Wesas Andersonas – bene vienintelis režisierius, sugebėjęs sukurti filmą, kurio nesugadino net jame vaidinęs aktorius Benas Stilleris. 2001-ųjų komedijoje „Tenenbaumai“ surinkęs visą gvardiją garsių aktorių (tarp jų ir minėtąjį B.Stillerį), režisierius nutapė ekscentriškos, pakrikusios šeimos portretą.

Šiame filme taip pat vaidino ir dar keli, dažniausiai su nevykusiomis komedijomis asocijuojami aktoriai kaip Owenas Wilsonas, vienaip ar kitaip susijęs su visais W.Andersono filmais, ar jo brolis Luke’as Wilsonas.

Nesvarbu, ar jis dirba su gana nevykusiais aktoriais, kino legendomis, ar pirmą sykį vaidinančiais vaikais, W.Andersonas juos perkelia į savitą, išskirtinį pasaulį, kuriame kiekvienas aktorius atsiskleidžia taip, lyg tas vaidmuo būtų vien jam parašytas, ir net epizodiniai aktorių pasirodymai tampa įsimintini.

Karjeros pradžioje vadintas „kitu Martinu Scorcese“ (taip jį pakrikštijo pats M.Scorcese, didelis režisieriaus gerbėjas), filmas po filmo W.Andersonas ištobulino savo išskirtinį stilių. Iki menkiausių smulkmenų sukurtas filmo pasaulis, dekoratyvinė kadrų kompozicija, kai atrodo, kad kiekvienas filmo kadras yra paimtas iš šeimos fotografijų albumo, neapsakomai ryškios spalvos ir nuolat žiūros tašką keičianti kamera.

Žiūrėdamas W.Andersono filmą žiūrovas visada žino, kad žiūri filmą, jam neleidžiama užsimiršti ir jo niekada neapleidžia jausmas, jog režisierius nuolat „žaidžia kiną“. Arba, kaip teigia aršiausi jo kritikai, kiekvienas W.Andersono filmas primena lėlių namelį: stilistiškai ištobulintą, tačiau persmelktą dirbtinumo, niekada neleidžiančio susitapatinti su jo veikėjais ar pasakojama istorija. Ši „lėlių namelio“ stilistika būdinga ir naujausiam W.Andersono filmui „Mėnesienos karalystė“. Tačiau šįkart filmas turi ir pulsuojančią širdį. Tą vargiai galėtų paneigti net didžiausi W.Andresono kritikai.

Pirmoji meilė

„Mėnesienos karalystė“ prasideda Bishopų šeimos narių ir namų pristatymu. Personažai įvedami palaipsniui, šiek tiek šokinėjant laike ir erdvėje. Pirmiausia pamatome vaikus: tris brolius ir seserį Siuzę (akt. Kara Hayward). Netrukus išvystame ir vaikų tėvus: Laurą (akt. Frances McDormand) ir Waltą (akt. Billas Murray’us). Šeima ir jų namai pristatomi fone skambant Benjamino Britteno „Jaunojo asmens orkestro vadovui“, kurį kompozitorius kūrė kaip muzikos kompozicijos abėcėlę vaikams. Ši pradžia kartu su tekstu, skambančiu įpusėjus filmo pabaigos titrams (šios vietos sulaukia itin mažai žiūrovų), įrėmina filmą ir kartu atkartoja patį W.Andersono stilių: muzikai, kaip ir filmui, nėra leidžiama tiesiog vystytis, klausytojui ir žiūrovui pabrėžtinai pristatomas kiekvienas elementas, kiekvienas siužeto vingis.

Veiksmas vyksta 1965-aisiais saloje, kurioje gyvena Bishopai ir stovyklauja vienas skautų būrys, vadovaujamas Wardo (akt. Edwardas Nortonas). Vienoje šventėje susitikę du protingi, bet tarp bendraamžių ne itin mėgstami vaikai – našlaitis Semas (akt. Jared Gilman) ir Siuzi – įsimyli vienas kitą ir nusprendžia kartu pabėgti. Šis jų veiksmas sukelia ant kojų visus salos gyventojus ir atskleidžia, kokie nelaimingi šiuos vaikus auginantys ar jais besirūpinantys suaugusieji: Siuzi tėvų santuoką ištikusi krizė, būrio vado Wardo akys slepia gilų liūdesį, o į paiešką įsitraukęs policininkas, kapitonas Sharpas yra vienišas ir be galo prislėgtas (vienas geresnių pastarojo meto Bruce’o Williso vaidmenų). Prie paeiškos komandos dar prisideda ir aktorės Tildos Swinton vaidinamas personažas, kurio vardas yra „Socialinė tarnyba“.

Atsitiktinumui vietos nėra

Nė vienas W.Andersono personažas nė viename jo filme netelpa į įprastas „normalumo“ ribas. W.Andersono pasaulyje, sukonstruotame iš mažiausių smulkmenų, galioja savos taisyklės ir sava logika. Dirbtinoka aktorių vaidyba, dažnas jų atsigręžimas į kamerą, iki mažiausių detalių apgalvotas kiekvienas kadras (pavyzdžiui, režisierius šešių menininkų paprašė sukurti knygų, kurias skaito Siuzi, viršelius, ir pats joms parašė tekstus): taip sukuriamas itin andersoniškas, savitas pasaulis. Šiems „lėlių namams“ gyvybės įkvėpia nuostabi dviejų dvylikamečių meilės istorija. Ji ne tik pakeičia filmo suaugusiuosius, bet ir sušildo paprastai gana šaltą W.Andersono pasaulį.