Gausybė apdovanojimų, nominacijų, tame tarpe ir Oskaras už scenarijų. Trečias filmas „Marija Antuanetė“ visai iš kitos sferos – istorinės praeities rūmų intrigos.
Taigi, kaip jai pasisekė dabar?
Pribloškiantis (visai neperdedu) vaizdinis Prancūzijos Versalio rūmų, jų dvariškių apdarų grožis. Matosi, kad autorei labai svarbus vaizdas. Puikiai yra padirbėję operatoriai, dailininkai, dekoratoriai.
Bet ar to užtenka geram kostiuminiam filmui? Kada matai tik praeities epochos puošmenas ir didybę, paprastai to neužtenka. Reikalingos ir „razinos“, kad rūmų intrigos imponuotų visiškai kitame laike gyvenantiems žiūrovams.
Nesunku išvardyti iškilius ir pavykusius šio tipo filmų pavyzdžius, kaip ir sukėlusius nuobodybę, nesudominusius. Bet tokiais išvedžiojimais negaišinsiu skaitančiųjų.
Greitai įsitikini, jog S.Coppola žino visa tai, ir tuos nupudrintus, juokingose tradicijose gyvenusius dvariškius, pateikia mums išties patraukliai ir įdomiai.
Istorija nedviprasmiškai teigia, kad norint sujungti Austrijos interesus ir perspektyvą su galinga tuomet Prancūzija, šalies imperatorė savo jauniausią dukterį keturiolikmetę Mariją Antuanetę (Antonia) tiesiog pardavė prancūzų valdovams.
Pradžioje net buvo neaišku, už ko jai teks ištekėti: ar už šešiasdešimtmečio karaliaus Liudviko XV, ar už jo įpėdinio penkiolikmečio Luiso XVI. Rodytųsi, atsitiko normalesnis variantas. Bet ar tokios jau tai būta laimės jai, greitai įsitikina žiūrintieji filmą. Kad ši fabula bus perteikta ne rimtoje, istorinėje stilistikoje, o akivaizdžiame ironizavimo šleife, žiūrovai taip pat pamato neužilgo.
Iškilusios Holyvudo žvaigždės Kirsten Dunst vaidinama Antuanetė vos tvardosi menka šypsenėle, kad tik neprasiveržtų nekontroliuojamas juokas dėl keistų prancūzų didikų įpročių ir taisyklių, akcentuojamas rūmų ponių visiškas „pasinešimas į nesiliaujančius pletkavojimus tarpusavyje“.
Režisierė ir scenaristė demonstruoja puikią sampratą kaip perteikti tuos kostiumuotus personažus. Ir tai jokiu būdu ne viskas! Jau įspūdingas šventinis fejerverkas Versalyje, vargu ar galimas tokio techninio lygio 1770 metais, suteikė peno minčiai, kad kūrėjai „išdykauja“ su žiūrovais, o kada matytą ne viename filme klasikinio menueto panaudojimą dėl scenų „surišimo“ netikėtai pakeičia šiuolaikinės pop/rock muzikos motyvai, buvimas kino salėje tampa labai šauniu malonumu.
Dėmesio melomanams! Beveik 250 metų praeities didikų intrigoms akomponuoja britų post punk žymūnai: „The Cure“; „New Order“, „Bow wow wow“, bei man, prisipažįstu, visai negirdėta (nesu šios stilistikos žinovas) „Siuoxie“ & „The Banshees“.
Ne, į tokią humoro išraišką, kad šios muzikos žvaigždės atsidurtų ekrane, jokiu būdu neprieinama, bet, patikėkite, derinys filme tikrai pasiteisina. Scena apie saldžių desertų vakarėlį su stambiais veikėjų planais, rūmų interjeru, nepriekaištinga didikų veidų mimika ir ... griaudėjant šių grupių muzikai – vos ne kino viršūnė...
Tačiau daugiausia sėkmės didvidendų „Marijai Antuanetei“ suteikia akcentuojama pagrindinė siužeto „sukimosi ašis“ – jaunavedžių valdovų lova. Kas jau matė, prisimins prunkštimą seanso metu, o kas tik ruošiasi žiūrėti, nepasakosiu kame čia esmė. Reikia matyti...
Gaila, bet visa tai, ką kalbėjau iki šiol, yra tik apie 60-70 filmo minučių. Palaipsniui ima smelktis nerimas, kad Coppola, pritrūko ir scenarinių ir režisūrinių įdėjų, kaip toliau plėtoti šią istoriją. Nieko naujo nepasakančios scenos su nuspėjamu turiniu, kurių jau nebegelbsti vis trumpai nuskambantys minėtų grupių šiuolaikinės muzikos ritmai. Filmui aiškiai trukdo, jog nebelieka ir buvusios iki tol filmo varomosios jėgos (lovos) motyvo.
Kuriami nauji siužetiniai vingiai rodomi ir neįtikinamai, ir „suveltai“ neaiškiai. Visai trumpai parodytas karaliaus sutikimas paremti Ameriką, galų gale susiveda į Prancūzijos bankrotą? Neįtikima... Dar kebliau suvokti iš filmo, kodėl karalienė Marija Antuanetė, pasak istorinių žinių, buvo apkaltinta nepasotinamu išlaidumu ir paleistuvyste, dėl ko ir prasidėjo šią karalių dinastiją nuvertęs Bastilijos užėmimas.
Tai, kad ji pirko daug medelių-sodinukų, aiškina mažai dukrai, jog mažiau užsakinės brangakmenių nes reikia taupyti, ar vienintelį kartą sugriešijo su kariškiu? Rodoma, rodoma, o nebeįdomu, sakyčiau...
Atsiranda laiko visokioms šalutinėms mintims, „nereikalingiems“ pastebėjimams. Kad ir tokiems. Filme nemažai šeimyninės rangos faktų. Jei garsiojo tėvo nuolatinis dukros filmų prodiusavimas yra sveikintinas reiškinys, tai penkiolikmečio sosto paveldėtojo vaidmens atlikimui patikėti gyvenime dešimčia metų vyresniam aktoriui Jasonui Schwartzmanui, beje tikram Sofijos Coppola pusbroliui, vargu ar taikliausias „castingas“.
Vyriško, gerokai barzdos skutiklio paveikto veido, niekaip nepriskirsi paaugliui. Neįtikina net tikrai žemas aktoriaus ūgis. Supranti, kad žavioji Sofijos draugė dar nuo „Jaunųjų savižudžių“, Kirsten Dunst, būdama tik pora metų jaunesnė negu režisierės pusbrolis, taip pat neatrodo jauniau, negu nurodyti metai jos pase.
Ne veltui, jei neklystu, filme pateikiama, jog jai 17-a. Bet ir nusižengiant istorijai ir pridėjus pagrindiniams herojams po trejetą metelių, nepadeda atsikratyti galvojimo, kad reikėjo paieškoti realių paauglių. Užsispyrusi nuostata, būtinai turėti „Pasiklyde vertime“ Bill Murray, didžiai pasiteisino. Šįkart draugelių pasirinkimas pagrindiniams vaidmenims, kaži ar buvo pataikymas į dešimtuką...
Randi ir kitų aktorių „pasjanso“ analogijų – kaip profesionalai jie jauni, bet vaidybos stažas įspūdingas. Šalia minėtų aktorių, turiu galvoje ir trisdešimtmetę Asia Argento, garsiojo Italijos siaubo filmų „tėvo“ Dario Argento dukterį, suvaidinusią „Marijoje Antuanetėje“ vieną įdomiausių, visų nekenčiamos senojo karaliaus meilužės, antraplanių vaidmenų.
Ogi jos stažas kine 20 metų, pradėjusi vaidinti taip pat, kaip ir Kirsten su Jasonu, nuo ankstyvos vaikystės. Jos, kaip įdomaus, svarbaus šiam filmui personažo, taip pat nelieka antroje dalyje... Čia ne nukrypimai į šonus – tiesiog parodymas, kad antroje filmo pusėje laisvai gali apsvarstyti ir tokius niuansus.
Laimė, vis dėlto priartėja ta antros filmo valandos pabaiga. Matydamas juodame fone kiek netikėtai pasirodžiusį „the end“, negali sakyti, kad pabaigos laukimas labai jau prailgo. Matyt, pirmos filmo dalies paveikti, kai kurie žiūrovai baigia žiūrėjimą aplodismentais. Tačiau, kad antroji filmo pusė aiškiai išsikvėpė, neginčytina.
Šiaip filmams palankiau, kai gaunasi atvirkščiai. Bet ką darysi.... Sofija Coppola, šauniai pradėjusi, manau, nesugebėjo deramai užbaigti šios karališkos istorijos. O juk Marija ir Liudvikas XVI, pasak istorijos, bandė, bėgti į Austriją, buvo sulaikyti ir uždaryti į kitus rūmus, vėliau įkalinti tvirtovėje. Po poros metų pirmas giljotinuotas karalius, po gero pusmečio ir Marija Antuanetė.
Įtariama, kad buvo iš Anglijos pusės organizuota šmeižto kompanija prieš šią porą... Viso to nėra filme. O gal vertėjo įsukti į scenarijų, vietoje „tuščio laiko eikvojimo“ toje nebeįdomioje antroje filmo pusėje...
Sunku, matant „Marijos Antuanetės“ akivaizdžius privalumus bei trūkumus, potencialiam žiūrovui aiškiai pasakyti, eiti ar ne į kino teatrą. Manyčiau, gerosios filmo savybės kiek nusveria...
