Ir dabar, praėjus aštuoneriems metams nuo „Rūsio“, į kino ekranus atkeliauja „skerdynių“ (angl. „slasher“) tipo siaubo trileris „Rūpintojėlis“, kurio režisieriumi tapo pilno metro debiutantas Jonas Trukanas. Kaip šiam siaubo filmų entuziastui sekėsi perkelti į didžiuosius ekranus vieną iš populiariausių siaubo požanrių? Apie tai ir bus ši mano trumpa apžvalga.
Apie ką mes čia…
Tylus ir savimi nepasitikintis Marius vieną dieną gauna puikią progą atsidurti klasiokų dėmesio centre po to, kai jų išleistuvių vakarėlis pakibo ant plauko. Vaikinas suranda išleistuvėms apleistą sodybą, kurioje jie ir turi atsipalaiduoti prieš naują gyvenimo etapą. Tačiau Marius net nenutuokė, jog šioje sodyboje gyvena paslaptingas vyras, kuris visai netrukus surengs egzekuciją visiems, kas tik palies jo išdrožinėtas skulptūras.
Kūrinio turinys
Esu milžiniškas siaubo filmų gerbėjas, todėl ne veltui mano asmeninėje namų videotekoje yra virš 500 įvairių siaubo filmų DVD ir Blu-Ray leidimų, tarp kurių - apie 100 „skerdynių“ tipo projektų. Ir būtent juos aš mėgstu labiausiai, nes žiūrėti, kaip itin bukas ir savimi pasitikintis jaunimas ekrane yra žudomas charizmatiško maniako ar serijinio žudiko, man yra be galo smagu.
O tokios juostos kaip „Helovinas“, „Kruvinosios skerdynės Teksase“, „Penktadienis 13-oji“, „Košmaras Guobų gatvėje“, „Klyksmas“, „Vaikų žaidimai“, „Kruvinoji Valentino naktis“ ar „Maniakas“ kiekvienais metais artėjant Helovinui mano namuose yra reguliariai kartojamos. Kodėl? Nes tokie naivūs ir kartu nuspėjami, bet itin kruvini kino projektai suteikia gerą pramogą, kurios metu galima smagiai prisijuokti, bet kartu patirti ir išties nejaukius bei nemalonius įspūdžius. To tikėjausi ir iš lietuviško „Rūpintojėlio“, kuris iš aprašymų ir anonso žadėjo tikrai neblogą laiką kine. Bet... Kažkas nepavyko.
Vienu iš esminių „skerdynių“ tipo filmų cinkelių yra su kiekviena nauja scena keliama lengva įtampa, kurios čia elementariai nebuvo. Pirmas keturiasdešimt minučių žiūrovams yra rodomas savotiškas abiturientų „buitekas“, kuris, galbūt, gali sukelti šypseną veide dėl tam tikrų dialogų, bet, tuo pačiu, priverčia nuobodžiauti dėl stovinčio vietoje veiksmo. Netgi kai jau ateina laikas parodyti ką nors, dėl ko šią juostą būtų galima priskirti prie siaubo žanro, viskas vyksta pernelyg greitai ir kartu neįdomiai. Kodėl? Nes tikrai ne tokio nuobodaus ir chaotiškai pateikto susidorojimo su jaunimu tikiesi žiūrėdamas „skerdynių“ stiliaus projektą. Vos keli atviresni ir kartu labai jau epizodiškai pristatyti siaubo elementai bandė gelbėti situaciją, bet to visiškai nepakako, kad filmas pagerėtų ir juo būtų galima mėgautis. Tad nieko baisaus ir šiurpaus šiame filme nėra. Ir kalbu tai kaip šio žanro gerbėjas, kuris matė šimtus tokio tipo filmų.
Tiesa, yra čia ir šviesūs momentai, kaip, pavyzdžiui, scena valtyje ir tiesiog nuostabus pokalbis tarp dviejų veikėjų apie vienam iš jų rūpimus klausimus. Už tai nuoširdžiai paplojau, nes tai buvo tikrai vietoje ir laiku pateiktas epizodas, kuris vainikavo vieną šios juostos siužetinės linijos etapą. Ir tiek. Viena scena filme, kuri pradžiugina bei prajuokina. Ironiška, kai siaubo žanrui atstovaujančiame filme komedinis elementas yra stipresnis už visą tą baimę, kurią dirbtinai bandė sukelti šios juostos kūrėjai.
Kalbant apie veikėjus, tai turime čia visiškus „skerdynių“ tipo kino stereotipus – gražuolę, moksliuką, saviaką, tylenį, sportininką gražuolį, neformalę ir įkyruolį. Čia viskas buvo kaip ir gerai, nes personažai pateikti tikrai neblogai bei iš gana tikroviškos perspektyvos. Net ir nebloga dramaturgija čia buvo. Vienintelis, kas suerzino, tai į Džeisoną Vurhisą panašus žudikas. Pritrūko jam charizmos ir ekraninio laiko, dėl to pasimėgauti žudymais ir jo vedama motyvacija nebuvo kada. Jau nekalbu apie finalą... Čia nepasakosiu nieko, bet tikiu, kad daug kam jis pasirodys itin kvailas.
Tad, apibendrinus, gavosi pakankamai nykus, savo istorija neįdomus, nebaisus, kažkiek juokingas ir, mano didžiulei nuostabai, visai pakenčiamas pirmasis Lietuvos istorijoje sukurtas „skerdynių“ filmas, kurio pernelyg nesinori peikti, nes dažnai būna, kad pirmi blynai prisvyla, o po jų seka tikrai pagirtini darbai. Todėl linkiu Jonui Trukanui pasimokyti iš padarytų klaidų ir ateityje sukurti tokį siaubo filmą, po kurio žiūrovams sapnuosis košmarai, nes potencialo šis naujai iškeptas kino režisierius tikrai turi.
Techninė juostos pusė
O čia jau visai kitas reikalas. Techniškai, mano kuklia nuomone, filmas atrodo nuostabiai. Aišku, jeigu atsižvelgsime į tai, jog tai visgi yra biudžetinis projektas, iš kurio nereikia tikėtis holivudinio reginio. Man labai patiko šiurpus garso takelis, puikus kameros darbas ir visai neblogas montažas. Minusu tampa garso montažas, nes kai kuriuose epizoduose buvo sunku suprasti, ką šneka veikėjai. Bet čia mažytis pastebėjimas, kuris bendrai techninei daliai nepadarė labai didelės žalos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba šiame filme nebuvo tokia prasta, kaip tikėjausi. Jaunimas juostoje tikrai geriau vaidina už patyrusius ekrano veteranus, kurie dažniausiai įvairiuose lietuviškuose filmuose ar serialuose demonstruoja teatrinę vaidybą. Žinoma, visą šou filme pavogė Martynas Berulis ir jo įkūnytas Žygis. Bravo, tiesiog bravo už tokį ryškų ir kartu be galo juokingą pasirodymą. Taip pat gerai ekrane atrodė Šarūnas Rapolas Meliešius, Povilas Jatkevičius, Saulė Emilija Rašimaitė ir Gabija Bargailaitė. Iš žinomų aktorių epizodiškai filme pasirodė Marius Repšys, Ineta Stasiulytė, Rimantė Valiukaitė ir Donatas Šimukauskas.
Verdiktas
„Rūpintojėlis“ – visiškai nebaisus, nesukeliantis įtampos ir turintis nemažai scenarijaus problemų pirmasis Lietuvos kino padangėje „skerdynių“ tipo projektas, kuris nepateisina lūkesčių, bet vizualiai ir dėl geros jaunų aktorių vaidybos pritraukia prie ekrano.
Tad šis prisvilęs pirmasis debiutuojančio pilname metre režisieriaus Jono Trukano filmas gal ir nėra geras žanro atstovas, bet už įdėtas milžiniškas pastangas nesinori pernelyg peikti šio jauno kino kūrėjo, nes potencialą jis tikrai turi ir ateityje, galbūt, iš jo sulauksime dėmesio verto siaubo žanrui atstovaujančio lietuviško projekto.
Filmo anonsas:
