Apie ką mes čia...
Sulaukęs netikėto skambučio, santechnikas Ly Čandleris sužino, jog patyręs širdies smūgį ligoninės palatoje mirė jo vyresnysis brolis Džo. Ly, nors ir kaip to nenorėdamas, priverstas sugrįžti į Naujojoje Anglijoje įsikūrusį nedidelį Mančesterio miestelį, kuriame jis augo, susituokė ir patyrė didelę gyvenimo tragediją. Jis net nenutuokia, jog sugrįžimas namo atvers jam visiškai naują gyvenimo lapą...
Kūrinio vidus
Apie šį filmą sužinojau dar praeitų metų pradžioje, kai jis buvo pristatytas „Sundance“ kino festivalyje ir sulaukė puikios reakcijos iš žiūrėjusių, todėl nekantriai laukiau, kada pats galėsiu jį įvertini kino salėje.
Žinoma, laukti teko beveik visus metus, nes pagrindinis šios juostos tikslas buvo kasmetinis apdovanojimų sezonas. Filmas nominuotas visokiausiems apdovanojimams, tarp kurių ir prestižiniai „Auksiniai gaubliai“, „Bafta“ ir „Oskarai“. Tikėtina, jog vasario pabaigoje juostai pavyks nuskinti keletą apdovanojimų iš galimų 6 JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose, nes juosta to tikrai verta.
Filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastai, su gana aiškiai pristatoma žinute, bet pasižiūrėjus jį iki galo supranti, jog ne viskas taip akivaizdu, kaip galėjo pasirodyti pradžioje. Tai ramus, nesukeliantis įtampos ir labai protingai bei nenuobodžiai papasakotas Kennetho Lonergano darbas, kurio stipriausiu akcentu tampa siužetinė linija. Išties, režisieriui, kuris parašė ir šios juostos scenarijų, pavyko kruopščiai išnagrinėti filme rodomų žmonių santykius, įdomiai papasakoti apie šiuolaikinio žmogaus vertybes bei iš savo matomos pozicijos pateikti visuomenės požiūrį į šeimą ir vaikų auklėjimą.
Visas veiksmas sukasi aplink pagrindinį herojų Ly, kuris kadaise pabėgo iš savo gimtojo miestelio nuo problemų ir kuris, sugrįždamas atgal, turi viską patirti iš naujo. Filmas etapais supažindina su pagrindinio herojaus drama ir labai vaizdžiai atskleidžia jo didžiausias praeities paslaptis. Jeigu žiūrėti į bendrą pasakojimo koncepciją, ji susideda iš trijų dalių, kurios puikiai leidžia įsigilinti į Ly problemas.
Pirmiausia žiūrovams parodoma, kaip jam tenka susitaikyti su savimi, suvokti, ko jis nori iš gyvenimo ir kaip jis privalo žengti gyvenimo keliu toliau, neatsigręžiant į praeities klaidas. Antra – įdomiai atrodantys Ly santykiai su buvusia žmona, kuri puoselėja jausmus kitam vyrui. Trečia – paskirta globa ir santykiai su jo vyresniojo brolio sūnumi.
Kiekviena iš šių filmo dalių ne tik parodo šio nykaus ir pilką gyvenimą gyvenančio žmogaus transformaciją, bet ir aliuziją į tai, jog kiekvienas gali pasikeisti į gerąją pusę. Svarbiausia tik to norėti. Ne itin pozityviai nuteikiantis siužetinės linijos vaizdas bei dramatiška žmogaus kova su savimi ir praeitimi – itin stiprus juostos koziris.
Visgi įdomu stebėti nuo pat filmo pradžios iki galo kaip klostytis Ly gyvenimas ir ar jam pavyks išsigydyti nuo praeities nuoskaudų.
Kiti personažai, kurie sudaro labai stiprų pamatą šioje istorijoje, ne ką mažiau svarbūs už patį Ly. Labiausiai sužavi Ly šešiolikmetis sūnėnas Patrikas, su kuriuo pagrindiniam herojui sunkiai rišasi santykiai. Tipinis paauglio paveikslas, kuris gyvena savo pasaulyje, kuris yra labai pažeidžiamas ir prie kurio reikia mokėti prieiti. Todėl, bežiūrint filmą, Ly ir Patriko santykių rutuliavimasis visos juostos metu atrodo išties įdomiai.
Kartais komiškai, kartais labai rimtai ir netgi keliais momentais atgrasiai. Panašiai galima pasakyti ir apie Ly santykius su buvusia žmona Rende, kurių bendravimas atrodo toks sunkus, bet kartu taip tikroviškai pateiktas, jog primena daugelio išsiskyrusių žmonių portretą. Abu šie personažai turi savo požiūrį į susiklosčiusią gyvenimišką dramą, todėl filmo peržiūros metu net kartais sunku išsirinkti pusę, kurią norėtųsi palaikyti, nes jų abejų argumentai stiprūs. Ir galiausiai, vienas antro plano personažas, kuris taip pat turi didelio svorio bendrai pasakojimo struktūrai – Ly brolis Džo.
Be herojų, jų santykių aiškinimosi ir, žinoma, stiprios dramaturgijos, filmas geras ir tuo, jog jis įtraukia nuo pradžios iki galo nesukeldamas sunkumo jausmo, kaip būna su panašaus pobūdžio dramomis. Todėl filmą galima rekomenduoti ne tik dramų, romantikos, nepriklausomo kino gerbėjams, bet netgi masiniam žiūrovui, kuris galbūt po filmo peržiūros sugebės išsinešti vertingą pamoką, susijusią su neatsakingais gyvenimo sprendimais.
Asmeniškai man, tai ne tik vienas geriausių 2016-ųjų metų filmų, bet ir juosta, kuri papuola į praeitų metų geriausių filmų penketuką. Tiek iš režisūros pusės, tiek ir iš scenarijaus – stiprus darbas, kuris buvo įvertintas ir "Oskaro" nominacijomis.
Techninė juostos pusė
Šis filmas stiprus ne vien savo scenarijumi ir režisūra, bet ir kokybiškai atrodančiu vaizdu, ypatingai dėl kameros darbo. Operatorius Judy Lee Lipesas sugebėjo labai vaizdžiai pateikti kiekvieną iš filme pasirodančių herojų, aplinką, kurioje jie gyvena, ir kerinčius Naujosios Anglijos kraštovaizdžius.
Garso takelis ramus. Toks tipinis, dramoms pritaikytas muzikinių kompozicijų rinkinys, kuris nesukeldamas jokios įtampos leidžia ramiai praleisti laiką seanso metu. Ir tai yra gerai. Šiam filmui kaip tik tokia muzika, kurią juostai parašė kompozitorė Lesley Barber, labai tiko.
Garso montažas atliktas be jokių problemų, kaip ir juostos montažas, kurio dėka gavome ganėtinai solidžiai atrodančią ir vientisą siužetinę liniją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Casey Affleckas, kuris įvardijamas kaip būsimas šių metų "Oskaro" laureatas geriausio aktoriaus kategorijoje, su savo vaidmeniu susidorojo išties „oskariškai“. Galima teigti, jog jis pagaliau atsikratė savo vyresniojo brolio Beno Afflecko šešėlio ir įrodė, jog iš judviejų būtent jis yra talentingesnis kaip aktorius. Bet čia ir taip buvo aišku, kai 2007 metais į kino ekranus atkeliavo vesternas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“, kuriame aktorius atskleidė visą savo vaidybinį potencialą. Naujoje juostoje aktorius sugebėjo meistriškai įsikūnyti į Ly personažą tuo pačiu leisdamas žiūrovui kartu su juo nukeliauti tokį nelengvą kelią nuo filmo pradžios iki pat jo finalo.
Bet ne vien C. Affleckas tapo šio filmo pažiba. Labiausiai nustebino dvidešimtmečio Luke‘o Hedgeso pasirodymas. Jaunasis aktorius suvadino taip įtikinamai savo personažą Patriką, jog buvo sunku atitraukti akis nuo jo vaidybos. Todėl nenuostabu, jog jis gavo nominaciją JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimui geriausio antraplanio aktoriaus kategorijoje.
Lygiai taip pat filme žavėjo „Auksinio gaublio“ laureatė, ketvirtą kartą "Oskarui" nominuota Michelle Williams. Aktorei atiteko sunkus vaidmuo, tačiau tokiai profesionalei, kokia yra Michelle Williams, tai buvo nė motais.
Juostos antraplaniuose vaidmenyse neblogai pasirodė aktorius Kyle‘as Chandleris, atlikęs Džo vaidmenį.
Verdiktas
„Mančesteris prie jūros“ – ganėtinai paprastai atrodanti, bet be galo rimtas temas gvildenanti, jautri ir pamokanti drama apie skirtingai mąstančių žmonių santykius, savęs pažinimą ir kovą su praeities šešėliais, kurią papuošia oskarinė pagrindinių aktorių vaidyba, įtikinančiai pateikiama siužetinė linija ir be galo lengvas pasakojimo tonas. Be abejo, visi šie paminėti kriterijai leidžia šiam Kennetho Lonergano režisuotam filmui papulti į geriausių 2016-ųjų metų dramų sąrašą.
