ŠUTKOS REKORDŲ KNYGA / ŠUTKA BOOK OF RECORDS
Vienas šios čigonų dokumentikos herojus yra vertas viso filmo. Tik jų čia kelios dešimtys ir visi čempionai. Nuo geriausios aprangos savininko iki vampyrų medžiotojo, iki žasų mūšio čempiono. Tuo ir žavus šis filmas apie romų kultūrą ir nekasdienišką nūdieną. Ir vis gi čempionų čempionai mums yra tie, kurie varžosi aštriose kasečių lenktynėse. Tas, kuris turi daugiausiai kasečių ir gali kuo garsiau jas išgroti vertas titulo, o tas, kurio muzika pravirkdys komisiją, ar žiūrovus, galės pasiimti svarbiausią įvertinimą Šutkos kaime. Neįtikėtini, nepakartojami, neprilygstami kadrai gulasi tiesiai prieš akis ir nelieka nieko kito, kaip pridengus burną ranka iš nuostabos žiūrėti iki paties galo. O jo ir nėra. 7/10
RECENZIJOS: SEKMADIENIS (04.02)
ADOMO OBUOLIAI / ADAMS AEBLER
Protinga komedija visada tave įveiks. Ir kai pastorius Ivanas savo „Suzuki” klausosi saldžiųjų berniukų TAKE THAT atliktos „How Deep Is Your Love?” (be visa ko – tai ir BEE GEES koveris), žinai, kad pralaimėsi šiam filmui dar per pirmasias kelias minutes. Svarbiausia, kad niekada to nesigailėsi. Kaip ir Adomas, lygtinai paleistas nacistas (ir vėl pagarba akmenveidžiui Ulrichui Thomsenui), vykstantis į savęs pažinimą. Jis to dar nežino, bet kažin, ar jam pavyks bandymas apsimesti blogiausiu įmanomu žmogumi ir tikinčiojo atvertėju į sveiką protą. Jo leptelėjimas, kad visuomenei naudingu darbu galėtų būti obuolių pyragas, pasirodo, yra esminė jo klaida arba, tiksliau, lemtingas teisingas žingsnis. Pyragas – iš obuolių, kurie yra ir uždraustas vaisius, ir žinios vienu metu, negali būti iškeptas, neišmokus pamokos apie toleranciją ir supratimą. Danų (kad juos kur!) talento Anderso Thomo Jenseno komedija susprogdina salę plojimais ir vieną iš retų kartų, aš jiems visiems pritariu. Tai – žiauri, juokinga, žiauriai juokinga Bibliją liečianti ir tuo pačiu ją interpretuojanti istorija apie tikėjimo (kad ir obuolių pyragu) pajėgumą. 8/10
LANKAS/ HWAL
Visi klysta, net absoliutus „Kino pavasario“ simpatijų lyderis Kim Ki-dukas. Man tai – ketvirtas jo filmas ir pirmas, kuriame užčiuopiu formulę. Jie tylės, jie viską spręs veiksmais, bus daug ritualų, šiek tiek prievartos, šiek tiek švelnumo, daug sentimentų. Galima vardinti mums jau pažįstamus Korėjos genijaus štampus ir beveik visi jie bus „Lanke“m dar viename per laiko kapeikas susuktame pamokyme, kurį galėtume savaip pavadinti „Senis ir jūra (ir mergaitė, ir lankas)“. Širdžiai neįsakysi, todėl mergaitė gali įsimylėti jaunus žvejus, atvykstančius į jos ir senio laivą, pagauti žuvies. Senis, tuo tarpu, turi lanką, kuriuo netardamas nė žodžio pasako tai, ką nori. Išveja, atima, duoda, met mylisi. Lankas – jo kūnas, strėlės – kūno tęsinys. Gražu, bet tas pats lankas recenzijoje – mūsų pasipiktinimas, kad meistras nuostojo stebinti ir niekaip nepataiko į didelį mūsų simpatijų obuolį, atsargiai padėtą ant galvos. 5/10
GERAI PARUOŠTI LAVONAI / DOBRO USTIMANI MRTVACI
Mes žinome, kas yra geroji balkanų komedija. O šiemet galime susipažinti ir su blogąja. Apie siaubingai suvaidintus, prastai surežisuotus ir atgrubnagiškai surašytus personažus, kurie… miršta. Nuo savęs besimasturbuojanti politikė, geležinkleio gabalą privatizuoti norintis kaimietis, skraidyti su dyzeliu norintis seniokas ir kiti, kaip jie pasivadina, idijotai. Protingi žmonės sako, kad jei per komediją daugiau nei du kartus pažiūri į laikrodį, tai arba ji siaubinga, arba tu neturi humoro jausmo. Pasiimkite laikrodžius, nes čia bus pirmasis variantas. 3/10
RECENZIJOS: ŠEŠTADIENIS (04.01)
SUNKŪS LAIKAI / MALAS TEMPORADAS
Aukščiausios prabos ispanų aktorius Javier Camara (taip, tai jis vaidino Almodovaro „Pasikalbėk su ja“ ir Amenabaro „Atmerk akis“), aukščiausio kalibro ispanų aktorė Leonor Watling (taip, tai ji buvo mergian komoje Almodovaro „Pasikalbėk su ja“ ir nuvilta namų ponia „Nesąmoningai“) ir jokio rezultato. Drama apie savęs radimą. 4/10
NUOTAKOS / NYFES
Kartais, net rinktinio kino festivalyje pasirodo filmas, kuris paneigia visus įmanomos toleruotino kūrinio dėsnius. Martino Scorseses prodiusuotas šlamštas apie iš įvairių šalių į perspektyviąsias JAV gabenamas merginas, kurios bus ištekintos galbūt yra šiokia tokia tema talentingesniam režisieriui. Tik ne Pantelsi Voulgaris (įsiskaitykite į pavardę), kuris su celofaniniu televiziniu jautrumu bando neleisti paskęsti „Titaniką“ primenančiam laivui. „Ojojojoj“ dejuoja salė pirmą kartą gyvenimę maldaujantys elektros dingimo kino salėje. 2/10
RECENZIJOS: PENKTADIENIS (03.31)
MIRŠTANTIS GALAS / DYING GAUL
Galas yra sužeistas ir kenčiantis, jis miršta. Taip mirštama, pralaimėjus kovą, kritus meilei po kojų, ar tiesiog praradus bet kokią prasmę. Sugniuždytas scenaristas Robertas pagaliau sulaukia galimybės parduoti savo darbą už žandikaulį kaustančią sumą – milijoną dolerių. Tereikia pakoreguoti nereikšmingą detalę: pakeisti veikėjo lytį. Kad iš homoseksualios istorijos, liktų universli istorija. Šioje vietoje prasideda dvejonės, meilės trikampis, gilėja galimos žmogžudystės šešėlis. Keistos, prie baseino krašto sprendžiamos dilemos lieka be atsakymų, pasiklydusios šūsnyje šaižių klausimų. 7/10
VAIKAS / L’ENFANT
Tai, ką, Svarbiausio Apdovanojimo Savininkas? Na ir kas – praėjusių metų Kanų komisija buvo tokia gąsdinanti (ką gi apdovanos kino pankas Kusturica?) ir kartu tokia drungna. „Grand Prix“ laimėjo filmas, mažiausiai užkliuvęs iš visų. Elementoriška belgų brolių Dardenne’ų gatvės akimirka, kurioje jaunas tėvas bando išsiginti atsakomybės ir parduoti savo šviežią kūdikį bei sulaukti jaunos mamos įsiučio. Dokumentiškai autentiška vaidyba, bet tik tiek. Filmas akivaizdus ir nė metams nepraėjus jau yra pamirštas suvisam. Patikinu – tarp penkių filmų, kuriuos nešiositės savo mintyse po festivalio, šio tikrai nebus. 5/10
37 BŪDAI PANAUDOTI MIRUSIĄ AVĮ / 37 USES FOR A DEAD SHEEP
Be jokios abejonės, tai yra vienas iš 37 geriausių visų laikų pavadinimų filmui (tarp tokių šedevrų kaip „Kas graužia Gilbertą Grape’ą?“ ar „Moterys ties nervų krizės riba“). Deja, pats dokumentinis pasakojimas apie nykstančią kirgizų gentį avies būdus prisimena tik titrams bėgant. Ir tik 36. 4/10
EIK IR TAPK / VA, VIS ET DEVIENS
„Per ilgas” yra jausminis laiko matas. Jis išmatuoja nuobodumo laipsnį, pasiekiamą žiūrint kino filmą, spektaklį, klausantis albumo ir t.t. Kine jis labai tinkamas šiai juostai apie juoduką, gudrios mamos apsimestinai įvardintą Etiopijos žydu falašu ir susiduriančiu su pritapimo sunkumais Izraelyje. Masėms patikusi istorija tik įrodo, kad filmas visokeriopai vidutinis: įvykiai lengvai nuspėjami, istorijos vystymąsis holivudiškai klišinis (schema: blogai-gerai-blogai-blogai-blogai-gerai). Nuteiskime jį bent mes. 3/10
NUŠVIESTI UGNIES / ILLUMINADOS POR EL FUEGO
Filmas – balastas, beprasmiškesnis už eilinę „Discovery” ar „History Channel” laidą blogiausiu laiku. Apie Argentinos ir D.Britanijos karinį Malvinų salų konfliktą su mediniu jautrumu. 2/10
RECENZIJOS: KETVIRTADIENIS (03.30)
NUO GRABO PRIE GRABO/ ODGROBADOGROBA
Du filmai už vieno kainą. Pradžioje kiek įmanoma normali šeima: laiduotuvių kalbų sakytojas, vyras palaidūnas, savižudis diedukas, nebylė mergina ir t.t. Po dviejų trečdalių viskas apsiverčia: kas buvo kraupiai juokinga, tapo nejuokingai kraupu. Bekikenant iš mirties prasideda nuotaikos nuopuolis. Ir, akivaizdu, pabaigos scena, už kurią Kusturica parduotų sielą. Sumoje – keistai sumišęs mirties, juoko ir gyvenimo kratinys, kartais taiklus, kartais tuščiagilzis. Kaip bebūtų, lenkiame savo žilas nuo idėjų trūkumo galvas prieš įgalų mažesnės-nei-Lietuva-šalies Slovėnijos kinematografą. 7/10
VILKŲ DAUBA / WOLFCREEK
Keistai festivalio kontekste išrodo tikrasis siaubo filmas, nors jau kalbėta, kad siaubo filmų kategorijai iš esmės galima priskirti ir psichologijos trilerius, kurių šiemet gausu kaip niekada. Australų kraująstingdis savo žanro rėmuose yra tikrai prie geresnių kūrinių, tačiau bendrai – tik priedėlis prie programos. Baisi, nes tikra, istorija nutiko keistoje dauboje Nacionaliniame parke, kru jaunuoliai sustojo apsižvalgyti ir daugiau nebeužvedė mašinos. Čia jiems į pagalbą atskubėjo keistas vietinis, vėliau nusprendęs juos visus išnarstyti po gabaliuką. 5/10
RECENZIJOS: TREČIADIENIS (03.29)
PASLĖPTA / CACHE
Nedėmesingumo visuomenėje vien jau būti pastebėtam yra dovana. Tačiau antroji pastebėjimo pusė gali būti labai tamsi – ypač jei tyčinis, kartotinis pastebėjimas. Vaizdakamerizuotas pasaulis, matomas iš palydovų ir ant budinčiųjų didžiųjų brolių stalų jau kuris laikas yra vakar dienos žinios. Tačiau kiekvienas to paviešinimas, ar asmeninis susidūrimas kelia šoką. Būti stebimiems nėra labai saugus jausmas. Austrų genialusis Michaelis Haneke tyrinėja šį fenomeną jau nepirmame savo filme. „Paslėpta“ apgaubia mistišku rūku TV laidų vedėjo (puikus Danielis Auteuil) šeimą (puiki žmona Juliette Binoche), kuri sutrinka po to, kai randa pirmąją jokių įdomių įvykių nerodančią kasetę. Ji fiksuoja tik tam tikrą regėjimo lauką, kuriame yra minėtoji šeima, jos atėjimas ir išėjimas iš namų. Atrodytų nieko ypatingo, bet pamažu į namus vaizdajuostės įleidžia siaubą. Vėlesnis įvykių tyrimas tik didina klausimus: kas? Kodėl? Už kokias praeities nuodėmes? Už kokius prisiminimus? Netikėtai, bet tyčia, filmas nutrūksta, palikdamas mūsų smegenėles suktis pačiame susikaupimo zenite. 8/10
RECENZIJOS: ANTRADIENIS (03.28)
TAS ŠVELNUS GYVENIMO SKONIS / DALKOMHAN INSAENG
Pavargę nuo jausmų formulių, išskaičiuotų storapilvių verslininkų, kaip mus privilioti į kino sales, mes kreipiame žvilgsnį į kitokį kiną. Tiesa, jis irgi skaičiuojamas, bet bent jau gerbiant žiūrovą. Taip ir atsiduriame Pietų Korėjos veiksmo drama, kurios pamatas yra meilė, o pastoliai – kančia ir kerštas. Serijinis kaulų laužytojas gauna į dantis užduotį prižiūrėti boso merginą. Jis įtaria ją ir nori išbandyti. Tik niekas nuolankiam akmenveidžiui nepaaiškina, kad tai bus ir jo išbandymas. Ir tada prasidės nemalonioji gyvenimo pusė, kurios skonis labiau kartus, nei švelnus. Švelnus tik vėjo dvelkimas medžiuose, filmo pradžios metaforoje, klausiančioje, kas juda, medis ar mūsų sąmonė? Elegantiškas luošinimas, gracingas knežinimas, plastiškas trupinimas – fizinė išraiška siaučiančių minčių. O jos, judina ne tik medžius. 7/10
ŠIAURĖS JĖGA / NORDKRAFT
Prieš dešimt metų novatoriškas „Traukinių žymėjimas” (Trainspotting) tapo didžiausiu narkotiniu filmu, tuo pačiu sukurdamas taisykles savo kopijoms. Jų buvo daug ir kiekviena atrodė blogiau už prieš tai buvusią. Irvine’o Welsho medžiaga liko neprilygta savo žemiškumu, o Danny’o Boyle’o paveikslas – savo žirklių ir rakursų miklumu. Visa tai žinodamas Ole Christianas Madsenas sukūrė dar vieną urbanistinį purvyną, skelbiantį, kad jau laikas baigti ir rasti moterį, šeimą, ar naminį sumuštinį. Ir, žinoma, žinoma, jis kartoja tą pačią klaidą – neturėdamas geros istorijos nė nebandyk jos dangstyti moderniu montažu, ar kamera, pritvirtinta prie kūno. Viskas tik dar ryškiau nuoga. Trys pagrindiniai personažai pristatomi vardais, jie pinasi tarpusavyje ir visiškai nesusikalba. Taip ir „Šiaurės jėga” lieka tuo nemaloniu, banalybes vapančiu narkomanu. 4/10
RECENZIJOS: PIRMADIENIS (03.27)
ŽMOGUS-GRIZLIS / GRIZZLY MAN
Jeigu Timothy Treadwellas būtų žydas, Spielbergas būtų nukandęs Werneriui Herzogui galvą ir susukęs neeilinio įspūdingumo veiksmo filmą. Apie žmogų, kuris kovoja ir nugali meškas. Bet, laimei, Timothy tautybė – visiškas beprotis, o tai jau Herzogo arkliukas. Ir jis nenugali meškų, grizlių, tarp kurių gyvena. Atvirkščiai, norėdamas sutarti, patapti jomis, jis yra suvalgomas pietums su savo mergina. Šis tragiškai juokingas ir kažkiek baugus dokumentinis kūrinys susilipdo iš neprilygstamos Treadwello filmuotos medžiagos bei tikslinių intervių su artimais ir ekspertais. Diagnozė liūdna – jis vaikščioja ant plono lyno, to nė kiek nesibaimindamas. Neįkainojami žmogaus nesąmoningo susinaikinimo (visomis prasmėmis) kadrai, kategoriški kūrėjo komentarai ir net patarimai paverčia buitine kamera įamžintus vietomis psichopatiškus kadrus prasminga ėjimo į save studija. Gamta mūsų psichozes stebi bejausmėmis, tuščiomis akimis. Ir tai ne mano žodžiai. 8/10
HARPASTUM / GARPASTUM
Tai keistais pralaisvėjimo laikais, kai Vilniuje buvo kino teatras „Vilnius”, buvo rengiamos rusų filmų savaitės. „Bumerio“ analogų nebuvo, už tai jaunoji karta gavo pirmą galimybę juodaibaltu ant balto pamatyti Aleksejaus Germano šedevrą „Chrustaliovai, mašiną“ („Chrustaliov, mašynu“). Tai buvo tėvas, garsėjęs sugebėjimu kurti vieną filmą septynis (ar daugiau) metus. Dabar už tą pačią kainą gauname sūnų. Jis kuria kur kas greičiau ir, deja, akademiškiau. Plokščias pasakojimas su probėkšmiais juokais apie jaunas dienas, bėgiojant paskuti futbolo kamuolį ir aistras. Jaunieji aktoriai judrūs, tačiau be asmenybės bruožų; prieškario futbolas greitas, tačiau baisiai nuobodus. „Harpastum“ skirtas tiems, kam rusiškas kinas jau egzotika, arba tiems, kurie vis dar nostalgiškai šnirpščioja nosį. 5/10
SAUGOKIS / LOOK BOTH WAYS
Serijalo nuotrupa, ar pilnavertis filmas? Aš teigiu pirmąją dalį ir mušuosi į krūtinę – dievaži, elementaru, net gi pigu. Tuo pačiu turiu sausakimšos salės rezultatus ir kolegas, teigiančius priešingai. Nuomonių forumas - „Kino pavasario“ privalumas. Trumpai išsakau savąją: debiutuojanti australė Sarah Watt nėra beviltiška, tačiau pati istorija apie tris kritimus išgyvenančius asmenis, kurie susitinka vienoje vietoje (dar geriau, du iš jų – kolegos), paprasčiausiai paviršutiniška. Judančios tapybos intervalai ar trinta nuotraukų ir TV kadrų košė taip pat negelbėja: tai jau buvo naudojama ir kur kas efektingiau. Lieka nuoga idėja apie likimų persipynimus ir aš nė už ką nežiūrėsiu kitos šio filmo serijos. 4/10
RECENZIJOS: SEKMADIENIS (03.26)
PONO LAZARESCU MIRTIS / MOARTEA DOMNULUI LAZARESCU
Lazarescu jaučiasi prastai. Tą jis pakartoja gal du šimtus kartų. Savo katinui, kaimynui, felčerei, daktarui ir draugui Virgilijui. Bet kalbėti dar nereiškia būti išgirstam. Taip pamažu, atsargiai, Lazarescu, tarp kurio vardu yra ir Dantė, numiršta. Pats pavadinimas tai buvo pažadėjęs. Režisieriaus Christi Piu kelionė po Bucharešto Karoliniškes paskui lėtapėdį pasaulį tetrunka kelias valandas (kaip ir pats filmas). Saikingai karpydamas juostą, jis leidžia iš lėto, veik nepertraukiamai susidurti su mirtimi ir visų aplinkiniu bėjėgiškumu. Tokia lėtapėdė, vizualiai neskausminga mirtis sukrečia labiau už šimtus lavonų kokiame nors madingame karo filme. Mes sužinome apie Lazarescu kaimynus, tikslų adresą ir jo apleisto buto dulkes. Ir štai, nebyliai stebint jį iš kitapus, jis pats atsargiai pavirsta dulke. 8/10
GRONHOLMO METODAS / EL METODO
Įdarbinimo metodai nežino ribų. Jie gali susodinti septynis kandidatus į korporacijos prezidento vietą ir plakti juos jų pačių liežuviais bei baimėmis. „12 piktų vyrų“ (12 Angry Men) erdvės apibrėžtumu ir kulkosvaidišku scenarijumi primenantis argentiniečio Marcelo Pineyro protinis trileris galiausiai nepalieka nė vieno teisaus ir teisingo. 7/10
TRANSAMERIKA / TRANSAMERICA
Tik dabar galiu pasakyti, kad Felicity Huffman buvo verta „Oskaro“, kurio nelaimėjo. Ji apsimeta vyru, kuris nori tapti moterimi ir ant savo liaunų pečių, su amžinai liūdna šypsena išneša šitą komediją į pasaulio dėmesio centrą. Paprastas, mažas, bet labai supratingas kūrinys yra apie paskutinės operacijos laukiantį lytkeitį, kuris savo (ne)laimei susipažįsta su iš niekur atsiradusiu paaugliu sūnumi. Laisvas nuo mamutiškų honorarų kelio filmas dar kartą primena, kad geriau juoktis iš savęs ir keliauti su kamera paskui automobilį už nepriklausomus amerikiečius vargu ar kas moka. 7/10
RECENZIJOS: ŠEŠTADIENIS (03.25)
DIRBANČIOJO MIRTIS / WORKINGMAN’S DEATH
Ir metų siaubo filmas yra… šis. Uždenkite akis mylimai moteriai, liepkite žiūrėti lepūnėliams ir mėsėdžiams. Darbas yra kančia. Darbas yra jungas. Darbas yra rutina. Bet dabar reikės ne tik atsiimti šituos žodžius; reikės atsiprašyti ir pasigailėti taip kvailai išsitarus. Tokia filmo užduotis: parodyti, kaip atrodo darbai, kurie yra tokie blogi, kad žmonės dėkoja kelių rūšių dievams, už jo buvimą. Nelegali angliakasyba, sieros nešimas pintinėse, laivų ardymas, ar ožkų skerdykla purvo baloje. Geografija plati, liūdesys begalinis. Tai, ką pamatysite reikalinga ne suvokti kokiame šūde didžiulė dalis planetos gyvena (ta, greičiausiai, mes jau žinome), bet perkainoti savo požiūri į tai, ką turime. Brangieji, pasirodo, turime tiek daug. 8/10
JUODA SAULĖ / BLACK SUN
Užsimerkite, nes šitam filmui akių nereikės. Nepaprasta ir nesentimentali apakusiojo istorija nuo regos praradimo iki kovos prieš užuojautą. Svarbiausia, kad tai yra puiki pamoka mums patiems, kurie gali matyti: juk ne visada matome, dažniausiai tik žiūrime. Vidinės žaizdos, laikas, kelionės ir jautrumas – tiek telpa viename gyvenime, vertame perpasakoti iš naujo ir iš naujo. Atsimerkite, pradėkite pastebėti. 8/10
KAPRIZINGAS DEBESIS / TIAN BIAN YI DUO YUN
„O, dainuojanti varpa!”, tokie būtų mano žodžiai, jei recenziją turėčiau parašyti eilėmis. Bet poezijos čia neprireiks, filmo herojai deklamuos už mus. Net gi dainuos. Visur mėtysis arbūzai, truks vandens ir bus filmuojami apgailėtini porno filmai su komiškais nesusipratimais. Ir visame tame mėšle sužydės meilė. Itin savotiškas ir nepopuliariai netolygus, kažkiek skandalingas Taivanio kino „hardkoras” net kelis kartus išsilies visu tirštumu ant jūsų veidų. Aš jus perspėjau. 8/10
KAIMYNAI / NABOER
Jei pirmoji peržiūra privertė kelti lietuviško pavydo scenas norvegų režisieriui Pal Sletaune, tai po antrosios noriu iš jo atimti tokius epitetus kaip „lynčiškas”, ar „stingdantis kraują“. Kaimynai, o tikriau, kaimynės, yra reto palaidumo ir keistumo, tad neveltui su mergina išsiskyrusiam tarnautojui jos ne tik atsegs užtrauktuką, bet ir jį kaip reikiant užtrauks atgal. Šio psichologinio detektyvo bėda, kad jis net ir savo nepilnomis 80 minučių yra gerokai per ilgas. „Kaimynuose“ slepiasi arba neišbaigtas pilnametražis, arba dirbtinai ištemptas trumpukas. Gaila, kad jis taip ir neapsisprendžia. 5/10
C.R.A.Z.Y.
Pradžia beveik prilygsta „Amelijos” pradžiai. Spartus tempas, intriguojantis naratorius, su dar įdomesnių įvykių pažadu. Tik staiga po pusvalandžio filmas užklimpsta ir pradeda suktis vietoje, kaip plikapadangis ratas. Blogiausia, kad jis nebežino, kur planavo važiuoti. Tokiu persivertėlišku būdu juokinga nesusipratusio vaiko istorija virsta įprastine lytinio potraukio krypties ieškančio paauglio drama. Beje, dar prieš visko pradžią, akivaizdu, kad filmas tokiu pavadinimu negali būti „kreizi”, kaip ir filmas, pavadintas „C.O.O.L.”, nebus „kietas”. 5/10
TRYS EPOCHOS / ZUI HAO DE SHI GUANG
Jeigu sukurta Rytuose, dar nereiškia, kad gerai. Tai – sakinys, užsikrėtusiems „kimkidukizmu”. Korėjos metro fanai liks nuvilti, ne tik jo paties „Lanku” (Hwal), bet ir kinietišku draugu, panašiai bežodžiam ilgatrukmiam triptikui apie skirtingų laikų, skirtingas meilės puses. „Trys epochos” jau pirmoje novelėje apie bilijardo stale įmuštą meilę pristygsta išminties. Veikiau, ne pristygsta o išeikvoja ją formai inovuoti – visose trijose novelėse vaidina du tie patys aktoriai. Keičiasi laikmečiai, keičiasi temos (seniau – meilės laisvė, dabar – jaunystės meilė), net kino kalba. Tik viena lieka taip pat: neįvykiškumas ir nieko nepasakymas nieko nesakant. 4/10
KARMEN IŠ KAELICOS / U-CARMEN EKHAYELITSHA
Egzotikos mėgėjai pirmas penkias minutes net aikčios. Vėliau nervingai žvilgčios pro petį, ar neduokdie, neliko vieni salėje. Afrikos spalvomis padabinta Bizet „Karmen” bus atliekama galą su galu nesuduriančių, įmitusių juodaodžių. Patikėkite, bus blogiau, nei bandau įrodyti. 3/10
RECENZIJOS: PENKTADIENIS (03.24)
MŪŠIS ROJUJE / BATALLA EN EL CIELO
„Mes grobiame vaikus, kad galėtume finansuoti savo automobilius“, ši Carlos Reygadas frazė apie savo gimtąją Meksiką nepalieka manęs jau gerus metus. Suantžmogėjimo stebėjimas ir buvimas blogu prieš savo valią – tik kelios temos, kurias paliečia nepatogus, labai nepatogus „Mūšis rojuje“, mano mėgstamiausias praėjusių metų Kanų festivalio filmas. Ar galima kruvinais keliais atpirkti savo supurvintą protą? Ar dovanotas seksas yra tas atpirkimas? O gal jis tiesiog šlykštus? Ar bukas, primityvus, tačiau nepiktas žmogus gali būti (nesąmoningai) blogas? Neįmanoma aprėpti visų šios juostos temų, galima tik prisėsti nelengvam laiko tarpui ir atsargiai pamąstyti, kiek sielų lizinguojasi sau palaimą. 8/10
PASKUTINĖS DIENOS / LAST DAYS
Skaitydamas laikraščius, Gusas Van Santas, išsikirpo kelias istorijas: dykumoje pasiklydusių jaunuolių, mokyklą sušaudžiusių paauglių ir mirštančios roko žvaigždės. Visos trys tapo keistais, kitoniškais filmais. Dialogai čia improvizuoti, veikėjai kartais kalba raidžių rinkiniais, kurie nieko nereiškia, o fonas moka būti garsesnis už pirmame plane judančius objektus. Kurtas Cobainas nusišovė 27-erių. Kaip ir Jimas, Jimmy, Janis. Bet kodėl, kaip? Michaelio Pitto vaidinamas panašaus likimo roko muzikantas tik primena Kurtą, jokiu būdu jo nevaidina. Griuvinėdamas tarp gitarų ir geltonųjų puslapių pardavėjų, Blake’as yra širdį persidūręs pasaulio svečias, pasiklydėlis ir svetimas. Ypatingas „Paskutinių dienų“ pasiekimas – yrančios žvaigždės, trupančio kūrėjo demitologizavimas. Jis miršta taip, kaip einama į tualetą. Nereikšmingai ir greitai. Ir tai yra unikali paskutinių, jau nebesvarbių dienų meditacija kino ekrane. 8/10
ALLEGRO
Žiūrint danų filmus rodosi, kad trims Danijos gyventojams tenka po vieną gerą režisierių. Christofferis Boe vienas iš tų apdovanotų kūrėjų. Žinoma, jo parašytas scenarijus vertas tik pačios geriausios jo režisūros. Pianistas Zeterstromas (Ulrichas Thomsenas) išgyvena tragišką meilę („Vero moda” pakabai, vardu Helena Christiansen) ir ją pamiršta. Kaip ir visą savo praeitį. O tada Kopenhaga iškrečia fokusą – užblokuoja jo gyvenimo ir meilės vietą, pavadindama ją Zona. Į Zoną nepateksi, nebent grįžtum ieškoti prisiminimų. Tiesi ir išradinga jausmų sublimacijos pasaka, gražiai ir originaliai sugula dideliu formatu. 7/10
CAPOTE
Apdovanojimai pavogė jį iš mūsų. Vieną iš šių laikų geriausių aktorių, kuris vaidmuo po vaidmens likdavo toks pat požeminis, kaip ir prieš tai. Egoistiškai gaila, kad Philipas Seymouras Hoffmas jau paženklintas. Vis per tą rašytoją, kuris kalbėjo tokiu specifiniu balseliu, kad kiekvienas ekrane prabilęs jo analogu ilgiau nei dešimt minučių, galėtų tikėtis solidaus prizo. Capote, kaip jau tu žinai, yra legendinės reputacijos rašytojas (jo vakrėliai kurį laiką lenkė jo knygas), nugirstantis apie kraupias skerdynes vienoje taikioje šeimoje. Keturios mirtys ir du nusikaltėliai. Trumanas patiki, kad tai yra vienos visų laikų geriausių knygų siužetas ir padaro esminę klaidą. Tai bus jo paskutinė knyga, tegul ir šlovinama. Personažas ir jo užduotis sau – daugiau nei įdomi. Ir vis tik tai bus Holivudo filmas pagal visas tradicijas. Jis slysta paviršiumi, jis konstatuojantis, ne analizuojantis, jis sukaltas pagal šablonų šablonus. „Capote“ palieka mumyse abejingumą Trumanui, žudikams ir pačiai istorijai. 6/10
RECENZIJOS: KETVIRTADIENIS (03.23)
TIGRAS IR SNIEGAS / TIGRE E LA NEVE
Liaudis juokiasi, o kritikai savo kaulėtus pirštus kiša į Roberto Beningi sielą ir vietoj intelektualaus ir chroniškai chaotiško juokdario, randa pragmatišką, klišių lydimą klouną. Tai nėra gerai. Po aštuonerių metų pertraukos Roberto sugrįžta su antra serijalo „Pasaka apie likimo išbandymų nepalaužiamą beprotį karo fone“ dalimi. Net aiktelsite kaip viskas panašu: ir aktoriai, ir meilės objektai, ir karo humoras, ir net mimikos. „Tigras ir sniegas“ smagus žiūrėti, vietomis net juokingas, tačiau tik tiek, kiek gali būti smagu žiūrėti į savo brolį dvynį. Padebesiais skraidantis poetas savo mylimąją nuseka į Bagdado ligoninės priimamąjį. Ant virvučių sukabinamas (beveik) Č.Čaplino humoras ir kraupoka realybė, o viskas uždengiama akinančiai baltu laimingos pabaigos pažadu. Puikiai vidutiniškas filmas, neprailgstantis, bet taip ir nepabudinantis iš jausmų letargo. 5/10
LEDKALNIS / L’ICEBERG
Visada pasitikėk filmu, kuriame mažai kalbama, o jau pirmame kadre parodoma neištariamo pavadinimo genties atstovė, pradedanti pasakoti meilės istoriją, prie kurios sugrįžtama tik gale juostos. Nes visai neišreklamuotas belgų tvarinys, subtili komedija apie santykius ir svajones yra geriausias „Kino Pavasario” filmas. Na, gerai – vienas iš kelių geriausių. Niekam nežinomas kūrėjų trio Dominique Abel, Fiona Gordon ir Bruno Romy, du iš kurių dar ir atlieka pagrindinius vaidmenis, su didelėmis palūkanomis skolinasi iš prancūzų eksperimentatoriaus Jacques Tati. Jo filmų stilizmas ir manieros, absurdo pajauta ir tarpeilutinis humoras „Ledkalnyje” atgyja visu beprotiškumu. Fiona yra moteris, kuri kartą užsitrenkusi McGreitmaisčio restorano šaldytuve (jie – dideli, juk viskas šaldoma), pajaučia nenustelbiamą potraukį pabėgti… ant ledkalnio. Būtų nekultūringa pasakoti, kas bus toliau. Šis begėdiškai trumpas, kiek netolygus kūrinys, yra gaivus kaip Antarktikos oras, palyginus net ir su elitiniais festivalio filmais. 8/10