Apie ką mes čia...
Gniuždomi nenugalimos ir piktavališkos Imperijos, vilties kupini ir iki mirties kovodami už savo idealus, Aljanso sukilėliai gauna progą smogti rimtą smūgį savo priešams. Jų tikslas – galingiausio galaktikoje ginklo, „Mirties žvaigždės“, planų, kurie yra itin akyliai saugomi, pagrobimas. Ir nors misija atrodo neįmanoma, narsiausi iš narsiausių sukilėlių pasiryžta suteikti viltį galaktikai...
Kūrinio vidus
Kaip greitai bėga laikas. Tik prieš metus mėgavomės septintuoju legendinės sagos filmu „Galia nubunda“, o jau kino ekranuose pasirodė pirmasis, ilgai lauktas ir itin kokybiškas šalutinis „Žvaigždžių karų“ projektas.
Neslėpsiu, nebuvau labai sužavėtas šia idėja, kol nepamačiau kelių anonsų, bet ir tada tikėjimas, jog filmas bus geras, manęs neaplankė. Matyt, dėl visko kalta baimė, kurią sukėlė pati studija „Disney“. Kaip žinia, jos vadovai buvo labai nusivylę pamatytu pirmuoju režisieriaus Garetho Edwardso variantu ir skubiai pasamdė Tony Gilroy‘ų, kuriam už scenarijaus taisymą ir svarbių šio filmo scenų perfilmavimą sumokėjo net penkis milijonus dolerių.
Toks poelgis, kai jau pasižiūrėjau filmą ir jame atpažinau perfilmuotas scenas, buvo pagrįstas. Juosta tapo itin kokybišku reginiu net ir tiems, kurie nė karto nebuvo matę jokios „Žvaigždžių karų“ dalies.
Filmo istorija nukelia mus į tuos laikus, kai Imperija jau siautėjo galaktikoje ir sukilėliai neturėjo visiškai jokių šansų pasipriešinti tokiam rimtam priešui. Čia ir slypi visas šios naujos juostos įdomumas.
Mes susipažįstame su tais įvykiais, kurie padėjo rimtą pamatą tolimesnei kovai su blogiu, todėl galime teigti, jog tai yra ilgas, kokybiškai pateiktas ir gana įdomus įvadas į filmą „Žvaigždžių karai: IV epizodas – Nauja Viltis“.
Juostos siužetinės linijos metu žiūrovui pristatomi neįvardyti didvyriai, kurie prisidėjo prie „Mirties žvaigždės“ planų vagystės ir jų perdavimo pačiai princesei Lėjai. Ir ši jų galima sakyti neįmanoma misija atrodo netgi stipriau už istoriją, kuri pasakojama George‘o Lucaso septynis Oskarus pelniusiame 1977 metų filme.
Kalbu būtent apie kovą su Imperija, o ne apie Luko Skaivokerio ir Obi Vano Kenobio ryšį bei džedajiškas įdomybes, kurios buvo itin svarbios pirmajam originalios trilogijos filmui.
Bet netgi ne istorija apie „Mirties žvaigždės“ planų vagystę čia tokia svarbi, o Imperijos ir sukilėlių susidūrimai. Būtent tokių mūšių, kurie buvo parodyti filme, mes pasiilgome.
Jie buvo nepriekaištingi ir labai priminė geriausio visų laikų tęsinio, filmo „Žvaigždžių karai: V epizodas – Imperija kontratakuoja“ scenas, kurių veiksmas vyko apledėjusioje Huto planetoje. Juostos „Šelmis-1“ peržiūros metu ir vėl su malonumu galima mėgautis „AT-AT“, „Žvaigždžių naikintojais“, „Vaikštynėmis“ ir pačia kosmine stotimi pavadinimu „Mirties žvaigždė“.
Pastaroji kelis kartus rodo savo galią, nors, jeigu prisiminsime, kokią kosminę stotį pristatė filme „Žvaigždžių karai: Galia nubunda“, tai „Mirties žvaigždė“ pasirodys kaip menkniekis norint išgąsdinti sukilėlius. Be abejo, be Imperijos ir Aljanso ginklų, kurie čia tikrai daro didelę įtaką, svarbiu komponentu tampa kariniai veiksmai iš abiejų barikadų pusių kareivių. Nes mikro dvikovos irgi atrodo įdomiai. Ir, kas svarbiausia, nepaisant, kokio mąsto atakos rodomos, visos jos laiko įtampoje ir leidžia mėgautis kiekviena iš jų.
Ir jeigu su veiksmu viskas tvarkoje, tai veikėjai šiek tiek nuvilia, ypač žinant, kokį svarbų vaidmenį jie atliko gelbėjant galaktiką nuo Imperijos diktatūros. Pagrindinė herojė Džinė – be charizmos, pilka ir neįdomi persona, kuriai visos juostos metu itin sunkiai sekėsi įtikinti, dėl jos svarbos šioje mirtinoje misijoje.
Visiškai netinkamas ir ganėtinai paviršutiniškas, net sakyčiau, feministinio pobūdžio personažas. Bet, kaip matome, tiek prieš metus, tiek ir dabar, „Disney“ stengiasi įtikti kiekvienam. Jos padėjėjas Kasianas irgi nepasižymi charizma. Visiškai neužkabinantis, paprastas eilinis herojus, kuris vykdo savo vadų įsakymą.
Geriau pasirodo Bazo ir aklojo Chiruto duetas, kurie dalyvauja pagrindinėse kovose filmo pabaigoje. Gaila tik, jog jie taip trumpai pasirodo kino ekrane. Bet, kita vertus, tikrai įdomūs personažai kaip Galenas Erso ir Savas, išvis turėjo vos kelias minutes ekraninio laiko.
Vienintelis naujas herojus, kuris išties sužavi, tai robotas K-2SO. Pozityvus, visiškai nesikremtantis dėl nieko, ramiai nusiteikęs vykdo jam lieptas užduotis. Gaila tik dėl vieno: pagrindinis šios istorijos blogiukas, direktorius Krenikas, atrodo itin prastai.
Užtat paploti galima dėl senų, visam pasaulio žinomų antagonistų. Pirmiausia – gubernatorius Tarkinas. Toks pats baisus ir nenuspėjamas, kaip ir 1977 metu filme. Ir antra – Dartas Veideris. Jo, deja, šiame filme beveik nėra, tačiau vienoje scenoje Sitų lordas išdarinėja tokius dalykus, jog jie visiškai kompensuoja jo trumpą pasirodymą. Bravo, tikrai bravo už tą finalinę sceną su juo. Būtent ji ir buvo viena iš tų, kurias teko perfilmuoti.
Tiesa, filme netrūksta visai gerų dialogų, kurie kažkiek primena tuos lengvus ir kitus herojus pašiepiančius juokelius, kurie sklido iš Hano Solo burnos. Be abejo, ir pats humoras, tam tikri herojų veiksmai ir kuriozinės situacijos, į kurias papuldavo veikėjai, taip pat vertos dėmesio.
Čia jau akivaizdžiai matėsi Tony Gilroy įtaka, kuris pasižymi tokiu braižu tokiose juostose kaip „Maiklo Kleitono tiesa“ ir „Sukti reikaliukai“. Žinoma, humoras buvo naudojamas ne šiaip sau, o kad žiūrovams būtų maloniau stebėti šią tamsią ir ganėtinai piktai atrodančią istoriją.
Pabaigai noriu pasakyti, kad „Disney“ dar kartą įrodė, jog ši legendinė franšizė yra gerose rankose, todėl su nekantrumu lauksime kitų metų ir aštuntojo epizodo, kuris žadamas kaip dar įspūdingesnis reginys už praeitais metais pasirodžiusį filmą „Galia nubunda“. Telydi Jus Galia!
Techninė juostos pusė
Filmo specialieji efektai - tikrai aukšto lygio. Tiek vizualinis juostos kontekstas ir kruopštumas atkuriant legendinius kosminius laivus bei planetas, o taip pat bazių ir kovų scenų pateikimas pribloškia. Bet labiausiai pribloškia solidus CGI technologijų panaudojimas. Tą įrodo gubernatoriaus Tarkino ir princesės Lėjos pasirodymas šiame filme. Be abejo, filmo grožį dar sukuria ir puiki trimatė erdvė. Būtent į šį formatą ir rekomenduoju eiti visiems, kurie nori patirti dar geresnius įspūdžius.
Muzika, kuri skamba filme sukelia daug sentimentų originaliajai trilogijai. Girdime ne tik Imperijos maršą, kuris tapo vizitine Darto Veiderio kortele, bet dar ir kitus nuostabius Johno Williamso parašytus muzikinius kūrinius. Kovų scenose tokia muzika atrodė itin gerai pritaikyta ir, kas svarbiausia, ji leido patirti nostalgiją tiems laikams, kai pirmą kartą gyvenime išvydome šią sagą.
Vizualinės pusės stipriuoju koziriu tapo ir kameros darbas, kuris labiausiai pasireiškė kovų scenų metu. Vien jau ko verti kosminiai mūšiai tarp Imperijos ir Aljanso. Ne mažiau įtraukia ir Žemėje vykstančios dvikovos, kuriose dalyvauja tiek pagrindiniai herojai, tiek ir priešiškai nusiteikusios pusės. Jau nekalbu apie kraštovaizdžių didybę. Tai reikia pamatyti patiems.
Montažo darbai atlikti preciziškai. Dinamiška istorija, intriguojantys siužetiniai posūkiai, smagiai įterpti juokeliai ir dialogai. Kas be ko, garso montažas – puikus.
Pliusu, kuris nukelia mus į originaliosios trilogijos glėbį, tampa dekoracijos, kurios artimos toms, kurias galėjome matyti visuose senuose filmuose. Veikėjų kostiumai irgi puikūs. Vieni sukelia nostalgiją, kiti leidžia iš arčiau susipažinti su dar nematytų sistemų ir planetų gyventojais bei jų papročiais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau buvau rašęs anksčiau, nauji veikėjai tikrai nesužavėjo, nors įdomiausia, jog juos vaidino labai talentingi ir prestižinius kino apdovanojimus pelnę aktoriai.
Felicity Jones, kurią galėjome matyti jautrioje dramoje „Visko teorija“, įkūnijo Džinės vaidmenį. Bet visos juostos metu atrodė, kad aktorei tiesiog nuobodu. Beveik be emocijų ir šaltu veidu atlikusi savo rolę, Felicity Jones labiausiai ir nuvylė iš viso pagrindinio aktorių kolektyvo.
Kiti aktoriai, kaip Diego Luna, Rizaz Ahmedas, Madsas Mikkelsenas, Forestas Whitakeris ir net „Ip Man“ žvaigždė Danny Yenas irgi nesugebėjo pagerinti situacijos. Vieni gavo pernelyg mažai ekraninio laiko, kiti tiesiog turėjo vaidinti visai neįdomius personažus.
Net ir talentingasis Benas Mendelsohnas nesugebėjo filmui padovanoti charizmatišką herojų. Užtat Alanas Tudykas, įgarsindamas robotą K-2SO, sugebėjo gerai pralinksminti.
Na, o nostalgiją originaliai trilogijai sukėlė Dartas Veideris, kuris ir vėl prakalbo Jameso Earlo Joneso balsu. Kitų herojų neatskleisiu, nes jie, nors ir minutei pasirodę, bet jų buvimas pridavė šiam filmui tikrąją „Žvaigždžių karų“ dvasią.
Verdiktas
„Šelmis-1: Žvaigždžių karų istorija“ – tai toks legendinės kino sagos filmas, kurio mes laukėme ištisus dešimtmečius. Kupinas įspūdingų specialiųjų efektų filmas ne tik nukelia savo dinamišku pasakojimu ir nepriekaištingai atrodančiomis kovomis į originaliąją trilogiją, bet ir įrodo, jog „Žvaigždžių karai“ – tai svarbiausia visų laikų kino franšizė, kuriai lemta gyvuoti amžinai.
Filmo anonsas:
