aA
Jau daugiau nei dešimtmetį Europos šalių kino forumas „Scanorama“ atneša ne tik dešimtis naujausių Šiaurės šalių, Europos, o galiausiai ir viso pasaulio filmų, atneša ji dažniausiai ir pirmąsias snaiges. Kaip šiemet su jomis didžiuosiuose Lietuvos miestuose, sinoptikai kol kas neįspėja, bet lapkričio 7-24 d. ant Lietuvos kino teatrų ekranų tikrai leisis kino projektorių šviesos – tada ir vyks jau 11-oji „Scanorama“. Tačiau dabar pokalbyje su „Scanoramos“ direktore dr. Gražina Arlickaite prisiminsime, kaip festivalis prasidėjo, keitėsi, kokia jo misija, ideologija, išsiaiškinsime, kuo ypatinga šių metų programa ir kaip į ją pakliūva filmai. O tada jau ir į salių tamsą.
Gražina Arlickaitė
Gražina Arlickaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

„Scanorama“ su mumis jau maždaug dešimtmetį, tad būtų smagu būtų prisiminti, kaip ji prasidėjo?

„Scanorama“ gimė kaip Šiaurės šalių kino festivalis. Toks ir buvo gana ilgą laiką. Procesai, kurie vyko Skandinavijos kine prieš 10 metų labai įdomiai veikė platesnį kino lauką. Prieš tai apie Skandinavijos šalis kino pasaulis žinojo tik todėl, kad buvo Ingmaras Bergmanas ir kiek vėliau – Akis Kaurismäkis. Daugiau pavardžių beveik niekas nepažino. O prieš 10 metų „Dogmos“ judėjimas, kurį iniciavo, sukūrė bei susprogdino Larsas von Trieras ir grupė buvo pamatas sujudinti Europos kiną. Ir tas judėjimas turėjo savo trajektorijas, buvo smūgiuojama įvairiomis kryptimis. Ir rūpinamasi ne tik kurti kiną, vieną, mažutį, savo šalyse, bet ir būti plačiausiame kino kontekste. Ir, pasižiūrėkite, kas dabar vaikšto raudonaisiais kilimais... Taigi šiaurietiškas impulsas – jis buvo.

Kaip „Scanorama“ keitėsi?

Kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, mes supratome, kad reikia plėsti savo lauką, rodyti, kaip Šiaurės kinas paveikė visą Europos kiną. Programoje „Kertant Europą“ tai labai akivaizdžiai atsiskleidžia. „Scanorama“ jau skenuoja visos Europos teritoriją, jei žiūrėsime geografiškai. Rodo procesus, kurie vyksta pasaulio kine – įvairių šalių bendros produkcijos, istorijos, kurios gali vykti kiekvienoje iš Europos šalių, nors šiuo metu vyksta Meksikoje, Urugvajuje ar kituose kontinentuose, kur gyvena žmonės nė kiek ne mažiau įdomūs už europiečius ir turintys nė kiek ne mažiau problemų nei europiečiai. Todėl norime pasižiūrėti, kaipgi atrodo bendras Europos ir kitų kontinentų buvimas. Tada mes suformavome programą, kuri vadinasi „Specialieji seansai“. Šitaip plėtėsi „Scanoramos“ bazė. Ji liko europietiška savo turiniu, tik aprėpia didesnį lauką.

Koks yra šių metų festivalis? Kuo ypatinga jo programa?

Mes laikomės „scanoramiškojo“ principo – nei per daug, nei per mažai – festivalyje turime 106 filmus, suskaičiavus visus – ir ilgametražius, ir trumpametražius. Kai kuriuos trumpametražius filmus pristatome su mūsų ilgamečiais partneriais Europos kino akademija – tai Europos kino akademijos trumpametražių filmų 2012 metų nominantai ir laureatai. Dar yra ir mūsų konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“. „Scanorama“ suteikia galimybių startuoti didžiajame kine. Pažiūrėkite, Ričardo Marcinkaus trumpametražis filmas pernai dalyvavo trumpametražių filmų konkursinėje programoje, šiais metais mes pristatome jo ilgametražį dokumentinį filmą „Galutinis tikslas“. Labai džiaugiuosi, kad jis sudomino ir Amsterdamo kino festivalį. Taip pat kaip Marijos Kavtaradzės filmas „Pasakyk, kad neskaudės“ – San Sebastiano festivalį. Nusitiesia saitai ir ryšiai. Labai tuo džiaugiuosi. O kalbant apie ilgametražius filmus, kiekvienų metų programoje išsiskiria tie filmai, kurie labai greitai tampa festivalių favoritais ir keliauja po Europą, po pasaulį. Tų filmų nėra tiek daug, bet jų yra pakankamai. „Scanoramoje“ derinami ir garsių, pripažintų pavardžių filmai, ir jaunų režisierių filmai, filmai-atradimai, kurie konkuruoja su garsiomis pavardėmis. Juos visus kartu gretiname su klasikos programa, kad būtų galima matyti ant kokių pamatų auga naujieji atradimai. Tai yra festivalio misija ir festivalio struktūros principas. Visąlaik galima parodyti daug, visąlaik bus galima parodyti ir dar daugiau, bet nuo to niekas nepasikeis. Mums atrodo svarbu turėti aiškius principus – kaip tu nori sudėlioti įdomiausius filmus, kad jie įvairiose programose tarytum kalbėtųsi vienas su kitu, o kiekvienas filmas atskirai kalbėtųsi su žiūrovu. Toks yra mūsų supratimas. Žiūrovai kartais galbūt norėtų paprastesnio kino, suprantamesnio, tradiciškesnio, tokio, prie kurio jie labiau įpratę, bet mes siūlome tai, ką verta žiūrėti. O tai patinka ar nepatinka žiūrovams – yra jų asmeninis reikalas. Ne pataikauti žiūrovui, o formuoti jo kinematografinį smalsumą ir yra viena iš festivalio misijų. Kad žmonės norėtų pamatyti ypatingus ir išskirtinius filmus, o ne tai, kas yra, buvo ir bus.

Jūsų programa mažesnė nei kitų didžiųjų Lietuvos kino festivalių. Gal tuomet sunkiau į ją atrinkti filmus? Kaipgi juos atrenkate? Kaip vyksta šis procesas?

Žiūri ir atrenki (juokiasi). Mūsų festivalyje prie atrankos dirba trys žmonės – aš, Justas Rožėnas ir Egidijus Mardosas. Žiūrime, kaip filmai dėliojasi, ką gali gauti, ko trūksta, ko norėtųsi, ką atradome. Taip ir susiklosto programa. Čia tuo pačiu metu ir sunku, ir lengva. Yra daug įdomių filmų. Ne visus juos gali gauti. Filmų įdomumą sudaro ir temos, ir žanrai, ir stiliai, ir kalbėjimo maniera – daugybė dalykų, kurie susiję su meno kriterijais, o meniškumo kriterijai labai sunkiai apibrėžiami. Žiūrovas turi teisę turėti vieną kriterijų – „patinka/nepatinka“. Festivalis tokios teisės, rodyti tiktai tai, kas patinka, neturi. Festivalis rodo procesą, kuris yra įvairialypis ir kuriame yra daug aspektų. Ir jeigu jis sugeba tuos aspektus sudėlioti į programas, kad jie, kaip sakiau, vienas su kitu kalbėtųsi, tada festivalis atspindi procesą, kuris ir yra įdomiausia, o ne tik to proceso rezultatas, vieno ar kito konkretaus filmo pavidalu.

Atrinkinėjate žiūrėdami DVD ar važinėdami po užsienio festivalius?

Vis daugiau žmonių, įvairių festivalių, kurie atrinkinėja filmus, juos žiūri iš DVD arba kompiuteryje, ne tik važinėdami po festivalius. Tai, kad yra ir tokie, ir tokie atrankos būdai – neišvengiamybė. Kitaip neįmanoma visko aprėpti. Tačiau nesu šito proceso gerbėja. Man atrodo, kad jame trūksta kino gyvybės. Manau, kad filmus reikia žiūrėti gerame ekrane, su gera projekcija, nes autorius įdeda labai daug širdies, į vaizdą, garsą, visus šnabždesius ir panašiai. Kad jie jo filme būtų tokie, kokius jis juos nori matyti. Toks atrankos būdas yra sudėtingiausias, šiuo metu sunkiausias, reikalaujantis daugiausiai jėgų. Yra filmų, kuriuos DVD ar televizijos ekrane, tiesiog nežinau... jeigu būčiau tironė, uždrausčiau rodyti. Nes tai yra savotiškas estetinis nusikaltimas. Rodyti Peterį Greenaway`ų televizoriuje... Jį reikia kitaip žiūrėti, kad suprastum, kas jis. O šiais laikais, kai daug kam atrodo, kad viską galima atsisiųsti, kad viską galima pažiūrėti vakarieniaujant, geriant arbatą... Galima, bet ar reikia? „Scanorama“ klausia, ar reikia taip žiūrėti kiną.

Kuo „Scanorama“ išsiskiria iš kitų didžiųjų Lietuvos festivalių?

Čia reikėtų klausti žiūrovų, kokius jie mato skirtumus. Na, manau, kad būtent „Scanoramos“ principai ją išskiria. Jie liečia ir filmų atranką, ir filmų komponavimą, ir filmų rodymą – visus tuos aspektus, kurie festivaliui yra svarbūs. Mums svarbu – ir filmų subtitravimas, ir citatos radimas ir tai, kaip mes norime aprašyti savo filmus.

Koks yra „Scanoramos“ žiūrovas?

Stoviu ir kalbu su žiūrovais prieš beveik kiekvieną filmą. Matau brandų žmogų. Čia kalbu ne apie amžių, bet apie vidinį turinį. Labai džiaugiuosi, kad nematau spragėsių valgytojų, nes „Scanoramoje“ turbūt ne jiems skirti filmai. Neturime vieno amžiaus žiūrovų grupės – ateina ir jaunesni, ir vyresni. Ateina įvairūs žmonės. Žmonės, pasiekę įvairių dvasinės brandos laipsnių. Ir pagal tai jie renkasi filmus, nes „Scanoramoje“ filmus reikia rinktis. Rinktis pagal save. O mes siūlome atrankos vedlius – siūlome katalogą, svetainę, aplikaciją, kad būtų lengviau ir jauniems, kurie laksto su tais savo mobiliaisiais telefonais, ir tiems žmonėms, kurie mėgsta atsiversti katalogą, paskaityti, pažiūrėti nuotrauką ir galbūt užkliūti akimis už veido, kurį norės pamatyti atėję į filmą, ar rakursą, kuris pasirodys įdomus. Visaip gi būna.

Jūs pati pristatinėjate filmus prieš jiems prasidedant. Kaip visur spėjate?

Kai reikia, tai spėju. Nors ne visada pavyksta – štai važiuosiu atidarinėti festivalio Kaune, tai Vilniuje manęs tą vakarą nebus. Bus mūsų forumas „Scanoramos KRYPTYS“, tai manęs nebus rytiniuose seansuose. Ne visada spėju, žmogus negali spėti absoliučiai visur. Bet tada stengsimės padaryti, kad kažkas kitas iš mūsų spėtų.

„Scanorama“ bene vienintelė, kur pati festivalio direktorė pristatinėja filmus. Kodėl tai yra svarbu?

Svarbus ryšys tarp festivalio ir žiūrovo. Tam ryšiui reikia vedlio, o tu vis tiek tam tikra prasme ir esi tas vedlys, kuris papasakoja, kur žiūrovas atėjo. Pasakoja tai, kiek galima profesionaliau, lengviau, neįkyriai, neilgai, nes juk žiūrovas atėjo pasižiūrėti filmo. Jam taip pat įdomu susitikti su režisieriais, aktoriais, kurie kūrė filmą, kurie yra festivalio svečiai. Svečiai yra dar vienas būdas užmegzti kontaktą su žiūrovu. Mums jis irgi labai svarbus.

Greičiausiai kiekvienas filmas yra brangus, bet ką iš šiųmečių filmų galėtumėte išskirti ir parekomenduoti žiūrovams?

Tuos, kas mėgsta skandinavų kiną, labai kviečiu į atidarymo filmą „Belvilio kūdikis“, į Saros Johnsen filmą „Tyras gyvenimas“, į Aku Louhimieso filmą „Aštuoniukė“. A. Louhimiesas yra „Scanoramos“ senbūvis, mes rodome praktiškai visus naujausius jo filmus, jis buvo mūsų svečias, čia buvo puikios jo dirbtuvės. Tai labai protingas ir gilus režisierius, turintis savo kelią. Tie, kuriuos domina Europos didžiosios pavardės, kviečiu į Corneliu Porumboiu, Cristi Puiu, Agnieszkos Holland, Andrzejaus Wajdos filmus, į Jeano-Luco Godardo, P. Greenaway`aus ir Edgaro Pêra bendrą filmą „3x3D“. Žinoma, kviečiu ir į filmus-atradimus, pavyzdžiui, „Aš, aš pats ir mano mama“. Tai tikrai unikalus filmas. Jis linksmas, bet nenoriu vadinti jo komedija, nes tai tarsi nuoroda į kažkokį žemesnį žanrą. Tai linksmas, atlaidus ir ironiškas žvilgsnis į dramas, kurias išgyvena filmų herojai. Tas dramas galima įvairiai pasakoti. Į jas galima pasižiūrėti iš truputį kitokio taško.

Svarbi „Scanoramos“ dalis – retrospektyvos. Kodėl šiemet pasirinkote Robertą Bressoną ir Nicolą Roegą?

Pasirinkau tokį duetą, nes jie atstovauja didžiąsias kinematografines valstybes – Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Taip pat R. Bressonas ir N. Roegas yra dvi figūros, kurių vieta kino istorijoje – ir Europos, ir pasaulio – yra akivaizdi. R. Bressonas mums demonstruoja gilų asketizmą, kuris leidžia jam kalbėti labai klasiška, labai ištobulinta, bet kartu ir paprasta kino kalba. N. Roegas demonstruoja režisūros akrobatiką. Šita kombinacija rodo kino galimybes. Rodo, ant kokių pamatų auga dabartiniai kino atradimai – ir ant klasikinės tradicijos, ir ant noro ją griauti, atrasti kažką kitoniško, daryti taip, kaip negalima, bet padaryti gerai.

Festivalyje nemažai lietuvių kino. Net keturios dokumentikos premjeros ir šeši trumpametražiai filmai programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Kokia jūsų nuomonė apie juos? Gal iš šių filmų galima įžvelgti kokias nors Lietuvos kino tendencijas?

Galima matyti mūsų jaunųjų režisierių norą realizuoti savo ambicijas. O jų ambicijos pakankamai didelės. Jau minėjau R. Marcinkų, kuris praeitas metais dalyvavo trumpametražių konkursinėje programoje, dabar pristato savo ilgametražio filmo premjerą. M. Kavtaradzė, kuri labai įdomiai reiškėsi dar „Skalvijos“ kino akademijoje, o dabar tai daro jau žymiai platesniame kino lauke. Matome, kad auga nauja kino karta. Ir ta naujoji kino karta turi, ką pasakyti. Noriu pabrėžti, kad mes į konkursinę programą imame toli gražu ne visus filmus, kuriuos mums siūlo. Mes renkamės atsižvelgdami pirmiausia į tai, ar jaunas žmogus yra kūrybiškas. Profesija yra įgyjamas dalykas. Talentas ir kūrybiškumas yra Dievo duoti dalykai, nors juos irgi reikia vystyti. O tie žiūrovai, kurie aplankys dokumentinius filmus, rodomus mūsų programoje „Neišgalvotas gyvenimas“, galės palyginti, kaip atrodo lietuvio režisieriaus filmas bendrame europietiškame kontekste. Čia jau žiūrovo darbas – rasti, lyginti ir sakyti: „tas man patinka, o tas man nepatinka“. Mes rodome, kaip yra ir kaip galėtų būti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Daktarė Kvin“ žvaigždė pasidalino nuotraukomis, kaip aktoriai atrodo praėjus 23 metams po serialo pabaigos (6)

Jane Seymour ir kiti populiariame seriale „ Daktarė Kvin “ („Dr. Quinn, Medicine Woman“)...

Filmo „Vestsaido istorija“ recenzija: nuo pradžios iki pat finalo tobulas legendinio filmo perdirbinys

Lygiai prieš šešis dešimtmečius pasaulis išvydo vieną ryškiausių visų laikų miuziklų –...

Naujos juostos „Matrica. Prisikėlimas” žvaigždė Keanu Reevesas: į tą pasaulį grįžti buvo fantastiškas jausmas

1999 m. kino ekranuose pasirodžiusi „Matrica“ pakeitė kino pasaulį. Sukrečianti pagrindinė...

Filmo „Eifelis“ recenzija: netikėta meilės istorija Paryžiaus simbolio atsiradimo fone

Žinomas iš dviejų populiarių komedijos „Prancūziškos skyrybos“ dalių, režisierius Martinas...

Į ekranus atkeliauja bendras latvių ir estų kūrėjų filmas „Kalėdos džiunglėse”: kaip vyko šventinio stebuklo paieškos Indonezijoje? (1)

„Augau Žiulio Verno istorijų pasaulyje ir svajojau sukurti filmą apie drąsių herojų nuotykius...

Top naujienos

D+Roma Macijauskaitė

Vieno didžiausių prekybos tinklų tvarumo vadovas papasakojo, kas daroma su besibaigiančio galiojimo maisto produktais: šiukšlyne nepūva

„Ši tema – mano arkliukas, tad neužsičiaupdamas galiu kalbėti visą dieną“, – dar prieš...

Nenustygstantis nusikaltėlis jau užsitarnavo bukiausio metų bėglio titulą: savo progos sulaukė teisme (5)

Pirmadienį į Druskininkų teismą nuosprendžio išklausyti atvežtas Gediminas Akelis išlaukė...

Baltieji rūmai: Bidenas pagrasino Putinui ekonominėmis sankcijomis dėl Ukrainos (96)

JAV prezidentas Joe Bidenas antradienį per virtualias derybas perspėjo Rusijos prezidentą...

Grumtynėmis virtusiose rungtynėse bilietą į Čempionų lygos aštuntfinalį nugvelbė „Atletico“

UEFA Čempionų lygoje grupių varžybų etapą užbaigė pusė komandų – trečiadienio vakarą...

Seimo Užsienio reikalų komitetas ragina nutraukti „Belaruskalij“ tranzitą (85)

Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK) ragina nedelsiant nutraukti vienos didžiausių pasaulyje...

Prieš šventes lietuvaičiai plūste plūsta į Lenkiją: šiemet – toli gražu ne vien tik dėl maisto pasidalino lenkiškomis kainomis (196)

Nemaža dalis pietinio Lietuvos pakraščio gyventojų prieš šv. Kalėdas ir Naujuosius metus skuba...

Antroje savaitės pusėje orai keisis: pradės snyguriuoti, pakils vėjas

Trečiadienio dieną mūsų orus lems aukštesnio slėgio laukas, tad kritulių jau nelaukiama.

Tokius audinius anksčiau naudodavo tik baldų apmušalams: dabar tai – mados klyksmas (3)

Iškritęs baltas sniegas – dar ne ženklas, kad laikas pamiršti išpuoselėtus gėlynus....

D+Edmundas Jakilaitis

Apie karybą: mūšis, kuris sustabdė bolševikinės revoliucijos plitimą (2)

Šįkart pokalbyje „Apie karybą“ su Vilniaus universiteto karo istoriku dr. Kęstučiu Kilinsku...