Apie Lietuvoje filmuotą ir kompanijos „Artbox“ prodiusuotą filmą kalbėjomės su jos įkūrėju Kęstučiu Drazdausku, Nepriklausomų prodiuserių asociacijos (NPA) pirmininku, vienu Vilniaus kino klasterio narių ir iniciatorių.
Režisieriaus Mikko Kuparineno „2 naktys iki ryto“ – romantiška, šiuolaikiška drama, regis, daug kartų girdėtą istoriją perteikianti naujai ir netikėtai. Filmas pasakoja apie svetimame mieste susitikusius prancūzę architektę (akt. Marie Josée Croze) ir didžėjų iš Suomijos (akt. Mikko Nousiainenas), kurie kartu praleidžia vakarą. Ir naktį. Ryte į skirtingus lėktuvus įlipti ir daugiau nesusitikti turėjusiai porai likimas sumaišo visas kortas.
Lietuvos publiką džiugins ne tik brandi, niuansuota „2 naktys iki ryto“ meilės istorija, bet ir atpažįstami sostinės vaizdai – vingrios Užupio gatvelės, grafičiais išmargintos požeminės perėjos, viena pagrindinių filmavimo lokacijų tapęs viešbutis „Kempinski Hotel Cathedral Square“. Filme atrasime ir daugiau lietuviškų akcentų – jame pasirodo epizodinius vaidmenis sukūrę lietuvių aktoriai, o vienoje romantiškiausių scenų girdime lietuvių roko grupės „Freaks on Floor“ atliekamą baladę.
– Kaip suomiai ir jų filmas „2 naktys iki ryto“ atsirado būtent Lietuvoje? – klausiau lietuvių kino prodiuserio Kęstučio Drazdausko.
– Jau daug metų bendradarbiauju su kompanija „Mjölk“. Vienas pagrindinių jų prodiuserių Marko Anttila yra senas mano draugas. Ilgainiui kompanija užaugo ir pasuko į filmų gamybą, suformavo padalinį „Mjölk Movies“. Šios kompanijos projektas ir buvo M. Kuparineno filmas. Kai jie pradėjo vystyti filmo scenarijų, svarstėme, kad jis galėtų būti filmuojamas Lietuvoje.
Jiems reikėjo Rytų Europos miesto ir kalbos, kurios paprasti Vakarų europiečiai nesupranta. Kūrėjai norėjo, kad pagrindiniai herojai irgi nesuprastų vietinės kalbos.
M. Antilla, dar vienas prodiuseris ir režisierius M. Kuparinenas atvažiavo į Vilnių. Jiems jis labai patiko.
– Scenarijus buvo specialiai parašytas Vilniui ar tik jam pritaikytas?
– Iš pradžių buvo parašytas Bukareštui. Po jų apsilankymo Lietuvoje scenarijus kurtas specialiai Vilniui. Tikiuosi, lietuviams bus įdomu pamatyti šį filmą, nes miestas rodomas užsieniečio akimis.
– Taigi galima sakyti, kad šį projektą persiviliojote iš Bukarešto?
– Persivilioti galima klientus. Mūsų atveju tai buvo bendradarbiavimas. Didesnė filmo grupės dalis yra lietuviai – iš esmės tik režisierius ir operatorius suomiai. Kaip prodiuseriui man labai svarbu, kad bene pirmą kartą tokiame tarptautiniame lygyje lietuviai atliko visą filmo postprodukciją. O šioje srityje gilesnių tradicijų dar neturime.
Šiuo metu su tais pačiais suomių prodiuseriais dirbu prie naujo projekto, kurį tikimės filmuoti kitų metų pradžioje. Tai suomių, danų ir lietuvių bendra gamyba. Didžioji dalis filmavimų planuojama Lietuvoje.
– Kaip suomiai rinkosi filmavimo vietas Vilniuje?
– Režisierius turėjo labai aiškią viziją nuotaikos, stilistikos požiūriu. Jam buvo svarbi šalies istorijos ir dabarties, europinės krypties sandūra. Jis norėjo parodyti miestą kuo įvairesnį. Filme matomos ir vargingesnės miesto vietos, ir senamiestis, ir naujas Vilnius, dangoraižiai. Lokacijos turėjo atitikti tam tikras filmo scenas. Tiesa, filmo geografija galbūt nėra 100 proc. įtinkinama, bet viskas galėjo taip ir įvykti, kaip pavaizduota „2 naktys iki ryto“.
– Kaip jiems pavyko prisivilioti garsią, Kanų kino festivalyje geriausios aktorės titulą pelniusią kanadietę M. J. Croze?
– Be abejo, tokį filmą kuriant, pagrindiniai aktoriai labai svarbu, nes visas filmas laikosi ant jų. Pagal scenarijų moteris turėjo būti prancūzakalbė, buvo tam tikra amžiaus riba, kokio amžiaus heroję įsivaizdavome. Aktorių atranka buvo daroma labai plačiai, ne vienoje valstybėje. Marie Josée pasirinkta iš daugybės aktorių. O po to jau sekė režisieriaus ir jos dialogas. Spėju, lemiami dalykai buvo jo įtikinėjimas ir charizma. Be to, aktorei patiko scenarijus.
Manau, ji yra labai sėkmingas pasirinkimas, tiek aktorine prasme, tiek pačiam filmui. Nes ji yra didelis vardas ir taip pat turi dvigubą pilietybę – Kanados ir Prancūzijos. Tai padeda filmui keliauti, nes ir Kanadoje ji yra labai mėgstama, ir Prancūzijoje gerai žinoma.
Filmas šiuo metu jau rodomas abejose šalyse, laimėjo Monrealio festivalio prizą už geriausią režisieriaus darbą. Filmui neblogai sekasi keliauti po pasaulį. Tai mažo biudžeto kamerinė drama, bet ją jau įsigijo aštuonios pasaulio šalys.
Susitikę su K. Drazdausku mes taip pat nepraleidome progos sužinoti, kuo šiuo metu gyvena Lietuvos kino industrija.
– Užsienio kino gamybos projektų skaičiumi pora praėjusių metų buvo labai sėkmingi – Lietuvoje filmuoti dideli užsienio kino ar televizijos projektai, tarp jų – BBC serialas „Karas ir taika“. Užsienio kino gamintojai mūsų šalyje palieka dešimtis milijonų eurų. Kokie Lietuvos kino industrijai yra šie metai? Ar vis dar sulaukiame tiek pat užsienio gamybos projektų net ir kylant kainoms po euro įvedimo?
– Visi procesai neįvyksta per vieną dieną. Mes prodiuseriai su kiekvienu projektu dirbame ilgą laiko tarpą, taip ir su projektais, kuriuos mums pavyksta atsivežti. Ar mūsų kompanijos teikia paslaugas, ar tai bendros gamybos projektai, dėl jų yra derinama ne vieną mėnesį.
Šie metai kol kas gana intensyvūs. Tiek lietuviškam kinui, tiek ir užsienietiškų gamybų požiūriu – abiejų filmuojama tikrai nemažai. Bet dėl euro įvedimo ir kainų kilimo jaučiu labai nemažai nerimo. Vienas Lietuvos privalumų tas, kad mes gebėdavome teikti paslaugas labai konkurencinga kaina palyginus su likusia Europa. Šiandien mes jau tikrai nesame pigūs, ir manau, kad tai labai greitai pradės veikti rinką. Taip pat darbų kiekis dabar toks, kad pasidarė sunku aptarnauti visus filmus, trūksta žmonių, dėl ko kainos irgi kyla. Juk, jei dėl vieno specialisto kovoja trys kompanijos, tai, be abejo, jis turi galimybę užsiprašyti didesnio atlygio. O priauginti naujų specialistų yra pakankamai ilgalaikis uždavinys. Kitaip tariant, jaučiu, kad artimiausiu metu pajusime tam tikrą krizę šioje vietoje.
– Kaip ketinate gerinti situaciją?
– Yra kelios galimybės. Pirma, pati rinka turi priauginti specialistų. Nes Lietuvoje, deja, nėra mokyklų, kurios galėtų ruošti įvairių sričių specialistus. Dauguma žmonių ateina iš kitų specialybių ir atranda save kine bei patys užaugina savo patirtį dirbdami. Tai yra natūralus procesas. Bet tam reikia laiko. Industrija turėtų irgi stengtis daugiau tų žmonių priimti. Nors tai dažnai ir rizikinga. Bet, manau, kad tai yra neišvengiamas kelias. Jeigu neįperki gero specialisto, turi imti jauną žmogų ir jį mokyti, auginti. Kito kelio nėra.
Toliau – yra ir daugiau būdų, pavyzdžiui, surengti kino industrijos žmonių derybas. Mes su prodiuseriais vis pasišnekam, kad reikėtų organizuoti konferenciją, kur susirinktų pagrindiniai industrijos žmonės ir mes susitartume, ką galime padaryti, kaip bendradarbiauti.
– Kartu su NPA dirbate prie daugybės pakeitimų, padedančių vystytis mūsų šalies kino industrijai, pavyzdžiui, pasiūlėte pelno mokesčio lengvatos verslininkams, parėmusiems kino gamybą, įvedimą. Kokiais klausimais rūpinatės dabar?
– Mes per NPA bei Vilniaus kino klasterį stengiamės mūsų srities terpę daryti kuo įmanoma palankesnę. Šiuo metu su Lietuvos kino centru (LKC) rengiame Kino įstatymą. Dabar dokumentas derinamas su ministerijomis. Artimiausiu metu tikimės vėl grįžti prie dokumento teksto redagavimo. Tikimės, kad jis greitai pasieks Seimą.
Ankstesnis Kino įstatymas buvo priimtas 2002 m. ir nors kelis kartus tobulintas bei redaguotas, bet laikas nestovi vietoje ir šiandien senoji įstatymo versija yra moraliai pasenusi. Ten yra labai daug nuostatų, kurios yra nebeaktualios, nes daug kas yra pasikeitę technologiškai. Naujoje versijoje taip pat stengiamės nustatyti objektyvią kino finansavimo strategiją.
Šiandien pagal Kino įstatymą kinas yra finansuojamas pagal valstybės kino programą, o kas yra ta kino programa, manau, jums niekas negalėtų atsakyti iki galo. Kino programa teoriškai turėtų būti dokumentas. Ne vienus metus praleidau bandydamas išsiaiškinti, kas tai per dokumentas, bet man jo identifikuoti nepavyko. Taigi senojoje įstatymo versijoje yra nuorodų į kažką, kas iš esmės neegzistuoja. Kokia suma valstybė turi remti kiną ir kokių tikslu, niekur nėra parašyta.
Tradiciškai viskas vyksta taip – iš valstybės biudžeto yra skiriami tam tikri asignavimai Kultūros ministerijai, kuri iš tų asignavimų dalį skiria kinui per LKC. Bet tada vis tiek kyla klausimas, kodėl LKC biudžetas turėtų būti 2 mln. eurų, o ne, pavyzdžiui, 20? Niekas negali atsakyti ir į šį klausimą. Nėra jokių aiškių kriterijų ar strategijos.
Kiekvienais metais politikai nusprendžia: „Skiriam tiek ir tiek.“ Ir tada kiekvienais metais kino žmonės su LKC priešakyje kovoja, kad finansavimas bent jau nebūtų sumažintas. Šiai dienai mūsų biudžetas yra graudžiai apverktinas netgi lyginant su kaimynais – latviais ir estais, kurie gyventojų skaičiumi už mus mažesni.
Mūsų biudžetas skiriamas kinui yra 2,5 karto mažesnis negu, pavyzdžiui, estų. Taigi mes po ilgų diskusijų priėjome išvadą, kad būtų labai optimalu, jei kino finansavimą būtų galima pririšti prie tam tikrų objektyvių kriterijų, statistikos rodiklių ir pan. Laukia labai didžiulės derybos ir ginčai su Finansų ministerija, kuri visados labai „taupo valstybės pinigus“. (Šypsosi.)
Jei pavyks derybas sėkmingai užbaigti, manau, kad naujoji finansavimo sistema leistų Lietuvos kinui išspręsti daug problemų, turėti objektyvų finansavimo pamatą bei leisti geriau planuoti savo veiksmus ateityje.
Dar vienas didelis senosios įstatymo versijos minusas – finansavimas kinui yra skiriamas iš valstybės biudžeto, o valstybės biudžetas yra planuojamas kiekvienais metais. Taigi, pirma, mes niekados nežinome, kiek gausime pinigų kitais metais. Antra, mes privalome tuos skirtus pinigus išleisti būtent tais biudžetiniais metais. Kinui tai yra didžiulis „peilis“. Labai retai projektas pataiko į biudžetinius metus. Ir dažniausiai kino projektai vyksta 2-3 metus. Tai yra labai nepatogu, trikdo tarptautiniam bendradarbiavimui.
Valstybės konkursas finansavimui yra skelbiamas metų pabaigoje, paprastai spalio mėnesį. Konkurso rezultatai mus dažniausiai pasiekia vasario mėnesį, tai reiškia, kad tie projektai, kurie laimi finansavimą, greičiausiai pinigų negauna iki kovo, balandžio, o išleisti juos turi iki gruodžio pradžios, taigi tuos pinigus turime išleisti net ne per metus, o per devynis mėnesius. Tai yra juokingai trumpas laikas, kuris visiškai neadekvatus tam, kiek laiko reikia sukurti filmui.
Dabartinėje parengtoje mūsų įstatymo versijoje yra numatytas kino fondas, kuris būtų nepririštas prie biudžetinių metų. LKC neprivalėtų visų asignavimų išleisti per vienus biudžetinius metus. Sakykim, jei tuo metu nėra pakankamai tinkamų projektų, tai dalį pinigų galima perkelti į kitus metus. Taip pat tai leistų mąstyti kelis metus į priekį, kaip tie pinigai dėliosis ir kokie bus rezultatai. Manau, tai būtų labai progresyvus žingsnis. Tikiuosi, pavyks įgyvendinti.
– Spėju, tai tik esminiai pakeitimai?
– Numatyta keisti, kad Kino taryba svarsto visus be išimties projektus. Pavyzdžiui, animacija yra labai specifinė sritis, ir, tarkime, Kino taryboje nėra nė vieno žmogaus iš šios srities. Tai kaip ta taryba, kuri toje srityje neturi jokių kompetencijų, gali vertinti animacijos projektus? Taip pat visada kyla klausimų dėl projektų meninės ir ekonominės pusės. Toje pačioje taryboje yra labai gerbiamų kino kritikų, bet jie negali įvertinti sąmatų. Tai tiesiog ne jų sritis.
Kino taryboje šiuo metu turime tik vieną prodiuserį. Jei taryba gauna tokį krūvį darbo ir finansinę pusę gali įvertinti tik vienas žmogus, tai nėra labai gerai. Tuos dalykus bandome spręsti. Greičiausiai būtų ekspertų komisijos, kurios projektus vertintų pagal skirtingus žanrus ir, sakykim, dokumentiką vertintų dokumentikos specialistai, animaciją – animacijos ir panašiai.
Svarbių reikalų, kuriais kartu su NPA rūpinamės dabar, yra ir daugiau. Pavyzdžiui, jūsų minėta 2014 m. priimta pelno mokesčio lengvata verslams, investuojantiems į kino gamybą. Ji yra suderinta su Europos Komisija ir įstatymas galioja iki 2018 m. Taigi jau šiemet su NPA pradedame dirbti prie lengvatos pratęsimo paruošimo, turime aptarti su Finansų ministerija, kaip lengvata veikė iki šiol, kokie rezultatai, kaip lengvatą dar labiau pagerinti. Tarkim, šiuo metu mūsų lengvata numato privataus verslo dalyvavimą iki 20 proc. projekto biudžeto, tuo tarpu Estijoje lengvata yra 30 proc. biudžeto.
Kadangi Estija yra viena didžiausių mūsų konkurenčių regione, tikiuosi, kad mums pavyks įrodyti, kad lengvatą ir Lietuvoje reikia padidinti. Taip pat reikia pakeisti pačią lengvatos veikimo mechaniką, kad ji būtų patrauklesnė verslui.
– Jūs taip pat inicijavote inovatyvų projektą, kurio tikslas sugrąžinti kiną į mažesnius Lietuvos miestus, kuriuose nėra kino salių. Kaip sugalvojote tai ir kaip sekasi jį vykdyti?
– Šiuo metu LKC yra pateikęs ikiprekybinių pirkimų paraišką Mokslo, inovacijų technologijų agentūrai. Paraiškos tikslas yra inovatyvaus kino platinimo modelio sukūrimas. Jeigu ji bus patenkinta, tada LKC vykdys konkursą tos sistemos sukūrimui.
Taigi šiuo metu laukiame teigiamų sprendimų. O šį projektą sumaniau prieš ketverius metus ir jį vysčiau, dalyvavau dirbtuvėse, tarkime, kur dalyvavo Europos Tarybos fondo „Eurimages“, kino teatrų tinklo „Europa Cinemas“ vadovai. Šį projektą jie labai palaikė. Tai įvyko 2013 m., tad nuo laiko pristačiau šią idėją daugybėje lygmenų – ir Ūkio, ir Kultūros ministerijose, LKC.
Idėja turi politinį palaikymą, tačiau iki šiol nebuvo jokio „garvežio“, kuris projektą išjudintų. Tikiuosi, kad LKC dabar juo bus ir jau kitais metais pamatysime realius rezultatus, filmai jau bus pradėti rodyti. Iš tikrųjų procesai vyksta daug lėčiau nei tikėjomės. Įsivaizdavome, kad jau 2016 m. projektas pasieks materializavimosi stadiją, bet, kaip paaiškėjo, pats priemonių patvirtinimas labai stipriai vėluoja. Tik patys pirmieji konkursai prasidėjo. O žinant kiek laiko jie užtrunka, kol įvertinamos paraiškos, pasirašomos sutartys...
Nuo grafiko atsiliekame apie pusantrų metų. Bet mes esam optimistai ir tikimės, kad galiausiai pasieksim, kad Lietuvos gyventojai galėtų žiūrėti kiną savo miestuose, jiems nereikėtų važinėti į didmiesčius.
– Matyti, kaip stengiatės dėl Lietuvos kino ir jo industrijos, kad visiems būtų geriau. Kodėl?
– Visą gyvenimą stengiuosi daryti tai, kas įdomu, patrauklu ir teisinga. Viena yra verslas ir pinigų uždirbimas, o kita – tikri dvasiniai dalykai. Stengiuosi, kad verslui sektųsi kuo geriau. Tačiau norisi, kad ir valstybė, kurioje gyveni, kurioje kuri savo verslą, irgi klestėtų. Kitaip pasitenkinimo nėra. Juk pinigai patys savaime neatneša džiaugsmo.
Žinote, esu iš tos kartos, kuri stovėjo prie televizijos bokšto. Dalyvavau visuose Sąjūdžio veiksmuose nuo pat pirmo iniciatyvinės grupės susirinkimo, man tada buvo šešiolika metų. Draugai nusivedė mane ten, ir aš mačiau gimstantį Sąjūdį. O po to visą laiką jame dalyvavau. Ir prie televizijos bokšto stovėjau kartu su visais. Ten žuvo net penki mokiniai iš mano mokyklos...
Tačiau praleidau du esminius istorinius įvykius. Visada juokauju šia tema. Tądien, kai įvyko Baltijos kelias, išvažiavau į Vokietiją. Atsimenu, grįžtant atgal sėdėjau prie Brandenburgo vartų, gėriau alų ir žiūrėjau į tuos VDR pasieniečius, važinėjančius džipais. Grįžau į Lietuvą ir po savaitės griuvo Berlyno siena. (Juokiasi.)
