Užkalbėjimas
"Ką reiškia mano gyvenimas, jei aš nieko negaliu nuveikti? Ko jis vertas, jei aš negaliu pasielgti taip, kaip širdis liepia? Aš noriu gyvenimo, kur būčiau laisva, kur pati mylėčiau ir būčiau mylima. Tegul toks gyvenimas truktų tik akimirką", - tai princesės žodžiai, kurie spektaklyje "Skiriama princesei" taip niekada ir nenuskambėjo.
Gal aktorė buvo nesubrendusi šiems žodžiams, gal jie skambėjo neįtikinamai. "Dabar, po 25-erių metų, jie man patys svarbiausi, už gražumą gražesni", - sako Lina.
Spektakliui "Skiriama princesei" likimas buvo dosnus, Lina sako švęsianti ir 400 spektaklio jubiliejų.
"Su šiuo vaidinimu - nuolatinis "prikolas". Kai artėjo mano 40-metis, aktoriai mane erzino sakydami, kad taip seniai vaidinu, jog 40-metį švęsiu su princese. Paskui viskas aprimo, vėl kolegos ėmė juokauti: "50-metį su princese švęsi." Tai tikrų tikriausiais užkalbėjimas", - šypsosi aktorė, bet tęsia, kad spektaklis išties nepaprastas: improvizuojama, juokaujama, skamba dainos pagal S. Gedos eiles, o princo partiją įdainavęs Olegas Ditkovskis. "Anais laikais Virgutis Jasiūnas tik naktimis, kai mieste tylu buvo, galėjo princesei įrašus padaryti. Kokia graži, uždeganti, įkvepianti ta muzika... Klausaisi ir iš tikro skrendi", - sako aktorė.
Iš tikrųjų Linos gimtadienis buvo rugpjūčio 7-ąją. Vasarą gimę žmonės paprastai būna nuskriausti — draugai atostogauja, visų sukviesti niekada nepavyksta. "Privalau švęsti šį gimtadienį — smagu, kad tiek bičiulių susirinks. Salėje 460 vietų! Ir visi ateis spektaklio pažiūrėt ir manęs sveikint. Galvojau, kaip įdomiau šventę surengti, todėl šia proga bus eksponuojama mano fotografijų paroda. Bus parengta staigmena artimiems draugams. Kokios dovanos jų laukia, dar neatskleisiu", - sako Lina.
Poetišką, jausmingą žavią moterį visą gyvenimą lydi poezija. J. Marcinkevičiaus, S. Nėries, M. Martinaičio, S. Parulskio, V. Majakovskio, J. Degutytės, S. Gedos, S. Parulskio ir kitų autorių eiles moteris skaito tiek sau, tiek draugams vakarėlių metu. "Pabundu naktį prisiminusi kokią nors eilutę, akimis susirandu knygą lentynoje, pasiimu ją ir skaitau.
Kartais su poezijos knygomis, dažniau su Biblija "žaidžiu". Atsiverčiu atsitiktinį puslapį ir ieškau atsakymo. Kartais net išsigąstu nuo perskaityto teksto, juk mes visada norime išgirsti tai, ko trokštame, o ne tai, kas yra tiesa. Bet tikrai žinau, kad stebuklas visada šalia", - sako ji, prisipažindama esanti prietaringa, kaip ir daugelis menininkų.
Lietuvos kosmopolitė
"Esu Lietuvos kosmopolitė", - sako Lina ir pasakoja, kad jos mama - aukštaitė nuo Zarasų, tėtis - dzūkas, o ji pati - žemaitė. Kaip taip gali būti?
Lina gimė viename gražiausių Lietuvos kampelių - Dūkšte, Ignalinos rajone. Vėliau šeima persikėlė į Žemaitijos sostinę Telšius. Čia Lina baigė vidurinę mokyklą. Vasaras leisdavo pas senelius Tolimėnų ir Bugėdos kaimuose. "Taip mokiausi grybauti, uogauti, lietuviškas dainas dainuoti, svajoti, žuvį pasigauti, ir... bendrauti su tikrais, nuoširdžiais kaimo žmonėmis. Esu žvejė – šventas reikalas vasarą savaitę skirti žvejybai", - sako ji.
Tėčio tėviškė Dzūkijoje - vidury miškų, ant Nemuno kranto. "Čia tikras pasaulio kraštas, galinga senelių sodyba. Nieko gražesnio pasaulyje už šalia esantį šimtametį pušų mišką nėra. Jis mano didžiausia meilė ir aistra. Ten man svaigsta galva..." - emocijas lieja aktorė. Fantastiškos vietos, skirtingos tarmės, papročiai neabejotinai turėjo įtakos bręstančiai asmenybei.
"Man miela tiek dzūkų, tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmė. Kažkam žemaičių kalba gal atrodo grubi, o man ji tokia švelni..." - sako Lina.
Moteris kalba, kad už tai, kad yra aktorė, labiausiai dėkojanti mamai. Mama jaunystėje visada visur dalyvaudavo: šoko, vaidino, sportavo. Nebuvo nė vieno koncerto ar spektaklio Telšiuose, kur mama nebūtų jos nusivedusi. Nebuvo nė vieno nepažiūrėto filmo. "Kad tapau aktore, kitaip ir negalėjo būti. Abi su sese Rasa esam meninių profesijų atstovės: ji choreografė, aš aktorė. Gal tai neišsipildžiusios mamos svajonės? Ji mumis labai didžiuojasi", - sako Lina.
Jau darželyje ji skaitė eiles, vedė vaikiškas šventes. "Kieme su vaikais, be "sekretų" ir "Ali Baba", žaisdavome kūrybinius žaidimus. Skaitėme brolių Grimų pasakas. Kartą močiutė papasakojo istoriją, kaip čigonai vaiką pagrobė, tai mes su vaikais pjesę pastatėme, sceną pasidarėme, vaidinome, bilietėlius pardavinėjome, o po spektaklio už surinktus pinigus vaišinomės sausainiais ir limonadu", - prisimena moteris.
Žiemą kieme tėvai išpildavo čiuožyklą. Visi be išimties turėjo pačiūžas, "darė" dailųjį čiuožimą. "Niekas mūsų neragino. Mokykloje papjė mašė technika pasigaminome lėles, pastatėme spektaklį - kažkokie labai kūrybingi vaikai buvome", - sako pašnekovė.
Negalėjo nevaidinti
Lemtingas įvykis, leidęs Linai užlipti ant teatro scenos - Telšiuose duris atvėrusi kultūros mokyklą, ruošusi liaudies teatro režisierius. Lina įsigudrino įlįsti į teatro balkoną ir stebėti repeticijas. Mergina buvo įsitikinusi, kad jos niekas nemato, bet vieną vakarą dėstytojas S. Kavoliukas ėmė ir pasakė: "Nusileisk apačion, normaliai pažiūrėsi." Sutrikusi šešiolikmetė nusileido į parterį. Užsimezgė draugystė, S. Kavoliuko dėka Lina perskaitė K. Stanislavskį.
"Esu laiminga būdama aktore. Stengiuosi suprasti tuos, kurie atsisakė scenos, bet jų nepateisinu. Juk dešimtys jaunų žmonių, norėjusių tapti aktoriais, neįgyvendino savo svajonės, nes į konservatoriją priėmė mus. Žinoma, skaudi, daug reikalaujanti mūsų profesija. Savaitgaliais ir švenčių metu dirbame, nedaug uždirbame. Norint būti aktoriumi, reikia šimtą kartų pagalvoti apie tai, jog nedalyvausi draugų vestuvėse, artimųjų laidotuvėse - tau reikės vaidinti vaikiškuose spektakliuose. Metų metus tu nežinosi, kas yra laisva diena, negalėsi sirgti, mažiau dėmesio skirsi šeimai ir bičiuliams. Turėsi būti pasiruošęs, jog tave apkalbės, ir jei galėsi tai (ir dar daug daug dalykų) "suvirškinti" - būk aktorius", - užsidegusi kalba Lina.
Šviesios atminties profesorė Irena Vaišytė mokiniams sakydavo: "Jei gali nevaidinti - nevaidink, jei negali - eik ir būk aktoriumi". "Šiandien aš aktorė", - sako Lina, kurios kūrybinis bagažas - per 60 vaidmenų.