Naktį praleidusi su meilužiu, ryte Mina važiuoja į Belgrado oro uostą pasitikti savo vyro Petaro. Grįžęs namo Petaras nusprendžia prigulti, o pabudęs žmonos neberanda. Ji negrįžta ir kitą dieną. Vyras nuo aplinkinių slepia Minos dingimą.
Taip trumpai galima pristatyti filmo siužetą, nors kaip sako pats režisierius, ne jis yra filmo stiprybė ir esmė. „Jeigu tai būtų standartinis amerikiečių filmas, vyras pradėtų ieškoti žmonos. Paieškos metu jis susidurtų su gyvenimo kliūtimis ir proceso metu taptų geresniu žmogumi. „Drėgmėje“ viskas vyksta kitaip. Mes iš tiesų nežinome, ką vyras daro ir kas vyksta jo galvoje, bet pamatome kokiame sugedusiame pasaulyje gyvename.
Filmo anonsas:
Dalijamės pokalbiu „Drėgmės“ režisieriumi Nicola Ljuca, kuomet jis lankėsi Vilniuje, apie Belgradą ir lūkesčių nepateisinusią idealistų kartą.
- „Drėgmė“ – Jūsų debiutinis pilnametražis filmas, tačiau jūsų filmografijoje – ne viena trumpo metro juosta. Ar yra temų, kurios jungia Jūsų filmus ir kurias išplėtojote „Drėgmėje“?
- Taip, vienaip ar kitaip visi mano filmai kalba apie paslaptis. Visuose yra tam tikra nepaaiškinta įtampa ir beveik visų mano filmų pagrindiniai herojai kažką slepia. Manau, kad mano sritis yra filmai, kuriuose nagrinėjami psichologiniai personažai. „Drėgmėje“ kitu kampu išplėtoju mane senai dominusias temas.
- Jau ne vienerius metus kino festivalius pasiekiantys Balkanų režisierių filmai kalba apie karą ir jo pasekmes šiandien. Esate minėjęs, jog „Drėgmė“ skiriasi nuo pastaruoju metu Serbijoje ir Balkanų regione kuriamų filmų. Gal galite papasakoti plačiau?
- Taip, manau, kad svarbu kalbėti ir apie tai, kas vyksta šiandien, po karo, pabandžius staiga Serbiją paversti kapitalistine valstybe, kaip gyvena jaunoji karta. Dažnai režisieriai filmą pradeda kurti nuo didelių temų ar idėjų ir tik tuomet ieško metaforų ir vysto personažus. Aš stengiuosi daryti atvirkščiai.
Pradedu nuo personažų. Pirmiausiai išnagrinėju jų vidų, santykius su kitais žmonėmis, tada – kontekstą, kuriame jie gyvena, ir tik tada kuriu platesnį viso filmo paveikslą. Tai yra mano pradžios taškas, nuo kurio pradedu kurti istoriją. Vystydami scenarijų sulaukėme puikių reakcijų, jog tai naujas žvilgsnis į Balkanų šalis, jog pasirinktas pasakojimo būdas labai įdomus ir pan. Tačiau, kai pradėjome ieškoti finansavimo, dažnai girdėjome, jog užsibrėžtas tikslas ir nagrinėjamos temos bus per sunkios debiutuojančiam režisieriui.
- Ar jie nuogąstavo, kad nesugebėsite įgyvendinti idėjos?
- Taip, nes ši istorija nėra klasikinio siužeto. Šiame filme itin svarbus aktorinis darbas, atmosfera, vizualumu kuriama nuotaika. Jie bijojo, kad pradedančiam režisieriui bus per sunku tai įgyvendinti. Aš žinojau visas grėsmes, bet tikėjau, kad galiu jas įveikti. Deja, gavome tikrai mažą finansavimą, žmonės dirbo už minimumą, o kai kurie ir nemokamai. Tačiau manau, kad filmas yra toks, kokį norėjau sukurti. Negalvoju apie tai, jog galėjome padaryti geriau. Filmas yra, o dabar pažiūrėsime, kokia kelionė jo laukia.
- Scenarijų filmui rašėte kartu su scenariste Stasa Bajač. Kaip vyko šis darbo procesas?
- Stasa yra mano geriausia draugė nuo mokyklos laikų. Ji studijavo kino scenarijaus rašymą. Jai ir kilo pradinė šio filmo idėja. Prieš 5–6 metus Stasa pasidalijo mintimi trumpametražiui, 10 minučių filmui: išėjusi iš meilužio namų, moteris važiuoja pasiimti savo vyro iš oro uosto, jie grįžta namo, vyras nueina į dušą ir išėjęs neberanda savo žmonos, ji dingsta. Išgirdęs istoriją iškart pasakiau: man patinka, darom. Tada pradėjau galvoti apie vyrą – ką jis tuo metu jaučia, kokiame pasaulyje gyvena, kaip jis bando nuslėpti žmonos dingimą. Supratau, kad iš šios istorijos galima sukurti pilnametražį filmą.
Maždaug metus kartu su Stasa rašėme scenarijų. Kalbėjome apie personažus, šeimą, draugus, jų elgesį ir tarpusavio santykius. Kartu vaidinome parašytas scenas, rinkome tinkamiausius žodžius. Mes gerai vienas kitą pažįstame, todėl sunkumų dirbant nekyla. Skirtingai mąstome ir skirtingai emociškai reaguojame į tuos pačius dalykus. Šie skirtumai padeda vystant personažus. Daug ginčijamės ir diskutuojame, todėl manau dar geriau viską apgalvojame. Mūsų nuomonės susikerta, todėl tenka apgalvoti detales, į kurias iki tol nebuvau atkreipęs dėmesio. Stasa puikiai rašo dialogus ir ne vienas žiūrovas yra pastebėjęs, jog šio filmo dialogai natūralūs. Man labai patinka dirbti su profesionaliais scenarijaus autoriais. Nesu prieš jeigu režisierius pats rašo scenarijų, bet man svarbus bendradarbiavimas.
- Minėjote, kad norėjote filme pavaizduoti jaunų žmonių kartą. Kokia tai karta?
- Ši karta rengė protestus prieš karą ir Serbijos prezidento Slobodano Miloševičiaus valdymą. Jie buvo tie optimistai, kurie turėjo užsidegimo keisti šalį. Kai buvau vaikas, kartu su šeima eidavau į protestus, su tuo užaugau ir jais žavėjausi. Ši karta turėjo labai daug potencialo, vilties ir energijos viską keisti. Kai šalyje pasikeitė politinė situacija, žmonės tos energijos ir vilties neišlaikė. Jie pradėjo griebti pozicijas, pinigus, kitaip sakant, ėmė „pardavinėti“ šalį. Jie nebandė atkurti bendrovių, kuriose dirbo, o jas tiesiog pardavė. Netgi gražiuosius Belgrado kino teatrus, kuriose dabar kuriasi supermarketai. Tai karta, kuri turėjo būti naujos ateities kūrėjai, tačiau galvoja tik apie save, pinigus, postus, šlovę ir gyvenimą, kurio neturėjo kai buvo jauni, taigi nori atsigriebti su kaupu. Iš dalies aš juos suprantu, bet jų veiksmai savanaudiški. Jie gyvena burbule.
Serbija nėra turtinga šalis, tačiau tam tikrose vietose gali sutikti žmones, gyvenančius tame burbule, jų įsivaizduojamoje idealioje išrinktųjų bendrijoje. Jeigu kalbant su jais užsimeni apie politiką, jie kaipmat kalbą pasuka kita linkme, tampa apolitiški ir nutolę nuo realybės. Lyg gyvenantis virš to. Bet anksčiau ši karta buvo kitokia. Jie buvo tie, kurie neemigravo, kuriems pasisekė gauti pinigų, o dabar jie tuos pinigus ir postus saugo. Tai netikras, nerealistiškas pasaulis. Norėjau tai išanalizuoti, todėl mano filmo pagrindinis personažas iš pažiūros yra tipinis šios kartos atstovas. Manau, kad mano įvardinti dalykai nėra būdingi tik Serbijai, o ir visoms Jugoslavijai priklausiusioms šalims. Kaip gali tai greitai perorientuoti savo mąstymą į kapitalistinį, neatsižvelgdamas į istorinį kontekstą ir karčiais šalies patirtis. Gal ne kiekvienas žiūrovas tai įžvelgs filme, bet visa tai yra kontekstas, kuriame vysčiau pagrindinio personažo psichologiją. Tai subtilus kinas, toks, koks man patinka.
- Atrodo, kad tokie personažai yra artimi ne vien buvusioms Jugoslavijos šalims, šis filmas universalus. Ar manote, kad šie žmonės praranda savo identitetą ir ryšį su savo šalimi?
- Žinoma. Jie praranda savo identitetą ir yra nestabilūs, jeigu taip galima išsireikšti. Serbijoje jau pradėjome kalbėti apie praeitį, bet ne apie problemas ir kaip jas spręsti. Manau, kad yra būdas kaip susidurti ir susigyventi su praeitimi – suprasti, kas tu esi ir kaip iki to atėjai.
Kai priartėji prie šių žmonių, pamatai, kad jie yra sužaloti ir toje savo viršūnėje kankinasi. Manęs žmonės klausia, ar specialiai filme sukūriau tokį Belgradą. Bet miestas toks ir yra. Jis yra visoks. Filmavome populiariose Belgrado vietose, nieko nekeitėme. Filmo herojus bėgioja pačiame miesto centre. Jis nori išsivaduoti ir nuo savęs, ir nuo miesto.
Žmonės gana jautriai reaguoja į šį filmą ir kuo jis specifiškesnis, tuo universalesniu tampa. Manau, kad filmas atskleidžia tam tikrą Serbijos realybę, bet tuo pačiu yra labai universalus ir perteiktos emocijos natūralios. Kai kurie niuansai ir elementai skirtingi, bet bendrumų dar daugiau. Pavyzdžiui, filmas „Išsiskyrimas“ („Separation“, rež. Asghar Farhadi, 2011) apima labai daug persų kultūros elementų, ko gali nesuprasti ir nepajusti, bet filmas yra universalus, gali susisieti su veikėjais, nes situacijos yra artimos visų žmonių prigimčiai.
- Koks yra miesto vaidmuo filme? Ar Jūs pats ten gyvenate?
- Taip, gyvenu Belgrade. Jo vaidmuo filme yra itin svarbus: kompleksiškas, kaip ir mano jausmai Belgradui. Aš myliu šį miestą, bet tuo pačiu daug kas kelia pyktį. Belgradas yra paveiktas daug skirtingų įtakų. Miestas buvo riba tarp Osmanų ir Austrijos–Vengrijos imperijų. Reikia nepamiršti ir Jugoslavijos periodo. Belgradas – labai chaotiškas miestas, bet tuo pačiu labai gražus, turintis unikalią atmosferą. Filme nenorėjau meluoti, stengiausi išlikti teisingas, nedaryti jo gražesniu ar bjauresniu, parodyti tokį, koks jis yra. Belgrade daug kontrastų – šalia sovietinio daugiabučio stovi naujas stiklinis biurų pastatas. Kontrastas atsispindi ne vien architektūroje. Taip pat vienalyčiuose rajonuose, kuriuose gyvena vien tik turtingi ar itin mažas pajamas uždirbantys žmonės. Toje pačioje gatvėje šalia vienas kito gali sutikti kavą geriant milijonierių ir benamį. Turėtum būti labai atsiribojęs nuo miesto gyvenimo, kad šių kontrastų nepastebėtum.
- Dar viena svarbi linija filme, kuri taip pat universali – susvetimėjimas. Tiesa?
- Taip, susvetimėjimas yra svarbus mano filmui. Manau, kad dėl jo kalti ne individai, o visuomenė. Tai yra didžiulė problema, kuri iš tiesų priešinga žmogiškai prigimčiai. Žinoma, gali būti susvetimėjęs tik su vienu žmogumi, o su kitais ne, bet manau, kad ši problema daug platesnė ir reikalaujanti visos visuomenės pokyčių.
- Ar šiuo metu rašote scenarijų naujam filmui?
- Jau penktą kartą perrašinėju scenarijų. Ilgai užtrunka sukurti pirmą vaidybinį filmą, tačiau jeigu pasieki tam tikrą sėkmę, o patekimą į Berlyno kino festivalį aš laikau sėkme, galimybių sukurti kitą filmą atsiranda daugiau. Manau svarbu, jog „Drėgmė“ buvo pastebėta tarptautiniu mastu, nes Balkanuose mano filmų temos nėra populiarios. Po pasaulinės filmo premjeros Berlyno kino festivalyje, nacionalinė premjera įvyko Belgrado kino festivalyje, o „Kino pavasaris“ trečia vieta, kur rodomas mano filmas. Sulaukiau daug dėmesio Serbijoje, taip pat gerų atsiliepimų sulaukiau Berlyne, įdomu kaip filmą vertina žiūrovai Lietuvoje. Sugrįžtant prie Jūsų klausimo, tai man patinka trileriai ir šį kartą norėčiau sukurti politinį trilerį. Istorija bus pasakojama iš žurnalistės, sulaukusios problemų dėl savo politinių pažiūrų, perspektyvos. Kaip ji susidoroja su ją pasiekusia slapta informacija. Šis filmas bus knygos ekranizacija, kurioje pinsis išgalvoti ir tikros politinės peripetijos Serbijoje ir Jugoslavijoje.
