Vadovybė klausia savęs, kodėl tas tipas, aiškiai supratęs lošimo sistemą, ima ir sustoja. Dar Krisas Kadilakas kiekvieną dieną eina į mažą kavinukė, išgeria ten porą martinio su žaliomis alyvuogėmis ir laukia panelės, kuri turėtų atsirasti jo biografijoje. Kada – neaišku, bet tai ji padaryti privalo.
Bet vieną gražią dieną vietoje amžinos meilės apsireiškia rūsti FTB agentė Keli Feris ( akt. J. Moore) ir primena jam apie pareigas visuomenei bei tėvynei.
Filmo pradžia daug žadanti – net verčia patikėti, kas jis sukurtas pagal fantasto P.K. Dicko apysaką. Gražu – puikiai pagautas ir perduotas tas mažas parapsicho talentas – akimirka, kita akimirka, proto ir intuicijos geometrija, paprastų veiksmų dinamika ir visai padori įtampa.
Paskui fantastas iš akiračio dingsta, prasideda elementarus veiksmas su banaliu kaip guminis batas siužetu. Jame – iš rusų pavogta bomba, prancūziškai kalbantys teroristai ir narsūs specialiųjų tarnybų eiliniai, pasišovę vėl išgelbėti pasaulį.
Mąstyti, kokiu būdu specialistai bei teroristai išskaičiavo Kriso Kadilako buvimą šiame pasaulyje neverta, nes tai siužetui ir veiksmams neturi jokios reikšmės. Tokia jau jų prigimtis – viską žinoti. Taigi, Krisas bėga, nes nenori būti patriotas, valstybė vejasi, scenaristai į gaudynes ir lenktynes įterpia vieną aktualią mintį apie tai, kad valstybės interesai ir asmenybės laisvė yra absoliučiai nesuderinami dalykai.
Interesams yra giliai nesispjauti į asmenybę ir visokias ten jos teises. Liūdna, aišku, bet malonu, kad rež. L. Tamahori tai pastebėjo. Vejojimai ir gaudynės nufilmuoti dinamiškai ir ekspresyviai, visi epizodai vis kitu stiliumi, bet tai jiems nekenkia, tik smegenyse atsiranda klaustukas – kur aš tai mačiau. Daug kur.
Juodi ir baisiai grėsmingi sraigtasparniai, pasišaudymai jūrų kelto labirintuose, vieno mažo kaimelio nuritinimas nuo Didžiojo kanjono skardžio – gražu. Tiesa, dar labai gražu pats kanjonas su kriokliais ir aukštomis uolų sienomis, į kurį Krisą Kadilaką atvijo meilė.
Siužetui toji grožybė su indėniukais, tvarkingai susodintais milžiniško krioklio fone, neduoda nieko, bet užtat yra labai dekoratyvu.
Personažai – ženklai su funkcijomis. Nicolas Cage yra profesionalus ir fatališkai patrauklus net ir visai prastuose filmuose. Kadangi labai gerų ekrane ir nesimato, tai vis tiek malonu į jį žiūrėti net tada, kai jis laksto motociklu su liepsnojančia kaukole. Čia jis greičiau antiherojus – pilietis, visokiais būdais mėginantis išvengti didvyrio šlovės.
Bet šlovė lipa jam ant kulnų, todėl aktoriaus akyse visą laiką slypi toks egzistencinis liūdesys. Net labai romantiškose scenose jis niekur nedingsta. Beje, romantikos truputį perdaug, ji juostos viduryje atima iš jos dinamiką, bet juk reikia ką nors veikti ir lyrinei herojei. Ji, kuri yra aktorė J. Biel, sterili kaip ekologiškų morkų ryšelis.
Bet graži ir maloni. O gražios ir malonios herojės nebūtinai turi būti išraiškingesnės už taburetę. Talentinga aktorė J. Moore čia yra tokia veikėja, kuriai apibūdinti reikia būdvardžių, susijusių su metalu. Ir įtartinai primena save pačią iš istorijos su Hanibalu Lekteriu.
Veiksmas nėra nuobodus. Nėra jis originalus, bet su originalumu dabar padėtis įtempta ir Holivudas nežino, iš kur jį imti. Taigi, normalus veiksmo kinas su išmintingo fantasto minčių vaiduokliais.
