„Vėžliukai nindzės“
Viskas prasidėjo dar 1990-aisiais, kai pagal to paties pavadinimo komiksą buvo pastatytas animacinis pilnametražis filmas „Paaugliai vėžliukai nindzės“. Dėl didžiulio šio filmo populiarumo tuos pačius personažus pakartojo CBS televizijos sukurtas serialas, kuriame taip pat matėme mutavusių vėžliukų gyvenimą didmiesčio kanalizacijos sistemoje. Serialas tęsėsi 9 metus – nuo 1987-ųjų iki 1996-ųjų.
2007-aisiais prodiuseriai nusprendė, kad nelogiška būtų tęsti seną televizijos variantą ir daryti tartum dar vieną seriją. Pasitelkę naujausias kino technologijas, jie sukūrė brangų animacinį kino reginį. Holivudo gamintojai suprato, kad daugumai šiandienos žiūrovų „Vėžliukų nindzių“ istorija gali būti nežinoma, todėl iš pradžių planuotas filmo pavadinimas „Paaugliai vėžliukai nindzės 4“ buvo pakeistas į mįslingai skambantį „TMNT“, kurį šiandien puikiai anglų kalbą valdantys vaikai ir jaunimas nesunkiai iššifruos: „Teenage Mutant Ninja Turtles“ („Paaugliai vėžliukai mutantai nindzės“).
Filmas prasideda išsamiu pasakojimu, kas tie vėžliukai, pažintimi su visais herojais ir istorija apie blogio atsiradimą pasaulyje. Veiksmas šiek tiek pagreitėjo, bet herojų mąstymas, elgesys ir problemos, kurias jie sprendžia, liko panašios.
Senasis vėžliukų nindzių priešas Šrederis nugalėtas. Vėžliukai išsibarstę po visą pasaulį – Leonardo (akt. James Arnold Taylor) tupi Centrinės Amerikos džiunglėse, Donatelo (akt. Mitchell Whitfield) dirba karštojoje telefonų linijoje, Mikelandželo (akt. Mike Kelley) linksmina vaikus. Vienintelis Rafaelis (akt. Nolan North) lieka ištikimas pašaukimui – gelbėja miestą nuo nusikaltėlių.
Tuo tarpu Niujorke bręsta naujas pavojus. Pramonininkas Maksas Vintersas (akt. Patrick Stewart) tiesiog pasiunta, kai jo darbdavys jį atleidžia. Jo galvoje gimsta keršto planas. Maksas surenka senovinių monstrų-karių armiją, kurios pagalba galėtų atkeršyti buvusiam darbdaviui. Jo planas pavyksta ir Makso ambicijos sukyla. Jis nusprendžia, jog vien keršto jam per mažai. Maksas nori užvaldyti visą pasaulį. Norėdami įveikti priešus, vėžliukai nindzės pirmiausia turi nugalėti save ir pamiršti senus nesutarimus. Nelengvas metas laukia ir Splinterio – jam teks iš naujo priminti Donatelui, Leonardo, Mikelandželo ir Rafaeliui kovos menus.
Būtent rytų kovos menai yra vienas pagrindinių filmo kozirių. Nufilmuoti šiandien, jie neatsilieka nuo bet kokio panašios temos blokbasterio. Dvikovoms pasitelkiami įvairūs įrankiai, tik, ačiū dievui, kraujų fontanai dar netrykšta taip gausiai, kaip kitose Azijos kūrinių stilizacijose. Todėl filmas išlaiko etikos reikalavimus ir neperžengia šeimyninės linksmybės ribų.
Skirtingai nuo senųjų filmų apie mylimus vėžliukus, šis yra modernus ir visais atžvilgiais nenusileidžiantis brangiems Holivudo reginiams. Jame rasime visus naujausiam animacijos hitui būdingus trimatės kompiuterijos specialiuosius efektus. Nuožmi komikso stilistika anaiptol nepriskiria šio filmo prie naivių pasakų.
Naujieji vėžliukai labiau panašūs i Zacko Snaiderio arba „Šnipų vaikučių“ autoriaus Roberto Rodriguezo kompiuterinės grafikos komiksus ir nereikėtų stebėtis, jei naujuose vėžliukų pastatymuose ateityje bus panaudota ir „Beovulfe“ ir „300 spartiečių“ matyta judesio skenavimo technologija, o turinys bus dar labiau priartintas visoms amžių kategorijoms. Ne veltui legendinio „Grobuonio“ su Arnoldu Švarcnegeriu scenarijaus autorius Džonas Tomas sakė, kad vieną įžymiausių kino istorijos pabaisų jis sukūrė, žiūrėdamas vėžliukų komiksus.
Beje, Lietuvoje šis filmas išleistas pilnai dubliuotas lietuviškai, tad jį puikiai supras ir anglų kalbos dar nepramokę vaikai.
„Šnipų vaikučiai 3: žaidimo pabaiga”
Šio filmo titruose pamatysime rekordinį skaičių kino žvaigždžių: Salma Hayek, Аntonio Banderas, George Clooney, Elijah Wood, Alan Cumming, Steve Buscemi, Bill Paxton ir Sylvester Stallone (beje, pastarasis iškart penkiuose vaidmenyse). Visos šios įžymybės sutiko sublizgėti vaikiškame filme iš pagarbos Robertui Rodrigezui – entuziastingam kino maniakui.
Skirtingai nuo jo draugo Quentino Tarantino, jam pagarbą jaučiu už tai, kad niekada nenustojo dirbęs. Net neturėdamas pinigų projektui, jis įrodė, kaip vienas žmogus pigiausiomis priemonėmis gali kurti kiną esamomis sąlygomis. Pirmosios dvi taip pat jo paties režisuotos „Šnipų vaikučių“ dalys demonstravo smagią Džeimso Bondo parodiją mažiesiems ir pelnė kritikų palankumą.
Trečiojoje dalyje Roberto Rodriquezas patvirtino savo sparnuotą posakį: “yra du būdai padaryti darbą – sumokėti kitiems arba viską atlikti pačiam“. Pasirinkęs antrąjį kelią, „Šnipų vaikučiuose“ jis pats yra režisierius, dramaturgas, prodiuseris, kompozitorius, operatorius, dailininkas, montuotojas ir specialiųjų efektų dailininkas. Savo asmeninio žavesio dėka jis sukvietė tiek daug kino įžymybių, nors visos jos pasirodo kadre vos porai minučių. Vienintelis Sylvesteris Stallone vaidina pagrindinį blogą genijų pravarde Žaislų Kūrėjas ir kuria „pilnavertę“ rolę.
Jis sukuria nuostabų kompiuterinį žaidimą vaikams, galintį paveikti tikruosius žmonių gyvenimus. Į paslaptingos virtualios realybės pinkles patenka Kortezų šeimos vyresnėlė Karmen ir drąsios mergaitės gyvybė atsiduria pavojuje. Ir nors trumpam pamatysime visus Kortezų šeimos narius, kurie pradedant seneliais ir baigiant vaikais visi yra slaptieji super agentai, kas gi kitas, jei ne jaunesnysis broliukas Džunis, ryšis gelbėti bėdon patekusią sesutę...
Svarbiausia trečioje „Šnipų vaikučių“ dalyje yra ne žinomų aktorių pasirodymai, o kompiuterinis žaidimas, kurio viduje mes atsirandame. Režisierius įdėjo daugybę fantazijos, sugalvojęs virtualią erdvę populiariausių žaidimų dvasioje. Jis gerai išmano vaizdo žaidimų taisyklių ir psichologinio poveikio išmanymą bei perteikia jį mums iš ekrano.
Režisierius kviečia žiūrovą žaisti kartu, tačiau perteikti žaidimo azartą ir sujungti jį su kino reginiu nėra taip lengva – juk žiūrovas, užuot pats valdęs žaidimo personažus, veiksmą stebi kramsnodamas spragėsius kino salėje ar patogiai įsitaisęs priešais televizorių namuose. Tuo labiau, kad Robertas Rodrigezas niekada nesinaudoja rekordiniais Holivudo biudžetais. Žaidimas yra žaidimas. Ne visus jis gali įtraukti, ir savo ruožtu aš negaliu garantuoti, kad filmas patiks kiekvienam jį pažiūrėjusiam vaikui. Tačiau režisieriui pavyko pasiekti maksimalią dinamiką, atvesti mus į virtualių pramogų pasaulį ir reaguoti pagal jų taisykles.
Robertas Rodriquezas nepamiršta, kad jis pats yra šeimos tėvas. Su jam būdinga ironija pažeria švelnių pasityčiojimų tiems paaugliams maniakams, kurie kiauras naktis praleidžia prie monitorių, užmiršę mamų paliktas vakarienes. Apie kitos dienos pareigą eiti į mokyklą, net nekalbu. Ne veltui pagrindinis herojus Džunis virtualioje erdvėje sutinka savo bendraamžius, kurie aklai siekia vienintelio gyvenimo tikslo – nuo pirmo lygio pereiti iki penktojo.
O iš pastarojo išeities tiesiog nėra, nes „laimingasis“ žaidėjas, pasiekęs paskutinįjį lygį, žaidime lieka amžinai.
