Iš Visagino kilusi jaunoji Lietuvos scenos viltis, prieš kelerius metus išleidusi savo debiutinę plokštelę „Laukinis šuo dingo“, akimirksniu pelnė geriausiai eksportuojamos šalies dainininkės titulas – jos lietuvių, rusų ir anglų kalbomis atliekamos melancholiškos, svajingos ir kiek depresyvios dainos jau rado nemažą gerbėjų būrį Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje.
Pasirinktos krypties Alina Orlova neatsisako ir savo antrame albume „Mutabor“, tik šį kartą kūriniai gerokai brandesni ir sudėtingesni. Tiesa, nežinia, ar gerbėjai „subrendusią“ Aliną Orlovą, drąsiai eksperimentuojančią net ir su ne kiekvieno ausiai prieinamomis triukšmo bangomis, priims taip pat nuoširdžiai kaip ir prieš porą metų, kuomet visa meniškos sielos jaunuomenė ir suaugę intelektualai verkė klausydamiesi „Ramumos“, „Vasario“ ar „Paskutinės mamuto dienos“.
Nors užkulisiuose ir kalbama, kad su meniškos prigimties Alina Orlova prodiuseriams bendrauti nėra lengva, tačiau scenoje ji tiesiog kvepia natūralumu – ir tai dar kartą įrodė ketvirtadienio vakarą, kuomet apsivilkusi ne pačią ekstravagantiškiausią suknelę ir įsispyrusi į sportinius batelius sėdo prie balto fortepijono ir su savo komanda, kiek primenančia klezmerio orkestrėlį, užtvindė kiemelį kosminiais garsais.
Virš kelių šimtų žmonių skraidė šiksnosparniai, kando uodai, tačiau publika užkerėta klausėsi Alinos garso spektaklio.
Jos kerams neatsispyrė ir gražiai įdegęs muzikologas, „Eurovizijos" komentatorius Darius Užkuraitis, kartu su savo širdies dama Nijole Statkute po koncerto, rankoje lyg religinę relikviją spausdamas rankoje „Mutabor“, nuskubėjęs į užkulisius ir stojęs į garbingą eilutę autografui gauti.