– Atšventėte labai gražų, garbų jubiliejų. Kas pasikeičia, kai sukanka 60 metų?
– Jeigu žmogus gyvena, dirba, eina savo keliu, didesnių sukrėtimų nenutinka. Pasikeičia tik skaičius, o darbas ir kasdieniai rūpesčiai toliau teka savo vaga. Nei atradau, nei praradau, protingesnis taip pat netapau. Viskas gerai (šypsosi – aut. past.).
– Kaip paminėjote jubiliejų?
– Buvo labai sudėtingi metai, tad norėjosi viską pamiršti ir pabėgti. Taip ir padariau – švenčiau kaime. Buvo sniego, lietaus, šlapdribos, tačiau praleidau net dešimt puikių dienų su artimaisiais. Toli nuo miesto šurmulio ir kitokių rūpesčių.
– Kalbate apie savo gimtinę Dusetas?
– Taip, Dusetos – mano kraštas. Čia buvo abiejų mano tėvų vienkiemiai. Čia gimiau ir augau, čia ir dabar randu prieglobstį bei užuovėją. Taip smagu vėl pavaikščioti vaikystėje lakstytais takais. Nors tie takai, kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, apaugę krūmais ir žolynais, kaskart eiti jais – tikra sielos atgaiva.
– Esate gamtos vaikas?
– Kartais pagalvoju, kad mielai likčiau savo kaime – negrįžčiau į tą Vilnių. Vis dėlto žmogus – neramus padaras. Praeina kiek laiko, ir vėl nori patirti tą šurmulį, pamatyti draugus, aplankyti naują spektaklį. Nors šiaip... žinote, manyje daugiau žvėries nei civilizacijos...
– Ar gimtinė paliko pėdsaką ir jūsų kūryboje?
– Be abejo. Gal dėl to juntu ir suprantu kaimo žmogų. Parengiau naują Antano Strazdelio poezijos programą, su ja leisiuosi per Lietuvą. Važiuosiu ten, kur niekas nevažiuoja, kur neatklysta teatras. Važiuosiu po mažus bažnytkaimius, kur kunigavo Strazdelis, kur dabar kuriasi bendruomenės, kur žmonės nori kultūros.
Kažkada turėjai važiuoti „į liaudį“, vaidinti provincijoje. Dabar to nereikia. Valstybiniams teatrams apskritai geriau nieko nedaryti, nei stengtis daryti bent kažką – vis tiek algos bus... Tokia yra politika.
– Ir teatras kitoks, ir žiūrovai kiti...
– Anksčiau buvo kitokie laikai. Prisimenu, kai per naktis prie mūsų teatro buvo kūrenamas laužas, o prie jo šildėsi žmonės. Jie laukė nusipirkti bilietų, jie gyveno teatru. Dabar tie žmonės negali ateiti į teatrą, nes iš savo varganos pensijos neįperka bilietų. Jeigu ir ateina, kažko turi atsisakyti. Gal skanesnio kąsnio, gal dar kažko... Aš jau nekalbu apie provinciją, kad ir kaip nemėgčiau šio žodžio. Todėl ir noriu važiuoti po Lietuvą. Pas tuos, kurie lauks.
Išbandymų metas
– Valstybės politika nėra palanki kūrybos žmogui. Kaip taip gali būti, kad teatrui vadovauja aktorius, režisierius?
– Buvo laikas, kai visus vadovus aktorius ar režisierius norėta pakeisti vadybininkais. Suprask, jie geriau susitvarkys. O kas nutiko? Vienur ar kitur pasisukiojo, pažiūrėjo, kad nieko nepeš, ir nuėjo į šou verslą. Aktoriai ir režisieriai išaugo tuose teatruose, išmoko vadovauti ir daugiau nei 20 metų sėkmingai vadovauja įvairiems teatrams įvairiuose Lietuvos miestuose.
– Koks buvo jūsų kelias į vadovo postą. Ar visada to norėjote?
– Ne, niekada. Kai pats buvau tik aktorius, į vadovybę žiūrėjau kitaip. Tie žmonės man atrodė iš kito pasaulio. Tokie nuolat užsiėmę, skaičiuojantys ir mus, aktorius, engiantys... Man atrodė, kad jų – pernelyg daug, jie nieko neveikia, o štai mes kuriame meną.
Kai ėmiau režisuoti, supratau, kad tame darbe kūrybos – gal tik pusė. Kita pusė – derinimas, vadovavimas. Rekvizitas, apšvietimas, garsas, dailininkai, aktoriai – visa tai reikia kontroliuoti. Tiek daug administracinio darbo, kad menui lieka labai mažai. O kur dar psichologinė prieiga... Juk kiekvienas žmogus – vis kitoks. Galbūt jis šiandien prastai nusiteikęs, galbūt jam kažkas nutiko... O aš iki tol maniau, kad režisūra – grynas menas: sėdi namuose, tavo vaizduotėje plaukia tekstas, aktoriai, kurie jį skaito... Tačiau ryte ateini į teatrą ir suvoki, kad visa tai yra „briedas“.
– Kai tapote vadovu, supratote, kad ir administracijoje dirba tokie žmonės kaip visi?
– Taip, žmonės, kuriuos varžo įstatymai, kurie turi tilpti į konkrečius rėmus, kurie negali elgtis, kaip nori. Tada suvoki, kad teatras – ne tik aktoriai, ne tik kūryba.
Grįždamas prie valstybės politikos noriu pasakyti, kad gerai vadovauti teatrui gali ne universalus vadybininkas, o tik tas žmogus, kuris teatre kūrė ir gyveno, matė jį iš vidaus.
– Pastaruoju metu jums teko išgyventi rimtų sunkumų. Pavyzdžiui, kad ir nuvilnijęs „kėdžių“ skandalas. Staiga kilo, staiga nurimo, bet nemalonų šleifą paliko...
– Susidaro toks įspūdis, kad mūsų šalyje bet ką gali apkaltinti bet kuo. O juk tiek tarnybų turime. Jeigu žmogus – kaltas, ištirkite tai iki galo ir nuteiskite jį. Tačiau yra kitaip. Paskleidžiamas gandas per visą šalį, o tada žiūrima, kaip tas žmogus reaguos, elgsis. Niekas nepagalvoja, kaip tam žmogui teks dirbti toliau, jeigu niekas nieko neras... Perėjai gatvę ne vietoje – mokėk baudą. Už šmeižtą baudos nėra. Nepatinka – kreipkis į teismą.
– Jūs nurijote karčią piliulę ir toliau sėkmingai dirbate?
– Teatro vadovo kėdė nėra tokia šilta kaip kitos. Niekam jos nereikia. Štai todėl kultūros žmonės ir toliau dirba savo darbą, nekreipdami dėmesio į visą tą politikavimą. Visur ir visada reikia išlikti žmogumi. Štai Klaipėdos teatrą tikrino metus. Nieko nerado. Ir net neatsiprašė...
– Nenorėjote vieną dieną visko mesti ir išeiti?
– Norėjosi. Tokių minčių buvo. Tačiau suvokiau, kad tuo mažai ką pasieksiu. Turiu susiimti ir dirbti toliau, o gyvenimas viską sudėlios į savas vietas.
– Ar tuo metu jutote žiūrovų palaikymą? O gal kaip tik jie jus ėmė smerkti?
– Tuo metu su Povilu Meškėla ir „Rojaus tūzais“ važinėjome po Lietuvą rodydami vieną spektaklį. Buvo pasirodymas Bistrampolyje – už Panevėžio. Prieš eidamas į sceną galvojau: Viešpatie, apipiltas purvu nuo galvos iki kojų... Kaip išeiti į sceną? Kaip skaityti žmonėms?
Spektaklis prasideda nuo to, kad į sceną išeina „Rojaus tūzai“, tada – Povilas, ir tik tuomet – aš. Dažniausiai publika įsiaudrina vėliau, kai išgirsta patinkamas eiles, kai atsiranda bendra nuotaika.
Bistrampolis. Pilna žiūrovų salė. Išeina muzikantai, Povilas, išeinu aš, ir staiga – plojimai, šūksniai. Pirma mintis – patyčios. Ir tik tada, kai akies krašteliu pažvelgiau į publiką, suvokiau, kad visai ne. Tai – mano žmonės. Jie nesityčioja, jie palaiko. Jie manimi tiki... Matytumėte, su kokia energija praėjo tas spektaklis. Per nugarą ėjo šiurpuliukai. Aš tikiu savo žiūrovais, ir jie tiki manimi.
Daugiau nei žodžiai
– Išaugo keturios jūsų kuruojamos aktorių kartos. Kokie jie?
– Jie – talentingesni už mus, ir jiems – sunkiau. Retas aktorius uždirba vidutinį atlyginimą, o gyventi juk reikia. Ir butų niekas nedalija, ir neremia... Taip norisi jiems padėti, tačiau nežinai kaip. Mus mokydavo: „Mokėkite laukti ir sulauksite.“ Aš studentams sakau: „Mokėkite laukti, bet būkite aktyvūs – ir tada sulauksite.“
– Ar šiandien palaikote ryšius su buvusiais studentais?
– Laimei, taip. Tačiau noriu pasakyti, kad nesisavinu jų. Nesakau, kad jie tapo tokie, nes aš jiems dėsčiau. Būtų kvaila. Padariau tiek, kiek nuo manęs priklausė, o visa kita – jų nuopelnas. Vis dėlto pasakysiu, kad man buvo labai malonu savo studentus matyti jubiliejaus minėjime teatre. Kai junti grįžtamąjį ryšį, tą šviesą, kuri sklinda į tave, jautiesi pakylėtas.
– Ar šiemet turite daug kūrybinių planų?
– Taip, planų turime daug ir daug norime įgyvendinti, tačiau laikas parodys, kaip mums pavyks. Ne viskas priklauso nuo norų, daug ką lemia ir galimybės. Labai noriu, kad daugiau jaunų žmonių keltų bangas Jaunimo teatre. Noriu, kad jie skleistų savo potencialą, rodytų pasauliui, ko yra verti.
– Kuriate ne tik Lietuvoje. Pastaruoju metu režisuojate ir Rusijoje. Kodėl?
– Jeigu nori režisuoti, turi tai daryti kitur. Taip jau yra mūsų šalyje. Be to, toks kūrybinis desantas įdomus man pačiam. Vyksti ten, kur ir žmonės, ir jų potencialas tau nežinomi. Bandai dėlioti iš jų tam tikrą reginį ir stebi, kaip tau pavyksta.
– Kodėl pasirinkote būtent Rusiją?
– Buvo laikai, kai teko padirbėti itin prestižinėje Džuliardo mokykloje. Dirbau su jų studentais, o jie – su mūsų. Buvo įdomi patirtis, tačiau visas bendravimas vyko per vertėją. Tiek, kiek reikia mūsų profesijai, aš angliškai nesuprantu. Gal tada ir suvokiau, kad reikia dirbti ten, kur puikiai supranti ne tik kalbą, bet ir intonacijų žaismą.
Esu statęs spektaklį Minske – Baltarusijos nacionaliniame teatre. Maniau, kad lengvai susidorosiu. Daug jų žodžių yra mūsų kalboje, be to, puikiai kalbu rusiškai. Vis dėlto pirmąsias dvi savaites buvau apimtas šoko, nes nieko nesupratau.
Taigi pasirinkau optimalų variantą – kartais vykstu į Rusiją, kai mane kviečia, nes rusų kalbą moku puikiai, galiu dirbti. Tiesa, priimu vos vieną kitą kvietimą iš visos šūsnies. Jeigu priimčiau visus, turėčiau mesti darbą Lietuvoje, o aš to nenoriu.
Naujas vaidmuo – senelis
– Ką jums duoda jūsų šeima?
– Žinoma, galiu sakyti, kad mano darbas reikalauja daug laiko ir pastangų, tačiau to reikalauja visi darbai. Ir man labai malonu semtis jėgų šeimoje. Man svarbu mokėti derinti asmeninį ir profesinį gyvenimą. Man svarbu daryti viską, kad išlikčiau reikalingas žiūrovams, tačiau tuo pat metu noriu būti su tuo žmogumi, kuris man skirtas, su kuriuo man gera. Man svarbu, kad mane suprastų vaikai... Kai apie tai kalbi, viskas atrodo paprasta, tačiau gyvenime taip nėra.
– Ypač jeigu abu sutuoktiniai – aktoriai. Jūs su žmona Elvyra kartu nuo „Riešutų duonos“?
– Ne, tai tik graži legenda. Pažinojau Elvyrą anksčiau, net šiek tiek dėsčiau jai. „Riešutų duonoje“ tik arčiau susipažinome, susidraugavome.
Gyvenime buvo visko. Nesakau, kad buvo paprasta. Tačiau iki šiol esame kartu, o tai kažką reiškia. Jos dėka esu tas, kas esu. Vyrai – tokie padarai, kuriems sunku susiorientuoti šiame gyvenime. Kad ir kaip būtų, mes esame gana silpni. Moterys mus daro stiprius.
– Namuose esate atleistas nuo buities darbų?
– Jokiu būdu ne. Ir gerai. Kokį pavyzdį rodyčiau savo vaikams? Be galo nemėgstu „mačizmo“, pamažu tampančio norma. Esu vyras ir tėtis, kuris namuose gali padaryti viską. Moku pjauti šieną, arti, siūti, gaminti maistą, puikiai atlieku staliaus darbus ir grindis plaunu fantastiškai. Su menine gyslele... Sugalvojau net savo grindų plovimo sistemą. Iš pradžių drėgnu šepečiu iššluoju grindis, tada skuduru išplaunu. Darau tai nuo tolimiausio kambario taško durų link. O kaip baigti, nesakysiu. Juk čia mano sistema – aš ją sugalvojau (juokiasi – aut. past.).
– Praėję metai jums buvo dosnūs ir malonių potyrių – du kartus tapote seneliu...
– Taip, mūsų šeimoje gimė du nauji žmonės. Puikiai jaučiuosi šalia jų. Net tada, kai sunku, net tada, kai esu pavargęs. Jie man suteikia naujų jėgų. Nėra nieko maloniau, kaip žvelgti į tas mažas akis ir justi šilumą...