Apie ką mes čia...
Pirmojo pasaulinio karo veteranas Tomas, norėdamas pabėgti nuo karo siaubo, pasirenka tylų ir atokų švyturio sargo darbą prie Australijos kranto. Tačiau, vienai dienai sugrįžęs į krantą dėl darbo sutarties pratęsimo, vyras įsimyli žavią ir šiek tiek drovią Izabelę, su kuria vėliau nusprendžia sukurti šeimą.
Laikui bėgant, jaunavedžiai stengiasi susilaukti vaiko, bet tai jiems nebuvo lemta. Kol vieną dieną prie salos, kurioje jie gyveno, neatplaukė valtis su kūdikiu...
Kūrinio vidus
Yra režisieriai, kurie savo filmografijose neturi itin didelio režisuotų filmų skaičiaus, tačiau jie įstringa dėl kelių labai gerų ir įsimintinų filmų. Tokiu kino kūrėju būtent yra Derekas Cianfrance‘as, kuris 2010 metais nustebino itin stipria drama „Mano liūdna meilės istorija“ su Ryanu Goslingu pagrindiniame vaidmenyje, o po dviejų metų su tuo pačiu aktoriumi pristatė ir dar vieną solidų pasakojimą „Niujorko šešėlyje“, kuris dar labiau pakerėjo daugelį šio režisieriaus gerbėjų. Todėl akivaizdu, jog ši juosta buvo viena iš labiausiai laukiamų rudens kino projektų, kuris galiausiai pasirodė kino ekranuose.
Tiems, kas neskaitė L. M. Stedman knygos, nėra dėl ko pergyventi, nes režisierius pasistengė perteikti literatūrinį kūrinį kuo įmanoma vaizdžiau. Tiek knygoje, tiek ir filme, viskas sukasi aplink trijų žmonių gyvenimus, todėl malonu stebėti kiekvieno iš jų dramą. Tik, žiūrint šią juostą, susidaro įspūdis, jog tą jau kažkur buvai matęs. Ir iš karto prisimeni praeitą režisieriaus darbą, kurio pasakojimo stilistika vos ne identiška šiam filmui. Bet, kita vertus, tai netrikdo, nes susikoncentruoji į naujų herojų išgyvenimus ir jų neprastą likimą. Ypač, kai viskas dedasi pirmoje praeito amžiaus pusėje.
Pasakojimo epicentru tampa Tomo ir Izabelės santykiai, o taip pat jų asmeninė drama. Trumpai šnekant, Tomas galiausiai atranda ramybę po to, ką jam teko išgyventi karo metu. O ta ramybė – meilė jo žmonai, su kuria jis jaučiasi labai laimingas. Vien jo laiškai ir požiūris į moterį, verti didelių plojimų.
Dabar labai retai galima sutikti tokius atsidavusius ir visapusiškai mylinčius žmones. Tačiau Izabelė šiek tiek kitokia. Tai labiau asmeninių norų įkaitė, kuri nori gyventi iliuzijose. Tą parodo jos požiūris į atplaukusį kūdikį, kuris kažkur turi tikrą mamą. Žinoma, galima suprasti ir ją, ką parodo režisierius keliose scenose pateikdamas itin stiprius argumentus, kodėl ji taip elgėsi, bet iš kitos pusės, Tomo racionalumas laimi prieš jos aklą norą apgauti save ir sukurti netikrą laimę.
Bežiūrint filmą norisi palaikyti tik Tomo pusę. Čia akivaizdžiai režisieriaus noras parodyti, kokias baisias klaidas gali padaryti žmogus, siekdamas nuosavos laimės. Be šių dviejų personažų dramos, į veiksmą prisijungia dar ir trečias asmuo – Hana. Šis trikampis sudaro rimtą pamatą pačiai istorijai, o tai jau yra gerai, nors siužetas ir vystosi pernelyg nuobodžiai, o tam tikrais momentais ir ištemptai.
Dar vienu svarbiu akcentu filme tampa dilema. Dažnai galime savęs paklausti – kas tikri tėvai? Ar tie, kurie pagimdė, ar tie, kurie užaugino? Ir šiuo atveju, nors ir kaip neteisingai atrodo Tomo ir Izabelės poelgis, tačiau jis iš dalies pateisinamas. Vieni žmonės negali susilaukti vaikų, nors labai nori, o kiti sugeba pagimdyti ir pasielgti blogiau už gyvulius. Ne man sakyti, kokius baisumus daro tam tikros „moterys“... Todėl šiame filme ties tuo gerai sužaista.
Pasilikę vaiką sau, Tomas ir Izabelė ne tik išgelbėjo mergaitei gyvybę, bet ir sugebėjo jai atstoti tėvus. Jie ją mylėjo iš visos širdies, todėl bežiūrint filmą, gailestis Hanai nuslopinamas. Bet dilema išlieka. Ar atiduoti vaiką tikrai, biologinei motinai, ar jį auginti pilnoje ir darnioje šeimoje? Galiausiai, duodamas atsakymas į tai. Ir jis nėra toks banalus, kaip gali pasirodyti.
Deja, bet filmas nesukelia daug emocijų ar jaudulio, jis neprivers apsiašaroti, kaip ankstesni Dereko Cianfrance‘o darbai, bet, kita vertus, ne toks šios juostos tikslas. Tai nėra dar viena eilinė ir banali meilės istorija, kuri turi pasibaigti kaip visuose Holivudiniuose filmuose.
Būtent šio filmo pabaiga nėra šviesi, tai žiauri ir liūdna pabaiga. Būtent pabaigos dėka filmas tapo gyvesnis. Ir taip, būtent antroji juostos dalis tapo žymiai stipresniu išgyvenimu, nei jos pirmoji pusė. Antras aktas, jeigu taip galima išsireikšti, pasižymi stipresne dramaturgija, o tai didelis pliusas kino režisieriui, jog iki filmo galo sugebėjo išlaikyti gerai rezgamą mintį apie žmonių pasirinkimus ir jų daromas klaidas, kurios gali atsiliepti visam likusiam gyvenimui.
Techninė juostos pusė
Iš stipresnių šios dramos akcentų techninėje pusėje paminėti reikia nuostabų kompozitoriaus ir "Oskaro" laureato Alexandre Desplat darbą. Dieviška, rami, šiek tiek melancholiškus jausmus sukelianti muzika, kuri šiam filmui padaro didelę paslaugą.
Kameros darbas be priekaištų. Tiek kraštovaizdžių panorama, tiek visa aplinka, kurioje tenka gyventi pagrindiniams herojams, bekraščiai vandenynai – sudaro puikų įspūdį. Malonu žiūrėti į kiekvieną kadrą, kiekviena scena atrodo kaip paveikslas.
Montažo darbai būdingi ir ankstesniems režisieriaus filmams. Reikiamu momentu pereinama į kitą sceną, kad žiūrovui būtų duota galimybė per savo prizmę priimti vieną ar kitą ekrane rodomą įvykį ir po to, kada nors vėl grįžti prie to paties įvykio vystymo. Garso montažo darbas puikus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Labai keista matyti režisieriaus filme pagrindiniame vaidmenyje ne Ryaną Goslingą, tačiau naujas Dereko Cianfrance‘o pasirinkimas irgi įspūdingas. Michaelas Fassbenderis puikiai sugebėjo perteikti Tomą ir visą jo dramą. Gal ir ne geriausias aktoriaus darbas, bet išties solidžiai atrodantis. Būtent vienintelis jo suvaidintas Tomas sukelia kažkiek emocijų, nes suvoki, kokiame košmare jis gyvena ir kaip vystosi jo likimas.
Antru svarbiu pasirodymu tampa Michaelo Fassbenderio mylimosios Alicios Vikander atliktas Izabelės personažas. Šių metų už geriausią antraplanį vaidmenį „Danų merginoje“ "Oskarą" pelniusi aktorė nepasižymėjo. Taip, daug dramos buvo, bet kai kuriais momentais viskas atrodė dirbtina ir neįtikinama arba perspausta. Vienintelė scena, kurioje būtų galima paploti, tai jos kančios dėl prarasto vaiko. Gana stipri ir nenuvilianti aktoriniais sugebėjimais scena.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė kita "Oskaro" laureatė Rachel Weisz. Va ji suvaidino gerai. Natūraliai, jeigu taip galima išsireikšti bežiūrint į jos atliekamą veikėją. Filme taip pat vaidino Jackas Thompsonas, Thomas Ungeris, Anthony Hayes ir kt.
Verdiktas
„Švyturys tarp dviejų vandenynų“ – melancholiškai nuteikianti, bet geras gyvenimiškas temas gvildenanti režisieriaus Dereko Cianfrance‘o drama apie žmonių pasirinkimus ir jų pasekmes, o taip pat tai dar vienas įdomus aktoriaus Michaelo Fassbenderio pasirodymas kino ekranuose, kuris nuo pradžios iki pat galo nenuvilia.
Filmo anonsas:
