Apie ką mes čia…
Po savo sūnaus netekties jauna sutuoktinių pora pasiryžta pereiti į naująjį gyvenimo etapą. Kad užglaistytų netektį, jie įsisūnija aštuonmetį Kodį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip mielas ir drovus berniukas. Tačiau tai tik apgaulingas pirmas įspūdis. Kai Kodis užmiega, tai, ką jis sapnuoja, tampa realybe, ir ji ne visada būna rožėmis klota…
Kūrinio vidus
Pasižiūrėjus, kokie filmai pasirodė siaubo žanre per paskutinius dešimt metų, drąsiai galima teigti, jog žanras yra pusiau miręs, jame nevyksta nieko naujo, ir tik tokie žmonės kaip Jamesas Wanas sugeba palaikyti pusiausvyrą ir įnešti ką nors įspūdingo. Taip, būtent šio kino kūrėjo filmai kaip „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymas“ sugebėjo rimtai išgąsdinti, todėl nenuostabu, jog šių 2016 metų labiausiai laukiamu siaubo žanro filmu yra antroji „Išvarymo“ dalis, kuri kino ekranus pasieks jau birželio 10 dieną. Bet kaip siaubo mėgėjams išgyventi pusmetį iki Jameso Wano juostos pasirodymo? Viskas labai paprasta. Kartais būna ir malonios staigmenos kaip festivaliuose dominavęs filmas „Ragana“ ir šis iš pirmo žvilgsnio banaliai atrodantis M. Flanagano kūrinys „Sapnų demonai“.
Vos tik prasidėjus filmui ir pamačius pirmąją juostoje rodomą sceną pradedi galvoti, kad ir vėl pamatysi banalų ir apie vaiką ir jo demonus besisukanti siužetą. Tačiau taip nėra. Filmas savo pastatymu, o tiksliau parašytu scenarijumi lenkia daugelį panašaus pobūdžio filmų, kuriuose dominuoja vaikai ir su jais susijusios bėdos. Taip, mes turėjome nuostabų 1976 m. pasirodžiusi filmą „Lemties ženklas“, turėjome ir Jameso Wano šedevrą „Tūnąs tamsoje“, nepamirškime ir „Šešto pojūčio“…
Tačiau tuo ir pasibaigia kokybiškai pastatyti filmai, kuriuose dominuoja antgamtines galias turintys vaikai. Ir štai M. Flanaganas ne tik sukuria, bet ir parašo išties įdomią istoriją, kuri, beje, yra sunkiai nuspėjama. Sėdėdamas filme bandžiau atspėti, kaip viskas pasibaigs, kodėl vaiką kamuoja šitokie košmarai, bet į galvą atėjo pro šalį lekiančios mintys ir idėjos. Ir tai išties gerai, nes filmo kūrėjų užduotis ir buvo sukurti nenuspėjamą filmą, kad žiūrovas ligi pat filmo galo spėliotų jo pabaigą.
Veikėjai filme nėra kažkokie labai charizmatiški ir išskirtiniai, tačiau jie gana gerai įsipaišo į siužetinės linijos pasakojimą. Tiek berniukas Kodis, tiek jo nauji tėvai Markas ir Džesė nebado akių, o jų poelgiai, dialogai taip pat nesukelia jokio viduriavimo nuo elementaraus scenaristų bukumo, kaip tas dažnai būna siaubo žanro filmuose. Yra ir erzinančių herojų kaip socialinė darbuotoja Natali, kuriai visos juostos metu norėjosi trenkti, bet toks ir buvo šio veikėjo tipažas. Kitaip tariant, dar viena supermamytės parodija.
Struktūriškai filmas primena labiau dramą, negu siaubo filmą, todėl pirmas trisdešimt minučių teks pakentėti, kol prasidės tikras veiksmas ir istorija įgaus kitokių spalvų. Tas pusvalandis atrodo lyg ištemptas, tačiau kartu ir supažindina mus su berniuko ir jo naujų tėvų istorija, todėl toks ilgas įvadas į pagrindinę siužetinę liniją yra pateisinamas, nors ir nuobodžiai žiūrisi. Antroje juostos pusėje prasideda Kodžio sapnų karalystės demonų ištrūkimas į laisvę. Iš vienos pusės , scenos negąsdina, iš kitos – atrodo gana originaliai. Galbūt aš tiesiog per daug siaubo filmų matęs ir turiu jiems imunitetą? Visko gali būti, tačiau einant link pabaigos ši juosta man sukėlė tiek daug emocijų, kurių nesukelia net ir geriausios dramos. Susigraudinau, paleidau kelias ašaras, nes kur ten nepaleisi, kai rodo tokias širdį virpančias scenas. Patys pamatysite ir, manau, jeigu neturite akmeninės širdies, filmas sukels tikrai nemažai graudinančių akimirkų.
Apibendrinat, tai tikrai gerai parašyta ir įdomiai papasakota juosta, kuri neatlieka vienintelės funkcijos – išgąsdinimo.
Techninė juostos pusė
Filmo techninė pusė nėra ypatinga, tačiau nėra ir prasta. Ganėtinai gerai sužaista su drugeliais ir pagrindinio siaubo demono Kankerio pristatymu. Taip pat pasirinkta visai maloni akims spalvų paletė, kuri nuteikia niūriai istorijai, bet tuo pačiu nebado akių su pernelyg tamsiai pasirinktais elementais.
Kameros darbas geras, ypač gerai sužaista su keliais kraupiais momentais filmo gale. Staigumas tose scenose vienas didesnių kameros darbo privalumų. Juostos montažas geras, jis neatskleidžia iki pat galo svarbių filmo detalių, o garso montažas labai aukštas, kaip ir pridera tokio žanro darbams.
Muzikinė filmo palyda paprasta, be kokių nors išraiškingų muzikinių kūrinių ar kompozicijų. Tiesiog standartinis siaubo žanro filmams sukurtas garso takelis, už kurį buvo atsakingas keturiems Oskarams nominuotas kompozitorius Danny‘is Elfmanas ir pagalbinis kolektyvas The Newtown Brothers.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių kolektyvas nėra gausus ir galima teigti, jog beveik visos juostos metu rodomi tik trys aktoriai – Thomas Jane‘as, Kate Bosworth ir Jacobas Tremblay.
Jaunasis Holivudo talentas Jacobas Tremblay‘us, kuriam jau dabar žadama svaiginanti kino karjera, po pasirodymo Oskariniame filme „Kambarys“ gauna daug pasiūlymų. Vienas iš jų – šis M. Flanagano filmas. Jame jaunasis aktorius pasirodo irgi itin gerai, jis puikiai įsipaišo į istoriją Kodžio vaidmenyje, bet kartu ir nepademonstruoja savo sugebėjimų, kuriuos matėme „Kambaryje“.
Jaunajam talentui talkina visai seniai kino ekranuose matyti Thomas Jane‘as ir aktorė Kate Bosworth. Abu jie atliko įtikinamus vaidmenis. Filme taip pat vaidino Annabeth Gish, Dashas Mihokas ir Hunteris Wenzelis.
Verdiktas
„Sapnų demonai“ – kokybiškas ir nebanaliai atrodantis siaubo filmas, kurio pamatu tampa graudinanti ir nenuspėjama drama, kurios metu galima bus pajusti daug įvairiausių emocijų. Gerai parašyto scenarijaus, įdomios istorijos, įtikinamo aktorių pasirodymo ir neprastos režisūros dėka gauname išties puikią pramogą kine, dėl kurios neteks gailėtis.
Filmo anonsas:
