Festivalį atidarys anuo metu dar nežinomų Ispanijos meninkų filmas „Andalūzijos šuo” (1929). Jo kūrėjai - Salvadoras Dali ir Luisas Bunuelis. Žodis nežinomi dabar skamba paradoksaliai, tačiau 1929 m. būtent taip ir buvo. Beje, abu filmo autoriai patys vaidina filme. Šis siurealizmo šedevras sukurtas šokiruoti, ir nors jau beveik 80 metų praėjo nuo jo sukūrimo, poveikis žiūrovui išlieka toks pat kaip ir anuomet. Amžinosios gyvenimo, mirties, geismo ir meilės temos yra tarsi išmėtytos skirtingose vietose, tačiau nėra jokių rėmų ar struktūros, į kurią šias emocijas galima būtų talpinti. Pats L. Bunuelis sakė apie savo filmą: „Mūsų vienintelė taisyklė buvo labai paprasta: jokios minties ar vaizdinio, kuris savaime galėtų suteikti bet kokį racionalų visiems priimtiną paaiškinimą. Mes turėjome atverti duris iracionalumui ir laikytis tų vaizdinių, kurie mus stebino, nesistengdami paaiškinti, kodėl.“
Festivalio atidarymo programa turėtų sudominti ne tik kino mylėtojus, bet ir meno istorijos žinovus. Po „Andalūzijos šuns“ - vizualaus siurrealizmo manifesto, seks Rene Clairo „Antraktas“. Šio filmo kūrybinė grupė tikrai įspūdinga - Marcelis Duchampas, Manas Ray, Picabia, Erikas Satie ir pats R. Clairas, kuris vėliau tapo prancūzų kino klasiku ir net akademiku. Tai dadaizmo krypties kino koliažas sudarytas iš trumpų epizodų. Šis filmas nudžiugins kiekvieną, bet ypatingai tuos, kurie susipažinę su menininkų, kūrusių šį filmą, kūryba. Į barzdotą vyrą pavirstanti balerina ar kupranugario tempiamas karstas, tai tik keletas šio filmo epizodų, kurie skatina žavėtis to meto kino menininkų išmone.
Turbūt retam lietuviui žinoma, kad lėlinės animacijos pradininkas buvo Kaune augęs ir kūręs Vladislovas Starevičius (Ladislas Starewitch). Šis kino menininkas ir aistringas entomologas stebino savo amžininkus filmais, kuriuose vabzdžiai judėjo, mylėjo ir kovojo taip, tarsi būtų žmonės. Šiais metais „Tylos garsai“ parodys du šio neeilinio kino kūrėjo lėlinės animacijos filmus „Kino operatoriaus kerštas“ ir „Vabzdžių Kalėdos.
Kita festivalio staigmena - vieno žymiausių kino istorijoje režisierių Alfredo Hitchcoko kino juosta „Nuomininkas“ (1926). Režisierius karjerą pradėjo dar neatsiradus garsiniam kinui. „Nuomininkas“ nėra pirmasis A. Hitchcoko filmas, tačiau tai yra pirmasis trileris, kuriame atsiskleidžia jo savita ir charakteringa istorijos pasakojimo maniera. Filmo scenarijus parašytas pagal B. Loundeso romaną „Nuomininkas“, kuris savo ruožtu buvo įtakotas Džeko skerdiko istorijos. Žavus žudikas (Ivoras Novelo) antradienio vakarais siaučia Londone, o savo aukomis jis renkasi tik jaunas blondines. Įtampą sukuria netikrumas, A. Hitchcokui svarbu ne pačios žmogžudystės, bet personažai ir tai, kaip rutuliojasi istorija.
Ypatingas yra Friedricho Wilhelmo Murnau filmas „Tabu“ (dar vadinamas „Tabu, Pietų jūrų istorija",1931). Tai - paskutinis šio režisieriaus filmas ir pirmasis istorijoje filmas, nufilmuotas egzotiškuose kraštuose. Šioje lyrinėje, tačiau dramatiškoje juostoje pasakojama istorija apie Matahi ir Reri, du jaunus įsimylėjėlius, gyvenančius egzotiškoje saloje, kurioje žmonės gyvena laikydamiesi papročių ir tradicijų, kaip prieš šimtus metų. Filme vaidina ne aktoriai, o vietiniai Polinezijos salų gyventojai. Šis filmas buvo apdovanotas Akademijos apdovanojimu už geriausią operatoriaus darbą.
Greta šių kino grandų juostų „Tylos garsuose“ parodys, kas tuo metu vyko Skandinavijos kinematografijoje. To meto Danijos kinematografija jau yra pelniusi vardą kaip lengvų erotinių melodramų meistrė. „Tylos garsų“ programoje išvysime filmą, kurio sėkmė ir toliau formavo su juo užgimusio erotinės melodramos žanro tradiciją. Tai Augusto Blomo filmas „Didmiesčio pagundos“ (1911), kuriame vaidina viena ryškiausių šio periodo nebyliojo kino žvaigždžių Valdemaras Psilanderis.
Antrasis Skandinaviškosios kinematografijos pavyzdys - žavinga Maurico Štilerio komedija „Tomo Gralo geriausias filmas“ (1917, Švedija). Tai - pirmasis kino istorijoje filmas apie filmo kūrimą, kurio pagrindinis herojus scenaristas, nesugebantis sukurti scenarijaus, kol nepasirodo jo naujoji sekretorė, kurios įsivaizduojamas seksualinis gyvenimas tampa būsimo filmo objektu. Nors filmo režisierius yra lyginamas su švedų kino kūrėjais I. Bergmanu, V. Sjostromu (kurį irgi, beje, galima išvysti vaidinant šiame filme), jis į kino istoriją labiausiai įėjo kaip režisierius, atradęs Gretą Garbo, su kuria vėliau pasitraukė į JAV.
Šiemet „Tylos garsai“ parodys ir lietuvišką nebylųjį kiną. Nors tarpukario laikotarpio lietuviško nebyliojo kino nėra išlikę, šiais metais parodysime nebylųjį filmą, sukurtą 1954 metais Miltinio teatre, Panevėžyje.
Filmas intriguojančiu pavadinimu „Nei šis...nei tas“, išlaiko tarpukario metų nebyliajam kinui būdinga stilistiką ir nuotaiką. Juostos atsiradimo aplinkybės - ganėtinai paprastos ir organiškos - eksperimentai su atsivežta 16 mm kamera ir entuziazmas (vėliau šiam filmui muziką parinko ir vaizdajuostę paruošė panevėžietis kino režisierius J. Čergelis). Ekrane bus galima išvysti žymiausius J. Miltinio teatro aktorius: G. Karką, K. Vitkų, R. Urvinį, L. Adomavičiūtę, L. Liesytę. Linksma filmo nuotaika primena, deja, neišlikusį lietuvišką 1928 m. nebylųjį filmą „Gydytojas per prievartą”. Filmo kūrimą kuravo Raimondas Vabalas, tuo metu jau studijavęs Maskvoje. Manoma, kad ši juosta buvo demonstruota Maskvoje ir padarė įtaką Jerzy Hofmanui, vėliau filmo elementus perkėlusiam į juostą „Gangsteriai ir filantropai”.
Lapkričio 13-ąją festivalio filmai bus rodomi Vilniaus kino teatre Skalvija".
