Ką tik „Obelija“ išleido pirmąją kompaktinę plokštelę „Tu žalioji“. Merginas palaikė Andrius Mamontovas, Beata Nicholson, Neringa Rekašiūtė, Nėrius Pečiūra, Nijolė Oželytė ir aibė kitų žinomų žmonių. Štai naujo albumo atsiradimo proga „Obelija“ ir leidosi į koncertinį turą.
Kolegės žurnalistės Margaritos Vorobjovaitės sūnus ir jos feisbuko personažas Bė pralinksmino. Šiaip ne taip prasibrovęs pro klausytojų kojas, nuo scenos grįžo pas mamą. Grįžo nepatenkintas: „Teta sakė, kad daina bus liūdna. Bet ji tokia nebuvo. Būčiau bent paverkęs, dabar neturiu ką veikt.“
Kol kas tos scenos lietuviškos: „Obelijos“ koncertuota Klaipėdoje ir Kaune. Šį savaitgalį laukia Utenos, Rygos ir Anykščių publika. O erdvės anapus Dunojėlio dar turės palūkėti.
Užtat jūsų nuolankus tarnas nelaukė, skubinosi pabendrauti su dviem „Obelijos“ narėmis – grupės įkūrėja, etnomuzikologijos magistrante Egle Česnakavičiūte ir istorike Rūta Miškinyte.
Po istorikų liepa
Jau „Obelija“ ar dar ne, tačiau tas muzikinis folklorinis vyksmas, dabar besisukantis ir kompaktiniu disku, ir aprėpiantis vis daugiau (ne tik Lietuvos) miestų, prasidėjo 2011 metais Žirmūnų gimnazijoje, kur pripažintas tik parodomasis šventiškumas, o senoji lietuviška daina laikyta verkšlenimu.
Vienuoliktokė smuikininkė E. Česnakavičiūtė tada nusprendė etnomuzika sudominti savo bendraamžius. Ypač tuos, kuriems klumpakojis buvo atmušęs ausis, o nuo „kalno mūrų“ norėjosi bėgti, kur akys mato.
Eglė siekė parodyti, kad senoji daina kur kas brandesnis ir gilesnis dalykas nei klumpės, sermėgos ar skrybėlių kilojimas. Visi dvidešimt suburtųjų jai pritarė. Pritarė kas kuo galėjo ir mokėjo: lavintais ir nelavintais balsais, gitaromis. Ir iš širdies.
Ilgainiui suprasta, kad pasirodymų scenoje daugėjant reikėtų atsisakyti mėgėjiškumo, susistyguoti, susiderinti ir glaudinti grupės branduolį. Šiandieninė sudėtis nusistovėjo pamažu. Prie E. Česnakavičiūtės iš trečiųjų „dvarionkės“ orkestro smuikų prisidėjo ilgaplaukė brunetė Salomėja Gruodytė – iš pirmųjų.
Tada prie dueto prisišliejo Rūta. Ji domėjosi „folku“ ir andergraundo muzika, gerai žinojo grupę „Obelija“ ir labai labai norėjo joje dainuoti. Vilniaus universiteto studentės Eglė ir Rūta netrukus susitikdavo ne tik po Istorijos fakulteto liepa, bet ir scenoje.
Kad būtų linksmiau, trūko dar kelių balsų, kelių spalvų. Ir prieš pusantrų metų dainuoti „Obelijoje“ pradėjo skandinavistė Dalia Peseckaitė. Tiesa, palikusi savo balsą skambėti ką tik „iškeptoje“ plokštelėje, Dalia tuoj paliks ir mylimą kolektyvą: norinti pakeliauti po pasaulį, kol dar nepradėjo mąstyti apie šeimą ir su tuo susijusius reikalus.
Su daina prieš muziejinę autentiką
Apie „Obelijos“ pavadinimą ne kartą rašyta, tačiau ko žmogus neparašysi, kad visiems (laikams) įsimintų. Pavadinimą pakuždėjo ežeras prie Seirijų, o jo prasmę merginos išsiaiškino kiek vėliau viename kaime: apleistas obelų sodas.
„Kai įžengi į jį, juk maga paskanauti obuolių, sužinoti, ar šiandien jie dar tinkami valgyti. Taip ir su senosiomis dainomis. Gražu, man regis“, – Eglei tariant šiuos žodžius Rūta pamėgino išpūsti iš savęs visą slogą. Iškart sutarėme, kad truputį jos paimsiu į šį tekstą.
„Obelija“ pasirodė visuose muzikos ir gyvosios istorijos festivaliuose Lietuvoje. O archajinę autentiką propaguojančiuose „tikrojo folkloro“ renginiuose koncertuota mažiau. Į ten, kur renkasi muziejinės tradicijos pasekėjai, grynosios tradicijos puoselėtojai, kur visi „rėdosi“ etnografiniais kostiumais, nelabai ir veržtasi.
E. Česnakavičiūtė svarstė, kad folkloras į miestą atėjo kaip tapatybės palaikymo forma. Tai buvusi taiki rezistencija sovietų režimui.
Kita vertus, ta muzika pasitarnavo ir sovietinei ideologijai. Nuo 1940 metų liaudies dainų ir šokių kolektyvai buvo steigiami valstybiniu mastu. Ir dažnai jiems vadovavo ne lietuviai, o choreografai „profesionalai“ iš Maskvos.
„Ir dabar didžiausias „Dainų šventės“ apogėjus yra sustoti į kokią geometrinę figūrą, kad iš viršaus žiūrint būtų labai gražu. Tai nėra gražu nei man, nei daugumai mano draugų. Folkloro esmė glūdi ne sinchroniškame skrybėlių mėtyme į orą“, – sakė Eglė.
„Obelijos“ savitumas:
a) keliais balsais, sukurdamos savitas harmonijas, „Obelijos“ merginos atlieka istoriškai vienbalses, XX amžiaus viduryje užrašytas dzūkų dainas, daugiausia – šilinių dzūkų;
b) sau pritaria kanklėmis, kurios Dzūkijoje nenaudotos, tačiau bėdos merginos nemato, nes juk dera, gražiai papildo dainas; taip pat kitais instrumentais: ratukine lyra, dūdele, žvangučiu, lamzdeliu;
c) nenori būti muziejinė grupė, kuri dainuoja tik taip, kaip dainuojama archyviniame įraše;
d) nesiekia tapti labai žinoma, tačiau nori nustebinti išgąsdintuosius šlagerių „Klumpakojis“ ir „Ant kalno mūrai“;
e) nesiekia skleisti jokių politinių ar religinių nuostatų, tik išsakyti savo asmeninį santykį su daina;
f) balsams pritaria būgnu, nors istorija to nėra mačiusi; šitaip taikosi prie dabartinės publikos, kuri neįsivaizduoja muzikos be beat‘o;
Ekspedicijos į Dzūkiją
Daug dainų, sudarančių „Obelijos“ repertuarą, surinko ir įrašė iki XX amžiaus vidurio per Lietuvą keliavę etnografai. Tačiau archyvinių vertybių merginoms negana. „Obelijos“ narės nuošalesnėse Dzūkijos vietovėse ieško ir vis dar atranda dainuojančių senolių.
Šiuo požiūriu neblogai sekasi Eglei, kuri išsirengia ir į kelių dienų ekspedicijas. Jai pavyko dainų įrašyti dvylikoje kaimų. Stengiasi puoselėti pažintis, apsilankyti vėl ir vėl. O per antrą Kalėdų dieną išskleidžia dainuojančių močiučių sąrašą, kelia prie ausies išmanųjį ir kiekvieną pasveikina su šventėmis.
„Anksčiau dainų rinkėjai užsukę į kaimą dar klausdavo, kas jame gražiausiai dainuoja, daugiausia tų dainų moka. Dabar tiesiog eini iš trobos į trobą ir ieškai, ar jose apskritai kas nors gyvena, ar yra dainuojančiųjų“, – teigė folkloro propaguotoja Eglė.
Knietėjo paklausti apie žemaičius. Atlikti jų dainas sunkiau ne tik dėl savitos stilistikos, bet ir tarmės. „Antra vertus, šiaurinė Lietuvos dalis dėl geografinių aspektų buvo labiau kolektyvizuota nei Dzūkija. Čia sugebėta steigti tik miškų ūkius, o ne kolchozus. Tad ten senųjų dainų rasti būtų sunkiau“, – pridūrė R. Miškinytė.
Kaip velnias kryžiaus
Rūta teigė dabar klausanti tiesiog kokybiškos muzikos, visai nepaisanti jos žanro. Tačiau – bėda – „žanrinių“ klausimų merginos sulaukiančios nuolat. „Jūs lyg ir „folko“ grupė, bet ir laužote žanro ribas“, – svarsto klausytojai.
Pasak Eglės, vyresnės kartos muzikologai nelaiko jų senosios tradicijos dalimi, tęsėjomis. Esą, ryšys prarastas: gimusios ne kaime, dienos ir metų ciklo dainos jų akivaizdoje nuolat neskambėję. Taip pat kartais kritikos sulaukia ir merginų naujai pritaikomos harmonijos, ritmai.
„Žmonės visais laikais patirdavo išorinių įtakų. Štai dzūkų dainose gali išgirsti slavizmų, svetimų priedainių. Tarkime, XX amžiaus viduryje dzūkai ima dainuoti dviem balsais. Netikiu, kad anksčiau žmonės neleisdavo sau kokių svetimybių ar naujovių vien dėl to, kad jų tėvai taip nedarė. Absurdas. Lietuva, Dzūkija – ne maža salelė vandenyne, kurios kultūra nekito per tūkstantmečius. Visada kūrėme ir kursime taip, kaip mus veikia aplinka. Muzika, kurios šiandien klausomės su merginomis, taip pat veikia ir mūsų kūrybą“, – aiškino Eglė.
Išties merginos juk nedaro nieko peiktina, tėra tik savitas balsas visoje muzikinio paveldo interpretuotojų gausoje. „Kaltos tikrai nesijaučiame, – teigė Rūta ir Eglė, – bet sulaukiame visokių komentarų. Išgirstame gražių žodžių iš prisiekusiųjų folkloristų, tačiau dalis vis dar sako, kad esame visiškas popsas, folkloro scenoje kartais mus gretina su „Olialia pupytėmis“: va, akį merkia, dainuoja nesupintais plaukais, kniaukiančiais balsais. Galėtume laikytis tradicinio dainavimo, bet būtume įdomios tik siauram folkloro mėgėjų ratui. Ir paprasti žmonės tada vengtų mūsų kaip velnias kryžiaus.“
Akimirkos iš grupės koncertų:
