Andrzejus Wajda, vienas iškiliausių šiandienos kino režisierių, šalia Lietuvos sienos, Suvalkuose, neseniai atšventė 89-ąjį savo gimtadienį. Puikią gimtadienio dovaną jam įteikė kitas žymus režisierius ir sinefilas – amerikietis Martinas Scorsese, inicijavęs tebevykstantį didžiausią restauruotos lenkų kino klasikos, kurioje didelę dalį užima Wajdos filmai, turą po pasaulį.
Andrzejus Wajda
© wikipedia nuotr.

Lietuvoje su lenkų kinu geriau susipažįstame per kasmetinę lenkų kino savaitę, o išsamią Wajdos kūrybą kiek anksčiau pristatė šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys. 2014“. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre buvo rodomi pilnametražiai ir dokumentiniai jo filmai, o festivalio parodoje „Andrzej Wajda. Kaunas–Vilnius. 2014“ eksponuoti mažai žinomi režisieriaus tapybos darbai, sukurti pirmaisiais studijų metais, autoriniai skirtingų laikotarpių filmų plakatai, fotografijos iš filmavimo aikštelės.

Wajda nuo mažens domėjosi daile, 1946 m. pradėjo studijuoti Jano Matejkos vaizduojamųjų menų akademijoje, Tapybos fakultete, tačiau, pasak jo paties, nors ir labai norėjo būti tapytojas, kažin ar galėjo – šioje srityje jam nesisekė atrasti asmeniško, individualaus stiliaus. Suvokimas, kad nepavyks pasiekti tapybos aukštumų, paskatino ieškoti kitų raiškos būdų. Nusivylimą dailės studijomis kėlė „iš viršaus nuleidžiamos“ temos ir stiliai, visiškai prasilenkiantys su žiauriomis pokario realijomis. Po trejų metų studijų Krokuvos dailės akademijoje Wajda per atsitiktinumą pasirinko kiną – savaitiniame kino žurnale perskaitęs, kad neseniai atidaryta Lodzės kino mokykla kviečia studentus, įstojo į kino režisūrą, tačiau tapybos niekada neatsisakė, tapo iki šiol. Kino mokykloje jis išmoko „kaip daryti kiną“, bet pats pabrėžia, kad jį kaip menininką suformavo dailės studijos. Pirmieji Wajdos filmai, paveikti italų neorealizmo, su Lenkijos kino tradicija turėjo mažai ką bendro ir pradėjo naują šalies kino etapą.

Wajda sako: „Kinas atsirado iš dviejų šaltinių – fotografijos ir tapybos. Antroji šaka – tapyba, labai greitai sunyko ir labai nedaug kino kūrėjų vis dar atstovauja šiai – vaizduojamųjų menų – tradicijai.“1 Lenkų kino meistras yra vienas iš tokių, tą liudija ne tik simbolistinės jo kadrų kompozicijos, filmų mizanscenos, bet patvirtina ir jo kūrybos paroda Kaune.

Kartu su retai rodomais Wajdos filmais, tokiais kaip „Mirusi klasė“ (Umarła klasa. Seans T. Kantora, 1976) Vilniuje ir Kaune buvo galima pamatyti ir naujausią Wajdos darbą „Valensa. Vilties žmogus“ (Wałęsa. Człowiek z nadziei, 2013). Kartu su „Žmogumi iš marmuro“ (Człowiek z marmuru, 1976) ir „Žmogumi iš geležies“ (Człowiek z żelaza, 1981) jis sudaro ir užbaigia kino trilogiją, nagrinėjančią komunistinės Lenkijos etapus (1950–1989) – nuo vėlyvojo stalinmečio iki Solidarność.

Filmo „Valensa. Vilties žmogus“ naratyvinė struktūra panaši į kitų trilogijos dalių: žurnalistė rengia reportažą apie pagrindinį filmo herojų ir tyrinėdama jo veiklą atskleidžia svarbius to meto įvykius, politinę padėtį, žmonių kasdienybę. Šio filmo pagrindiniai veikėjai yra realūs, tai biografinė juosta: garsi Vakarų žurnalistė Oriana Fallaci (akt. Maria Rosaria Omaggio) kalbina Lechą Valensą (akt. Robertas Więckiewiczius) ir tokiu būdu retrospektyviai, chronologiškai atkuriami praeities įvykiai. Atskaitos taškas – 1970 m. Gdanske įvykęs laivų statyklos darbininkų protestas, kurį valdžia numalšino tankais ir praliejo nekaltų žmonių kraują. Tuo metu išryškėja Valensos – paprasto elektriko – gebėjimas diplomatiškai spręsti sociopolitines problemas.
Istorinis laikotarpis – stagnacija ir vėlyvasis sovietmetis – įtaigiai perteikiamas, pasitelkus buities detales, pavyzdžiui, nemažai epizodų vyksta virtuvėje ar valgomajame, garso takeliui panaudota to meto alternatyvi (postpunk stiliaus) lenkų muzika, niūrių nuotaikų ir puoselėjamų vilčių, maišto prieš komunistų valdžią vaizdus papildo komentaras – įvykius liudija dalyviai.

Archyvinė dokumentinė medžiaga montuojama su inscenizuotais kadrais kaip ir ankstesnėse trilogijos dalyse, tai svarbus retrospektyvinio pasakojimo elementas, patvirtinantis įvykių autentiškumą, suteikiantis jiems realistinį pagrindą. Pirmajame filme – „Žmogus iš marmuro“ – slaptą archyvinę medžiagą (ji buvo sukurta paties Wajdos, nes kronikos tokių dalykų nefiksuodavo) į dienos šviesą „ištraukia“ filmo herojė – kino studentė Agnieszka (akt. Krystyna Janda). Tai tampa kliūtimi baigti diplominį darbą – dokumentinį filmą apie trumpai „sužibėjusį“ 6-ojo dešimtmečio herojų, mūrininką stachanovietį, kuris iš darbininkų vadovybės pareikalavo savo teisių (nesuvokiamas dalykas tais laikais, nes visi turėjo dirbti „iš idėjos“) ir dingo be žinios. Po penkerių metų sukurtame „Žmoguje iš geležies“ ši istorija ir jos pasakojimo būdas iš dalies pratęsiami: kai kurie veikėjai yra tie patys, grįžtama ten, kur baigėsi pirmoji istorija, tačiau filmo tema ir sovietinės valdžios kritikos įrankiu tampa jau ne praeitis, bet esamasis laikas – Gdansko darbininkų protestai, besiburiantis Solidarność. Pagrindinį veikėją – protestams vadovaujantį laivų gamyklos darbininką – režisierius pavaizdavo, dabar jau akivaizdu, remdamasis Lecho Wałęsos biografijos detalėmis. „Žmoguje iš geležies“ dokumentinė medžiaga (tuose kadruose pasirodo ir Wałęsa) įsilieja į vaidybines scenas.

Archyvais, kuriais paremtas pasakojimas, kaip ir anksčiau disponuoja patys filmo veikėjai, tačiau šįkart viskas vyksta kitaip, veikiant beveik priešingoms aplinkybėms negu ankstesniame filme. Tad šios trilogijos filmai – tai atskiros istorijos, kurios ne pratęsia, bet papildo viena kitą, tuos pačius įvykius parodydamos naujoje šviesoje. O retrospektyvumas, grindžiamas archyvų, reportažų, kronikų įtraukimu į siužetą, kiekviename filme atskleidžiamas vis kitaip.

Juostoje „Valensa. Vilties žmogus“ archyvinė medžiaga parodoma objektyviu rakursu – prikeliama naujam gyvenimui, įgauna naują prasmę. Režisierius „įmeta“ ją į Valensos atsiminimų epicentrą, ji nėra matoma nė vienam filmo veikėjui, nes jie patys yra tos istorijos dalyviai. Archyvinės medžiagos derinys su vaidybine ne tik stiprina įvykių autentiškumą, kuria įtampą ir realumo įspūdį, bet ir užtikrina pašėlusią dinamiką, jaunatvišką nenustygstantį ritmą. Atskleidžiamas veržlus, sunkiai nuspėjamas pagrindinio herojaus (jį meistriškai suvaidino Więckiewiczius) charakteris, užsispyrimas, valia, leidę jam pasiekti likimo lemtą tikslą.

Filmuodamas „Žmogų iš marmuro“, Wajda dalyvavo avangardinio teatro režisieriaus ir dailininko Tadeuszo Kantoro (1915–1990) „Mirusios klasės“ (Umarła klasa) premjeroje Krokuvoje. Spektaklis vyko Krzysztofory rūmų rūsyje, kur Kantoras su savo įkurta teatro trupe Cricot 2 buvo atgaivinęs avangardinio meno veiklą, vykusią čia tarpukariu. Spektaklis Wajdą taip stipriai paveikė, kad nusprendė jį nufilmuoti, nors niekada anksčiau to nedarydavęs – būdamas ne tik kino, bet ir teatro režisierius, puikiai žinojo, kad nufilmuotas spektaklis praranda dalį savo esmės, svarbiausia – netenka gyvybės. Tačiau jo sumanymas buvo „ekranan perkelti jei ne visą spektaklį, tai bent jau Kantorą tame spektaklyje“.

Avangardisto Kantoro ieškojimai vedė į naujus, dar neišvaikščiotus meno plotus. Vienas iš tokių buvo „Mirties teatras“ ir 1975 m. jį apibrėžęs manifestas. Kantoro manymu, meno kūrinyje turėtų veikti „tik žemesnės grandies realybė, skurdžiausi ir netekę savo vertės, niekam nereikalingi objektai“, atgyjantys tik akimirkai, vieninteliam reikalingam gestui ar judesiui atlikti, tokie, kaip jo teatre, ypač spektaklyje „Mirusi klasė“, naudojami manekenai ar vaškinės figūros. Manifeste jis išplėtoja rašytojo Bruno Schulzo idėjas, o garsiausiame savo spektaklyje „Mirusi klasė“ varijuoja Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus, Witoldo Gombrowicziaus kūrybos motyvais.

Parodyti „bent jau Kantorą tame spektaklyje“ Wajda norėjo ir galėjo visų pirma tiesiogiai, nes „Mirusios klasės“ autorius buvo ir vienas svarbiausių veikėjų: per spektaklį skliautuotame viduramžių rūsyje, kartu su mokykliniais suolais, manekenais ir į juos panašiais aktoriais stovėdavo ir viskam vadovaudavo pats Kantoras. Kamera filme priartina tai, ką ne visada pamatytų akis: kaip visu kūnu, rankų mostais, o kai kada tik veido išraiška režisierius nukreipia savo aktorių pasirodymą, sustabdo ar pritildo muzikinį foną (groteskiškas spektaklio leitmotyvas – tarpukario valsas „Françoise“). Filmas perteikia spektaklio atmosferą, jo fabulą ir dokumentuoja, kaip teatro režisierius čia pat formuoja ir stato, atgaivina mirties teatro seansą, kuris kaskart vis kitoks.

Wajda, kartais vadinantis save „kino Matejko“, yra sukūręs daugiau kaip pusšimtį filmų, kuriuose ryškus istorinis fonas, atskleidžiantis sudėtingiausius Lenkijos ir Europos laikotarpius. Jo filmų herojai – neidealizuojamos, prieštaringos asmenybės, kurių likimas ir pašaukimas neretai sutampa su kitų – artimųjų ar tautos likimu. Wajdos kūriniai ne tik atspindėjo ir fiksavo gyvenamąjį laikotarpį, bet ir patys jį stipriai pakeitė. Apie savo bičiulį poetą Czesławą Miłoszą Wajda yra sakęs: „Jis buvo ne tik savo laikų metraštininkas, bet ir jų dalyvis, pakeitęs realybę.“ Tie žodžiai puikiai tinka ir jam pačiam. Išgyvenęs karą, artimųjų žūtį, kelias šalies okupacijas, Wajda savo darbais liudija, koks skausmingas praeities poveikis tiek individui, tiek visuomenei. Tačiau susirūpinimas dabartimi jo žvilgsnį kreipia daugelio pamirštos ar norimos pamiršti praeities pusėn. Net ir naujausi jo filmai nepaliauja stebinti nepaprastai meistrišku vizualumu ir dinamika, neblėstančiu atsidavimu moralinėms vertybėms ir panieka tiems, kurie bando jas užgniaužti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Tarptautiniame dainų festivalyje: visas būrys kylančių žvaigždžių (2)

Neseniai Vilniuje praūžė galingas II Tarptautinis populiariosios vokalinės muzikos festivalis...

Išskirtinė istorija: religinis D. Ibelhauptaitės gyvenimo kelias (17)

Artėjanti Vilnius City Operos gruodžio 6-10 d. „Samsono ir Dalilos“ premjera Dalios...

Buvusi balerina atskleidė Didžiojo Maskvos teatro užkulisius: jis virtęs „milžinišku oligarchų viešnamiu“ (47)

Tebesitęsiant Harvey Weinsteino seksualinio priekabiavimo skandalui, pasipylė ir daugiau istorijų,...

Tapybos parodą Vilniuje atidaranti menininkė Mykolė: gamtoje nėra politikos ir blogų istorijų (2)

Spalio 23 d., pirmadienį, Dailininkų sąjungos galerijoje atidaroma personalinė menininkės...

Stebėti jaunosios menininkų kartos tapybos tendencijas bei susipažinti su naujais talentais kvies 9-ąjį kartą (1)

Jau visai netrukus, spalio 26 dieną Vilniaus dailės akademijos parodų salėse Titanikas (Maironio...

Top naujienos

Darė visas įmanomas klaidas ir vis tiek numetė 24 kg (64)

Reguliariai politikos naujienomis besidomintys žmonės veikiausiai atkreipė dėmesį, kad Seimo...

A. Užkalnis tarp daugiabučių rado Vietnamo perlą (105)

„Atsiprašau, ar jūs kartais ne Užkalnis?“, – jau pavalgius manęs klausia padavėjas....

Piešiamas naujas Lietuvos žemėlapis: Panevėžiui – priverstinės jungtuvės (153)

Juokaudama, kad šešiuose Lietuvos rajonuose, kurie tarsi žiedai apjuosę miestus, nėra net kur...

Baltarusijoje palygino pensijas su Lietuvos, Latvijos ir kitų kaimynų: lietuviai gauna dvigubai daugiau (332)

Nuo lapkričio 1 d. Baltarusijoje padidės pensijos . Kaip planuoja šalies Darbo ministerija,...

Šiurpus mokslininkų atradimas: žmogus spėja suprasti, kad jis mirė (28)

JAV ligoninės mokslininkai tikina išsiaiškinę, kad žmogaus sąmonės darbas tęsiasi net ir po...

G. Paluckas siūlo skirstant pelną darbuotojus įtraukti į įmonių valdymą (519)

Lietuvos socialdemokratų partijos ( LSDP ) pirmininkas Gintautas Paluckas siūlydamas savo idėją...

Metų seklys: nedidelio miestelio dideli nusikaltėlių užmojai (27)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

D. Montvydas švenčia 30-ąjį gimtadienį: keitėsi ne tik išvaizda, bet ir stilius (45)

Spalio 22-oji atlikėjo ir projekto „Lietuvos balsas“ teisėjo Donato Montvydo gyvenime yra...

Ekspertas pasakė, kodėl realiame gyvenime „Titaniko“ herojus nebūtų taip paprastai nuskendęs (17)

Daugelį „Titaniko“ gerbėjų ilgus metus kankina neatsakytas klausimas, ar Jackas Dawsonas...

Būsto nuomininkai masiškai bėga iš Londono (4)

Būsto nuomai ieškantieji iš Londono bėga sparčiausiai nuo pat 2007 metų. Tokia tendencija gerina...