Jūsų dėmesiui siūlome archyvinį interviu apie filmą, kurį režisierė davė savaitraščiui „Mano Vilnius“

-------------------------------------------

Šiais metais Kalėdų dvasia labai nepastovi, savaitraščiui „Mano Vilnius“ juokavo kino režisierė Jūratė Samulionytė. Esą, tai ji užklumpa visai netikėtai ir nepasiruošus, tai vėl pasprunka ir tenka eiti jos ieškoti, kalėdiniame draugų sambūryje. Užtat Kalėdų kvapas pasklido kaip niekad anksti. Ir tai džiugina, mat šis laikotarpis jaunai režisierei, tai savęs įsivertinimo, prisiminimų, darbų užbaigimo bei skolų gražinimo metas.

Neseniai praūžusiame kino festivalyje „Scanorama“, J. Samulionytės dokumentinė juosta „Šanchai Banzai“ pelnė pagrindinį prizą „Naujasis Baltijos kinas“ programoje. Filmas pasakoja apie medinį, skurdų Šnipiškių mikrorajoną, liaudyje dažniau žinomą kaip „Šanchajus“, jo gyventojus, kurie laikosi savų taisyklių bei įpročių. Tiesa, jų gyvenimą po truputį keičia šalia besikuriantis, prestižiniu vadinamas, dangoraižių rajonas. Tikriausiai šis kontrastas pastaruoju metu ir traukia ne tik menininkų, bet ir vilniečių akį. Kone sostinės viduryje įsikūręs nedidelis kaimelis, apipintas įvairiausiomis legendomis, istorijomis ir, būkime atviri, kriminalais, - nenori tapti moderniu rajonu. Filme Šnipiškių gyventojai, stovėdami prie savo varganų namelių, tvirtino, jog jie nesiruošia niekur išsikelti, nes čia ne tik jų, bet ir tėvų bei senelių namai. Esą jie įpratę prie tokio gyvenimo būdo - turi savo sodą, obuolių, praeitį ir daugiau jiems nieko nereikia.

Tai ne pirmas J.Samulionytės filmas apie „Šanchajaus“ rajoną. Pirmąją juostą susuko dar studijų metais, tačiau vėliau kilo noras dar kartą sugrįžti ir į viską pažvelgti atidžiau bei labiau pasiruošus.
Tad negausus filmavimo komandos būrys įžengė į „Šanchajų“, prieš tai nemažai patyrinėję šio rajono archyvus bei istoriją. Kokia laukia šių gyventojų ateitis? Manoma, kad po 10 metų šio rajono nebeliks, tačiau vėlgi, ta pati istorija byloja, kad „Šanchajus“ turėjo išnykti jau aštuoniasdešimtaisiais metais.

Plačiau apie filmo kūrybos procesą bei atradimus skaitykite interviu su režisiere Jūrate Samulionyte.

Idėja kurti dokumentinį filmą „Šanxai Banzai“ gimė iš smalsumo pažvelgti į rajoną, pro kurį studijų metais teko kone kasdien vaikščioti. Gal galite palyginti kaip šį rajoną matėte studijų metais ir kaip dabar, sukūrus apie jį filmą?

Jūratė: Esminė nuomonė nepasikeitė. Dabar, kaip ir studijų laikais, žaviuosi to rajono paradoksalumu, žmonių guvumu, natūralumu, medine architektūra. Atsirado gilesnis pažinimas, šioks toks rajono istorijos išmanymas. Meilė vis dar išliko.

Gal galite papasakoti apie filmo kūrimo procesą?

Jūratė: Procesas buvo fantastiškas – pilnas atradimų ir netikėtumų. Kartais visą dieną praleisdavome „dykai“, o būdavo, kad per vieną dieną trečdalis filmo „atsitikdavo“. Filmavome periodiškai visą 2009-ųjų metų vasarą.

Kaip filme atsirado sportuojantys jogai? Vėliau su vėduoklėmis labai žavingai šoka ir filmo herojės. Ar sumanymas jas įtraukti buvo spontaniškas?

Jūratė: Kinietiška Tai Chi mankšta filme atsirado kaip užuomina į Šanchajų, Kiniją. Tai vienintelė dalis filme, kuri buvo specialiai sugalvota ir ruoštasi. Tačiau nuo tikrosios mankštinimosi vietos nebuvo labai nutolta. Tai Chi mėgėjai vasarą kiekvieną rytą saulei tekant renkasi prie Baltojo tilto. Filmo herojės prie „pasirodymo“ prisijungė savanoriškai ir netikėtai. Jie net nebuvo informuoti, kad mes filmuosime. Tai puikiai įrodė, kad „Šanchajaus“ nesurežisuosi, ten gyvenama pagal savo dėsnius.

Ar filmo herojai matė „Šanxai Banzai“?

Jūratė: Pagrindiniai herojai kol kas dar nematė. Premjera po atviru dangumi Šanchajuje planuojama pavasarį.

Kokia filmo pavadinimo istorija, kodėl nusprendėte, kad jis „Šanxai Banzai“, kiek jame simbolikos?

Jūratė: Nuo pat pradžių darbinis pavadinimas buvo „Vilniaus Šanchajus“, tačiau sumontavus filmą tai skambėjo šiek tiek per daug pasyviai, literatūriškai, norėjosi daugiau chuliganiškumo. „Šanxai Banzai“ užrašą radome vietinių užrašytą ant garažo pačiame rajone. Man patiko, kad tai pačių gyventojų terminas, o be to, tai atspindi ir vietovės multikultūriškumą – dauguma gyventojų nelietuviai.

Vienas Jūsų kalbintas vaikinukas aiškino, kad šiaip „Šanchajus“ geras, saugus rajonas, nors kartais būna pavojinga, gali apvogti ar sužeisti. Ką turėtų žinoti eilinis vilnietis prieš ten keldamas koją?

Jūratė: Mums filmuojant visą vasarą nesusilaukėme nei vieno incidento ar rimto grasinimo, todėl galiu teigti, kad mus rajonas priėmė šiltai. Tačiau jame veikia labai stiprus kaimynystės, bendruomenės jausmas. Jei savas ir pažįstamas – niekas nelies ir dar apgins, jei „svetimas“ – visko gali atsitikti. Žinoma, visada padeda ir požiūris – jei eini be agresijos, tai ir pasitinka taikiai. Tačiau patarčiau ten „svetimiems“ naktį nevaikščioti, Šanchajus tikrai slepia dar daug netikėtumų.

Scanoramoje šis filmas, jaunųjų kūrėjų konkursinėje programoje, laimėjo pagrindinį prizą – 10 tūkst. litų naujam projektui, su kuo nuoširdžiai sveikinu. Gal išduosite kokiam naujam projektui šiuos pinigus panaudosite?

Jūratė: Oi, dar negaliu išduoti, nes brandinasi tik pirmosios miglotos užuomazgos. Šiuo metu darbuojuosi prie naujo trumpametražio filmo „Laikinai“, kuris buvo nufilmuotas jau bebaigiant montuoti „Šanxai Banzai“.

Jūratė Samulionytė 2006 metais baigė TV ir Kino režisūros specialybės magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jūratės Samulionytės sukurtas trumpametražis fotofilmas „Nerutina“ Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ buvo įvertintas kaip geriausias trumpametražis 2008 metų filmas.