Žymiausios V. Šekspyro pjesės ir poezija atgis savitos kino kalbos režisierių Romano Polanskio, Peterio Greenaway‘aus, Dereko Jarmano, Richardo Loncraine'o, Laurence‘o Olivier ir Barry Purveso interpretacijose. Šia, beveik pusę amžiaus apimančia programa, sudaryta iš skirtingų žanrų filmų, siekiama atskleisti rašytojo kūrybos universalumą bei aktualumą šiandien.
„Šekspyras žymiausias ir svarbiausias kino scenaristas. Jo kūrinių motyvais yra sukurta daugiau nei 1 000 filmų. Tam neprilygsta niekas. Mūsų popsiniame pasaulyje Šekspyras labai reikalingas. Mano supratimu, normalus popsas be Šekspyro nėra įmanomas,“ – sako retrospektyvą video siužete pristatantis žurnalistas, rašytojas, laidų vedėjas, prodiuseris Rytis Zemkauskas.
R. Zemkauskas apie retrospektyvos „Šekspyras gyvas“ filmus:
Tragedijų verpetuose
Kino režisierių sprendimą pamėginti ekranizuoti V. Šekspyro kūrybą dirbantieji teatre vertino itin kritiškai. Jų manymu, kinas nėra pajėgus tinkamai perteikti teatro scenai kurtų veikalų. Nepaisant šių nuogąstavimų, rašytojo kūriniai – tapo vienomis populiariausių literatūros ekranizacijomis kine, galinčiomis konkuruoti su geriausiais teatro pastatymais.
Keturiais „Oskarais“ apdovanotas L. Olivier filmas „Hamletas“ („Hamlet“, 1948 m.) – viena svarbiausių V. Šekspyro ekranizacijų kino istorijoje – įrodo, jog rašytojo pjesės puikiai tinka kinui. „Negalėjusio apsispręsti žmogaus tragedija“ – šiais žodžiais, įrėminančiais filmo esmę, režisierius, atlikęs ir pagrindinį vaidmenį, pradeda pasakoti istoriją. Nespalvotos dramos centre – danų princo Hamleto, jo mylimosios Ofelijos, našlės karalienės Gertrūdos bei karalių nužudžiusio ir iš jo sostą pasisavinusio patėvio Klaudijaus tarpusavio santykiai. Įvykdytas nusikaltimas paliečia kiekvieną tragedijos personažą ir veda kančios, baimės ir nevilties keliu link beprotybės.
Po R. Polanskio filmo „Makbetas“ („Macbeth“, 1968 m.) premjeros dauguma kino kritikų pasirinkimą ekranizuoti šią V. Šekspyro tragediją susiejo su siaubingu įvykiu režisieriaus gyvenime – žmonos mirtimi. Pats R. Polanskis atmetė šiuos tvirtinimus, sakydamas, jog „Makbetą“ pasirinko, ne dėl katarsio, o todėl, kad tuo metu, kai viskas aplink buvo beprasmiška ir jokia tema neatrodė verta jo laiko ir dėmesio, tik ši pjesė paskatino vėl imtis kūrybos.
R. Polanskio „Makbetas“ – įtempta, intrigų ir kintančių galios santykių drama, apipinta apgaulėmis, slaptais sąmokslais bei antgamtinių galių įtaka. Trim raganoms išpranašavus Škotijos karaliaus sostą, padedamas savo žmonos, karo vadas Makbetas pats imasi pranašystės išpildymo ir, apimtas valdžios troškimo, nužudo karalių bei pasisavina karūną. Pamišusį Makbetą pirmyn veda pražūtingos ambicijos ir gluminantys regėjimai, kol galiausiai sunaikina jo paties arogancija.
Britų režisierius R. Loncraine’as juostoje „Ričardas III“ („Richard III“, 1995 m.) nusprendė V. Šekspyro to paties pavadinimo dramos veiksmą iš vėlyvųjų viduramžių perkelti į 4-ojo dešimtmečio fašistinę Angliją, kurioje neseniai prasidėjo pilietinis karas. Pjesės modernizavimas ne tik įrodo neblėstantį rašytojo kūrinių aktualumą, bet ir praplečia ją suteikdamas naujų prasmių. Fašistų vadas Ričardas, kurį vaidina talentingas britų aktorius Ianas McKellenas, kurpia žiaurų planą kaip žingsnis po žingsnio tapti diktatorišku monarchu. Pražūtingos pasekmės paveikia jo šeimą ir visą šalį.
Drąsus žvilgsnis į Šekspyro kūrybą
7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo daugėti eksperimentinės formos V. Šekspyro kūrinių adaptacijų kine. Retrospektyvoje „Šekspyras gyvas“ bus parodyti du drąsias rašytojo veikalų interpretacijas siūlantys darbai – D. Jarmano „Angeliškas pokalbis“ bei Peterio Greenaway‘aus „Prospero knygos“. Jie įrodo, jog geras filmas nebūtinai turi pasakoti istoriją.
Subtili ir romantiška juosta „Angeliškas pokalbis“ („The Agelic Conversation“, 1985 m.) buvo mėgstamiausias režisieriaus D. Jarmano meninis projektas. Filmui struktūrą suteikia užkadrinis moters balsas, skaitantis V. Šekspyro sonetus (aktorė Judi Dench), o laisvas siužetas seka dviejų įsimylėjusių vyrų kelionę po giliausius širdies troškimus, susipinant sapnams ir realybei, praeičiai ir dabarčiai. Hipnotizuojantis meilės išaukštinimas, sapniška būtis ir sustojęs laikas filme kontrastuoja su depresyvia realybe.
Ne kartą teatre paskutinės Šekspyro pjesės „Audra“ herojų Prosperą vaidinęs aktorius Johnas Gielgudas 30 metų svajojo šį personažą įkūnyti kine. Imtis „Audros“ ekranizacijos jis siūlė režisieriams Alainui Resnais, Ingmarui Bergmanui, Akirai Kurosawai ir Orsonui Wellesui. Troškimas ėmė pildytis, kuomet šia idėja susidomėjo režisierius P. Greenaway‘us.
Ištremtas burtininkas Prosperas kartu su dukra ir vietinėmis dvasiomis įstringa saloje, bet vis dar tikisi susigrąžinti jam teisėtai priklausantį Milano kunigaikščio postą. Filme „Prospero knygos“ („Prospero's Books“, 1991 m.) yra laikomasi originalaus „Audros“ teksto, papildant jį gyvomis 24 Prospero magiškosios bibliotekos knygų iliustracijomis. P. Greenaway’us leisdamas laisvai reikštis savo vaizduotei, išnaudodamas tuo metu tik atsiradusios skaitmeninės technologijos galimybes, įkūnijo fantasmagorišką viziją.
37 Šekspyro pjesės per 5 minutes
Britų režisieriaus ir animatoriaus Barry Purveso užburiantis trumpametražis animacinis filmas „Kitas“ („Next“, 1990 m.) vaizduoja itin į V. Šekspyrą panašų aktorių Vilą, atliekantį atrankoje pasirodymą užsiėmusiam ir abejingam, net akių nepakeliančiam prodiuseriui Piteriui. Nuostabaus vaidinimo metu Vilas simbolinėmis užuominomis supažindina su 37 V. Šekspyro pjesėmis. Mažiau nei 5 minutes trunkantį filmą įdomu žiūrėti dėl vizualinio sąmojo ir humoro bei dėl žaidimo bandant įminti, kokia pjesė šiuo metu atkuriama scenoje.
