“Matai? Ji šypsosi. Bet, manai, ji laiminga? Kartais ne viskas yra taip, kaip atrodo”, - atvertusi mamai “Monos Lizos” reprodukciją “giliausią” filmo mintį išsako nelaimingai ištekinta studentė Beti (Kirsten Dunst). Ir palikusi išsižiojusią mamą, pasielgia visiškai nederamai to amžiaus merginoms – išsiskiria su vyru ir pradeda ieškoti universiteto, kuriame galėtų studijuoti.
Tai – vienintelis pavyzdys, parodantis, kad Ketrin Vatson (Julia Roberts), meno istorijos dėstytoja-maištininkė super konservatyviame XXa. vid. Welleslly koledže pasiekė šiokio tokio rezultato, stengdamasi įrodyti studentėms, jog vedybos nėra moters gyvenimo prasmė ir tikslas. Visos kitos jos studentės lieka įsikibusios būsimųjų savo vyrų. “Tai mano sprendimas. Aš noriu tokios laimės”, - su Ketrin ginčijasi į Jeilį įstojusi, bet vietoj jo pasirinkusi šeimyninį gyvenimą, Džoana (Julia Stiles). Kažin, ar nebūtų ji persigalvojusi, jei būtų išgirdusi savo antrosios pusės žodžius: “Neįmanoma, kad Džoana studijuotų Jeilyje. Kaip gi ji spėtų grįžti iki 5 valandos paruošti man vakarienės?”.
Kiek keista, kad juostos “Monos Lizos šypsena” režisierius Mike'as Newellas (Maiklas Niuelas) bei scenarijaus autoriai - visi vyrai – kartais gan taikliai “užkabina” kai kuriuos antimoteriško amžiaus aspektus. Tačiau dažniau jie “nueina paviršiumi”.
Pati filmo idėja iš karto primena Peterio Weiro (Pietrio Vairo) “Mirusių poetų draugiją”, kuriame jaunų studentų, tik tąkart vaikinų, gyvenimus irgi stipriai įtakojo naujas jų dėstytojas (Robinas Williamsas (Viljamsas)). Jis prie savo auklėtinių “priėjo” per poeziją, teatrą, o Ketrin “Monos Lizos šypsenoje” – per dailę. Regis, menas intensyviausiai brandina revoliucionierišką pradą.
Vienas didžiausių “Mirusių poetų draugijos” pliusų – charizmatinė R.Williamso vaidyba. J.Roberts jaunųjų Holivudo žvaigždučių apsuptyje kiek nublanksta ir savo kaip aktorės paveikslui šiuo vaidmeniu nesuteikia jokių ryškesnių spalvų.
“Monos Lizos šypsenoje” filmo kūrėjai užima kiek atgyvenusių stereotipų paveiktą poziciją – pagrindinė herojė akivaizdžiai įkūnija gajų mitą, kad karjera ir jausmai nesuderinami. Ketrin atstumia sužadėtinį, vėliau – italų kalbos dėstytoją ir lieka viena savo pasirinktame kelyje. Tą patį daro jos studentės – renkasi arba vyrą, arba mokslus. Nejau moteris kažko gali siekti tik būdama viena? Ketrin šeimininkė, dėstydama gerų manierų discipliną, studentėms su įkarščiu aiškina: “Svarbiausia, ne kokį pažymį jums parašysiu aš, o kokį pažymį jums parašys jūsų vyras!”. O karjeristės kelią pasirinkusiai žmonai jis tikriausiai rašytų nedaug.
Nors juostoje situacija kiek “sutirštinta” (pavyzdžiui, scena, kai Betės motina vyro išduotai dukrai vis tiek liepia pasitaisyti makiažą ir vyro laukti namie, o nelikti pas tėvus), požiūrio į moteris traktavimas visąlaik yra labai įdomus. “Monos Lizos šypsenoje” bandyta grįžti į jų pabudimo, savęs vertinimo pradžią – 1953m. (šį laikmetį filme gerai perteikia puikus garso takelis ir kostiumai). Ir kažin, ar tik ne neatsitiktinai buvo pasirinktas Welleslly koledžas, kuriame kiek vėliau studijavo ir Hillary Clinton (Hilari Klinton), arši moterų teisių gynėja.
Ne per didžiausio meninio lygio yra ir scena, kurioje Ketrin, auditorijoje keldama retorinį klausimą, kam moteriai reikalingas protas, jei jai tik lemta sukiotis virtuvėje, o reklamose fotografuotis su dulkių siurbliu ir užrašu “Jis padarys ją labai laiminga”, susigraudina. Tačiau, regis, tokie jos iškoneveikti dalykai nepasistūmėjo iš vietos net per pusę amžiaus. Moteris ir šiandien dar fotografuojasi dešrų (“Norisi mėsos?”) ar majonezo (“Daugiau skonio”) reklamose, jau nekalbant apie ją laiminga turinčias padaryti skalbimo mašinas ar virtuvės kombainus.
“Monos Lizos šypsenoje” - kiek suprimityvintas, tačiau įdomus požiūris į moterį. Galbūt jos šypsena išties dar nereiškia, kad ji laiminga? Galbūt ji tiesiog tikisi geresnio pažymio?
