Via appia antica
Seni keliai. Akmenimis grįsti. Ir dulkantys žvyrkeliai. Senų istorijų liekanos…
Seni meilės laiškai, užsilikę kartono dėžėje nuo anuomet pirktos stalinės lempos. Laiškai, ranka rašyti ant stalo, tai lempai degant. Rašyti ant palangės, rudens lietui lyjant. Krintant pirmajam sniegui. Didelėmis raidėmis ant popieriaus skiaučių. Chaotiški laiškai. Meilingi ir desperatiški. Patetiški. Sninga, sninga, sninga… Aš tau išvirsiu balto angelų kisieliaus… Savo kvapu sušildysiu tavo rankas ir pėdas. Šalta, šalta, langai apledėję ir aš suledėsiu… Jei tu mirsi, aš negyvensiu…
Gyvensi…
Užmiršti laiškai. Kaip jie išliko per dešimtmečius? Su jais ir medinis talismanas – glotni ąžuolo šakos nuolauža, spausta delne per skausmo spazmus, kūdikiui gimstant.
Žmonės nuėjo skirtingais keliais. Laiškai išliko. Liko ąžuolo nuolauža su vardų inicialais. Ir žodis – erškėtis.
Sakoma, senstame nuo pat gimimo. Kai metų laiptais leidžiamės žemyn, veidai vis mažiau atpažįstami, pojūčiai atšipę. Išblėsusios aistros vertos tiek, kiek pernykštis sniegas.
Daiktai gyvena ilgiau už mus. Ypač akmenys.
Žvyrkelyje į Bedugnio ežerą – senojo bruko ruožas. Dideli pilki, juodi akmenys su rausvomis gyslomis, nuo prieškario įsirausę į gruntą. Tūkstančių ratlankių nugludinti. Apvalūs, nelyginant kaukolės.
Tarsi seno romėniško grindinio liekana.
Mūsų via appia antica.
Atradimas
Didelė, apsunkusi širdis. Kodėl ji kasmet vis sunkesnė ir sveria žemyn it žalvarinis laikrodžio svarstis?
„Aš turiu širdį. Turiu širdį!“ – šaukia uždusęs vaikas, atbėgdamas pasitikti. – Paklausyk, ji tiksi…“
Priglaudžiu ausį prie jo krūtinės.
„Tu tikrai turi širdį. Girdžiu, kaip greitai ji plaka“, – pritariu jo nuostabai.
Vaikas atrado širdį. Plazdančią kaip jauno paukščio sparnai. Lengvą lyg pasparnės pūkas.
Atsimeni?
Niekada nežinai
Riversaido parke, paupiu paėjus kiek į šiaurę, – teniso aikštynas. Jurašas su Januszu Głowackiu žaidžia tenisą. Juos stebi dideli vanagai, sutūpę ant tvoros stulpų. Baigę žaisti, jiedu pamato vanagus.
„Ko jiems čia reikia?“ – stebisi Jonas.
„Niekada nežinai...“ – numykia Januszas.
Grįždami per parką, kalbasi apie Głowackio pjesę „Fortinbrasas nusigeria“, kurios teatralizuotas skaitymas rengiamas off-Broadway teatre, 42-ojoje gatvėje. Jurašas renka aktorius. Sako: Derekas Jacobis sutiko dalyvauti, jis dabar gastroliuoja Niujorke su Shakespeare’o komedija „Kaip jums patinka“. Bus įdomu. Pamatysi, užkibs prodiuseriai...
„You never know“, – pakimusiu balsu atsako skeptiškasis Głowackis. Tai mėgstamas jo posakis – niekada nežinai.
„Pjesė turės pasisekimą kaip ir tavo „Tarakonų medžioklė“, – optimistiškai dėsto Jurašas.
„You never know...“ – abejoja Głowackis.
Jis gyvena kiek aukščiau į šiaurę nuo mūsų, irgi Upper West side. Esame beveik kaimynai. Kai pamatau jį, einantį gatve, atpažįstu iš tolo. Aukštas, išvaizdus, gyvenimo šiek tiek suglamžytu veidu. Kaip koks prancūzų Belmondo… Visada vilki ilgą odinį, tamsiai rudą padėvėtą paltą su tauria patina. Kaip ir jis pats.
Ak, tie ilgi odiniai paltai iš ano dešimtmečio. Rytų europiečiams jie atrodė labai vakarietiški, stilingi ir paslaptingi. Artistų, dailininkų, seklių dėvimi Londone ar Paryžiuje... Ir aš tokį nusipirkau ankstyvaisiais egzilio metais Miunchene. Juodą, plačiais pečiais, per didelį, kone iki žemės...
Dvi tėkmės
Sėdžiu seno namo terasoje. Skaitau Annie Dillard esė rinkinį – žvilgsnis į pasaulį tarsi pro mikroskopą. Kai net vabalo kelionė žolės lapu gali virsti istorija.
Skaitau ir pro kreivus obelų kamienus vis pažvelgiu į dvi upes, subėgančias į vieną srovę prie kyšulio – tiesiai priešais mane, už penkiasdešimties metrų. Dvi tėkmės teka greta – viena tamsi, srauni, šalta. Kita – rusva, drumzlina, šiltesnė. Seniai stebiu tas dvi vandens juostas, tekančias skirtingu ritmu. Metai po metų. Viena greta kitos. Viena sraunesnė, kita lėtesnė. Teka, kol susilieja prie tilto.
Dvibalsė fuga.
Ar tau nieko neprimena?
Girdžiu žingsnius. Rankose didelė gėlių puokštė. Šiltas apkabinimas.
– Tavo šventė. O tu skaitai, ir tiek?!
– Žiūriu į upes. Galvoju, kiek vandens nutekėjo… Matai? Nemunas senka.
Dugninė viešnia
Mane persekioja nepažįstamos moters vaizdas. Paryčiais vėl ją mačiau. Stovi prie pilkos sienos, atrėmusi galvą, nejudindama vyzdžių žiūri tiesiai priešais save į vieną tašką, į kažką, ko negaliu matyti. Įsitempusi laukia. Suknelė perplėšta. Per nuogą šlaunį, per blauzdą žemyn lėtai teka šiltas tamsus kraujas. Ji krūpteli, jaučia tą šiltą srovę, tekančią iš maudžiančio vidaus, ir sako sau: šiltas pienas, ištryškęs iš karvės spenio, bėga per mano ranką, per šlaunį… Pienas – ne kraujas… Negalvok, kas buvo. Kraujas…
Prietema. Užuodžiu nuorūkų smarvę. „Prima“. Dar kažkas yra tame nykiame kambaryje ar kameroje.
– Kalbėk! – liepia balsas iš tamsos.
Ji tyli. Nugara spaudžiasi prie sienos, lyg norėdama prasmegti. Laukia – gal smūgio, gal spjūvio į veidą.
– Kalbėk!
– Kraujas lyg pienas…
Smūgis atlošia galvą. Skausmas, tamsa akyse, kurtinantis cikadų dūzgimas užgula ausis. Nekrisk, dar nekrisk, kiek galėdama remkis į sieną. Kraujas varva per smilkinį, žemyn per kaklą… Kraujas lyg pienas… Šiltas. Atsimerk. Ji vėl stengiasi žiūrėti į vieną tašką, į ribą, už kurios likęs visas trumpas gyvenimas. Ten turėtų būti šviesa.
Kas toji moteris? Kodėl nuolatos grįžta pas mane? Jos nepažįstu, bet veidas matytas, lyg būtų iš mano giminės.
Pakeliu galvą nuo pagalvės, kad geriau į ją įsižiūrėčiau. Bet vaizdas išnyksta. Kai užmerkiu akis, vietoj jo – saulės užlietas miškelis. Mano paauglystės kelias į mokyklą. Pušų spygliais apkritęs šiltas takas po kojomis. Kvepia sakai, nuvarvėję pušų kamienais.
Ilgas tasai kelias. Keletas kilometrų. Vis per mišką. Vis viena, o man gal dešimt, gal vienuolika metų. Po medžių šešėlius klydinėja baimės sklidinos akys.
Bet aną popietę einu ne į mokyklą, nes dabar vasara. Einu į miestelį – ten tetos pavaišins mane vyšnių uogiene ir nuves pas siuvėją Krunglevičienę, kad prisiūtų raukčius išaugtam sijonui. Kol ponia Krunglevičienė (tetoms ji vis dar ponia) taisys mano sijoną, aš taisysiu jos sūnaus rašinėlį. Jis, metais už mane jaunesnis, sėdės greta. Paklausiu, kokia jo svajonė, kai užaugs, o jis atsakys: „Vairuoti sunkvežimį, pilną apelsinų.“ Nė vienas nesame jų ragavę. Bet visa tai bus vėliau, kai nueisiu.
Dabar einu miško taku. Stabteliu. Aplinkui nieko nėra, tik tolėliau asfaltuotu keliu važiuoja dengtas kariškas sunkvežimis. Pasuku keletą žingsnių nuo tako. Matau sudžiūvusiais lapais, rusvais spygliais apkritusį kauburį. Prieinu arčiau – žemas, kiek įdubęs kapas. Be jokio ženklo. Bevardis kapas miške prie kelio? Kažkas slapta palaidotas? Paskubomis užkastas? Apsidairau, ar niekas nemato. Paimu kankorėžį, nukritusį ant kapo, ir bėgu miestelio link. Nešuosi paslaptį, kurios nevalia išduoti. Jau žinojau, kodėl reikia tylėti. Mokėjau akies krašteliu pamatyti tai, ko matyti nevalia, bet ko niekada neįstengsiu užmiršti, kaip tų kūnų su pamėlusiomis basomis pėdomis, numestų prie mokyklos.
…Moters vaizdas sugrįžta ir kitą dieną. Netikėtai. Kai už lango plieskia saulė, o mėlyname danguje suka ratus pietietiški vanagai karpytais sparnais. Kai esu viena ir plaunu pusryčių indus. Žiūriu į savo rankas, pavargusias, su stambiomis išsišovusiomis gyslomis, gelsva it pergamentas oda. Kiek dešimtmečių jos man tarnauja, tos rankos? Juodadarbės – baltarankės. Jos pjausto, valo, plauna, skalbia… Glosto vaiko galvą. Šukuoja žilus plaukus. Rašo, kai įveikia kasdienybės kliūtis. Neišpuoselėtos rankos, senstančios greičiau už mane. Jos turi savo atmintį. Pojūčių atmintį. Kaip ir kūnas. Kartais atrodo, kad tos rankos gyvena atskirai nuo manęs. Jos dirba savo, lyg manęs nė nebūtų. Kai mintys kitur. Dažnai nustembu, kad jos pačios geriau žino, ką turėjau padaryti.
Tą rytą, kai galvojau apie prarastą laiką ir savo rankas, staiga pamačiau, kad pjaunu per pusę tamsžalį avokadą, nelyginant žalią kankorėžį, nuskintą nuo eglės šakos. Peilis, perrėžęs stangrią, ruplėtą žievę, lengvai įveikia gelsvą minkštimą, bet, atsimušęs į slidžią kaulinę šerdį, nuslysta ir smigteli į delną. Kraujo srovelė teka per plaštaką, laša indų plovyklėn. Šiltas kraujas. Lašas po lašo. Sekundė po sekundės.
Ant sienos šmėsteli šešėlis (gal vanago?), vėl padvelkia cigarečių nuorūkomis. Atsisuku. Ir vėl matau ją, paryčių viešnią, stovinčią koridoriaus kampe. Žvilgsnį įrėmusi į vieną tašką, per šlaunį žliaugęs kraujas jau sukrešėjęs, baugiai juodas.
Užsimerkiu. (Gyvendami įprantame užsimerkti, kad širdis neplyštų.) Dabar jos nebėra. Bet užmerktomis akimis vėl regiu pamiškės kelią. Už medžių – įdubęs kapas. Važiuoja kariškas sunkvežimis, ginkluoti vyrai kažką išmeta iš brezentu dengto kėbulo… Bėgu, užgniaužusi riksmą, spausdama prie savęs aštrų kankorėžį.
…Nebėra miško kelio. Nei sakais varvančių pušų. Nebėra bevardžio kapo. Nebėra pakaunės kaimų, trobesių, sodų. Jie nugrimzdę į dugną, užlieti Kauno marių. Visi nugyventi gyvenimai atsidūrę po vandeniu. Sakoma, tie, kurie gimė tuose kaimuose, kurie ten gyveno, vadinami dugniniais. Dugniniai ir jų likimai.
Dugninė mano paauglystė, išblokšta iš miesto, nepritampanti pokario kaime su skurdo kvapais, aitriais dūmais, gaisrais, šūviais, su naktimis, pritvinkusiomis baimės. Su dygiais pojūčiais ir nuostaba – šiltu karvės pienu ant lūpų, blusų sukandžiotomis kojomis, su liesos paauglės atspindžiu didelėje bėrio akyje… Su raudonais saulėlydžio driežais anapus rugių lauko. Su keiksmais svetima kalba ir patyčiomis, duriančiomis, lyg aštrios ražienos badytų pėdas.
Dugninė ir mano sesers lemtis. Vaikiškas jos vežimėlis liko įsmigęs marių dugne, turbūt žuvys nardo pro ratų stipinus.
Dugninis to laiko svoris širdy.
Dugninė ir toji moteris, kuri aplanko mane brėkštant, o retsykiais pasirodo dienos aky…
Dugninius vaizdus užneša dumblas, užkloja laiko sluoksniai, gulantys vienas ant kito. Bet kraujo dėmė net pro juos prasisunkia į paviršių ir sukreša ant balto dienos tako it juoda sudžiūvusi rožė.
2016
