rinktinės, kuri žygiavo į Vilnių, karo medicinos pulkininkas.

Taigi jis mane atvežė iki komendantūros prie Neries ir Vilnelės santakos, išsodino, pasižiūrėjo į laikrodį, parodė kryptį ir pasakė, kad po trijų valandų susitiktume toje pačioje vietoje. Visą tą laiką pravaikščiojau po Vilnių. Diena buvo šaltoka, švietė saulė, buvo šviežiai prisnigta. Gatvėse vaikščiojo žydai, gimnazistai su lenkiškom uniformom. Kavinių vitrinose riogsojo milžiniški chalvos bokštai. Vilnius mane sužavėjo, jaučiausi tarsi apsėstas. Man rodos, būtent per tas kelias valandas apsisprendžiau būti architektu.

- „Neringa“ greitai tapo legendine Vilniaus vieta. Tikėjotės tokio populiarumo?

- Tikrai nesitikėjau. O populiarumą, man rodos, lėmė keli faktoriai. Kaunas tuo metu turėjo „Konrado kavinę“, dar kitaip vadintą „Tulpe“. O Vilniuje viskas buvo išgrobstyta per tuos tris mėnesius, kol čia buvo rusai. Jie viską nusiaubė. Todėl miesto valdžia pasikvietė mus su Vytu ir sako – štai, gaunat šitą plotą, darykit ką norit, bet turi būti ne blogiau nei Kaune. Taip mums durys ir atsivėrė.

- Ar dažnai lankydavotės „Neringoje“ pats? Ar mėgstate čia užeiti šiandien?

- Jei atvirai, pats dažnai nesilankydavau. Manau, kad negali architektas sėdėti nuo ryto iki vakaro kavinėje. Dailininkas, rašytojas – gali. O architektas – ne. Esame labiau „kabinetiniai“ žmonės. O šiandien aš neturiu kitos mėgstamos kavinės. Šita – vienintelė.

- Sovietiniai pastatai ir jų išsaugojimas. Ką pasakytumėte tiems, kurie nemato priežasčių išsaugoti ir restauruoti to laikotarpio pastatų?

- Tai didelė problema. Dažnai paveldo naikinimas randasi iš nežinojimo. Manau, dėl kai kurių pastatų išaugojimo net neturėtų būti diskutuojama. Tai turėtų būti konstanta. Man džiugu, kad šiandien tie patys Seimo rūmai, Dramos teatras ir „Neringa“ jau yra paveldo registro objektai. Restoraną būtent ir išgelbėjo specialūs reglamentai. Juk jo vietoje kažkada buvo galvojama įrengti video ir audio parduotuvę. Gal su laiku ateis į žmonių galvas kita gadynė.

Svarbiausi brolių Nasvyčių projektai - nuotraukų albume:

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vilniaus gatvės prabils Salomėjos Nėries eilėmis (18)

Artėjant poetės Salomėjos Nėries gimtadieniui, žinoma menininkė, Vilniaus dailės akademijos...

Režisierė Camilla Strøm Henriksen: vaikai suteikia mums viltį (1)

Europos šalių kino forumas „ Scanorama " pristato vieną įsimintiniausių šių metų norvegų...

Audriaus Stonio lietuviška pavardė - legendinių kino kūrėjų programoje

Dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys savo naujausią filmą „Laiko tiltai“ pristatys...

Smuiko virtuozas Davidas Garrettas į Lietuvą grįžta su dešimtmečio programa

Pernai visą „Siemens“ areną sujaudinęs ir „susprogdinęs“ smuiko karalius iš Vokietijos...

Į Lietuvą atvykstantis pianistas Božanovas tiki muzikos magiška galia (3)

Lapkričio 20 – 23 d. Lietuvoje koncertuos pasaulinė fortepijono žvaigždė – Evgeni Božanov....

Top naujienos

Nobelio premijos laureatas: jau dabar pajutome skonį to, kas mūsų laukia. Gali tapti gerokai blogiau „kyla pavojus JAV demokratijai“

Garsusis ekonomistas Josephas Stiglitzas atkreipia dėmesį į tris realiausią grėsmę keliančius...

Lemiamos „Žalgirio“ atakos rebusas: kodėl viskas baigėsi plyta, o ne laisvutėlio Milaknio šūviu? pažymiai žaidėjams (57)

„Mes esame tikrai toli nuo savo potencialo, bet žaidžiame dėl pergalių su „Barcelona“,...

Profesorius Lukoševičius: druska gali žudyti, bet jos visiškai atsisakius – tragiškos pasekmės

Koks valgomosios druskos vaidmuo žmogaus mityboje ir jos sąsajos su kraujospūdžiu? Aiškinama, kad...

Jauni Lietuvos gyventojai trykšta optimizmu – atlyginimus tikisi augsiant keleriopai

Lietuvos jaunimas savo ateitį vertina optimistiškai: SEB banko atliktas 18–25 metų gyventojų...

Dėl sulaužyto gyvenimo dabar nebežino, kur kreiptis: gailiuosi, kad nuvedusi dukterį pas gydytojus, paklausiau jų patarimo (210)

Prieš daugelį metų globėjų į užsienį kartu su seserimi išvežta lietuvaitė po dešimties ten...

Garsiausių menininkų našlė: vieni vadino mūza, kiti – vyrus gniuždančiu monstru

Ją vadino kūrėjų mūza. Ji įsimylėdavo talentingiausius to meto vyrus, jie atsakydavo tokiais...

Kalėdinės mugės pasaulyje – kur geriausia ieškoti šventinės nuotaikos?

Rankas šildantis karšto gėrimo puodelis magiškomis švieselėmis blyksinčioje...

Prieš 23 metus duotam interviu Samas papasakojo apie išbyrėjusius dantis, o savo ateitį „numatė“ Rusijoje (24)

Internete pasirodė prie 23 metus kurta laida „X klanas“ (aut.Ligita Juknevičiūtė ir Remigijus...

Gabrielius Landsbergis: siūlome stabdyti mokesčių pertvarką (62)

Šiandien vykstančiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) Tarybos...