Vieną saulėtą dieną užklydęs į jaukius storulės juodaodės ponios Manson (Irma P.Hall), besibaisinčios “hip-kad-jį-kur-hopu” ir nostalgiškai besišnekučiuojančios su mirusio savo vyro portretu ant sienos, namus, profesorius tenori išsinuomoti kambarį. Tačiau išties jį labiausiai domina bobulės namo rūsio sienos, kurias išrausęs su savo sėbrais jis pasiektų pinigų saugyklą…
Broliai Coenai šįkart idėją filmui pasiskolina iš šeštojo dešimtmečio anglų filmo tuo pačiu pavadinimu, kurio pažodinis vertimas skambėtų „Damos žudikai“. Kritikų filmavimo dievais dėl jų nepriklausomumo (patys kuria scenarijus, Ethanas prodiusuoja, Joelas režisuoja) vadinami kūrėjai, regis, visgi tampa priklausomi nuo savo sukurto keistų ir dažnai kvailų charakterių „štampo“.
Jų atstovaujamas postmodernizmas tarsi atrajoja pats save – du to pavyzdžiai yra pastarosios Coenų juostos „Nepakenčiamas žiaurumas“ bei „Užversti bobulę“. Holivudinio lėkštumo grimasa jose tokia plati, kad net dengia kūrėjų pasaulio absurdiškumo perteikimo fenomeną. O be to, ar verta su padidinamuoju stiklu ieškoti filmuose prasmių ir supratingai linkčioti galva esą perkandus, kokį šįkart pranešimą Coenai norėjo perduoti?
Kino kritikas Saulius Macaitis kiek anksti ėmė prisiekinėti, kad į naujuosius „Damos žudikus“ apskritai neis: „Kam man tie perdirbiniai, kažkokie primityvūs plagiatai, kai atmintis puikiai saugo prasmingus originalus?“. Be to, pasak jo, antiholivudiniai broliai Coenai tapo per daug priklausomi nuo didelio biudžeto ir žymių aktorių.
Gal tas ir teisybė, tačiau savo ruožtu norisi prisiekti, kad beveik nei vienas iš „Užversti bobutę“ žiūrovų nežiūrės „Damos žudikų“. Juk kino istorija dažniausiai reikalinga tik kino teorijai, kritikai, o Coenai, nori nenori, kuria dabartinę kino istoriją.
Į ją neabejotinai įeis jau minėtas labai spalvingas Tomo Hankso personažas. Keistas juokas, ar veikiau krizenimas, beribė iškalba, paniška policininkų baimė – tai tik inteligentiškojo profesoriaus charakterio dalys, sulimpantys į puikią dėlionę ir esantys neabejotinai didžiausiu filmo pliusu.
Kaip ir fantasmagoriškas visos juostos fonas, kuriamas horizonte boluojančios šiukšlių salos, reguliariai į jį plaukiojančio vaiduokliškai ūkiančio šiukšlių laivo ir beakės tilto statulos, nuolat besiviepiančios savo juodais nasrais. Jų atstovaujamo blogio pasaulio likimas nušviečiamas jau viename iš religingosios bobutės lankytų pamokslų – ten paklius tie, kurie garbina Aukso veršį.
Žavūs ir daugelis kitų „coeniškų“ juostos personažų – žodžio nepratariantis ir vien besijuokiantis stambus policininkas, mirusio juodaodžio portretas, tarsi keičiantis mimikas priklausomai nuo filmavimo rakurso, katinas su skambaliuku, į šiukšlių salą pasiunčiantis paskutines plėšikėlių dalis...
Taip filme „Užversti bobutę“ ir atpažįstamas Coenų pasaulis – keistas, kvailas, graudžiai juokingas ir tiesiog toks, kokį labai norėtųsi apsaugoti nuo Holivudo įtakos.
