aA
Debiutuodamas pilno metro filmų režisūroje, Tomas Vengris savo pirmam filmui pasirinko pakankamai rimtą ir daug kam iš mūsų aktualią temą, dėl kurios jauni bei nostalgijos kamuojami žiūrovai akimirksniu galės persikelti į ne tokią jau ir tolimą praeitį.
Filmas "Gimtinė"
© Organizatoriai

Apie ką mes čia…

Atskridusi iš Bostono į Vilnių su savo sūnumi Kovu, Viktorija turi užsibrėžusi vieną svarbų tikslą – ji nori atgauti senelių žemę ir namą, kuriuos kažkada iš jos šeimos atėmė Tarybų valdžia. Tačiau toks jos noras nėra taip paprastai įgyvendinamas, nes yra žmonės, kurie ilgus metus ten gyvena ir net nesiruošia iš ten išsikraustyti. Pasipiktinusi tokia padėtimi, Viktorija nusprendžia rasti kitą būdą, kuris leis jai pasiekti savo. Bet ar jai pavyks sugrąžinti tai, kas teisėtai priklauso jai? To niekas nežino.

Kūrinio turinys

Eiti į lietuviškus filmus kine yra tas pats kaip dalyvauti „Teleloto“. Žinai, kad mažai šansų laimėti, bet vis bandai ir bandai turėdamas viltį, kad gal jau šįkart pasiseks. Ir, sakyčiau, kad pasirinkus debiutinį Tomo Vengrio filmą, man pasisekė. Tad neapsigaukite žiūrėdami depresyvius juostos anonsus, nes jie visiškai neatitinka to, kas mums yra paruošta peržiūros metu. Tai nėra dar vienas labai slegiančios atmosferos filmas, o pakankamai maloniai vystomas ir neprailgstantis pasakojimas.

Įdomu ir tai, jog šie metai sugeba maloniai nustebinti lietuviško kino debiutais. Pirmasis įvyko šių metų pavasarį, kai režisierė Marija Kavtaradze pristatė savo socialinę dramą „Išgyventi vasarą“, o kitas visai neseniai – rugpjūčio mėnesį. Juo tapo Ernesto Jankausko sukurta drama „Čia buvo Saša“.

„Gimtinė“ gali drąsiai įsipaišyti tarp šių dviejų stiprių režisūrinių debiutų, kurie visa galva stovi aukščiau už nevykusius projektus „Vestuvės“ ir „Pasmerkti. Kauno Romanas“. Bet nesinori man čia išsiplėsti pilant purvus ant šių dviejų filmų. Geriau pakalbam apie „Gimtinę“.

Filmo siužetinės linijos epicentre atsiduria laisvos kapitalistinės šalies JAV gyventojas Kovas, kurio gyslomis teka ir lietuviškas kraujas. Ir jis, matęs tik gana gerą gyvenimą laisviausiame pasaulio krašte, papuola į vos prieš kelis metus Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, kurioje žmonės vis dar neatitolę nuo Sovietmečio paveldo. Ir tai yra turbūt geriausias sprendimas, kokį tik buvo galima padaryti vystant tokią aktualią daugeliui tų laikų gyventojų temą. Tuo pačiu, vystant žemės grąžinimo temą, mes matome, kaip jaunas žmogus jaučiasi būdamas savo tėviškėje, kurioje augo jo mama. Jis pamato, kokie yra lietuviai, kokie jų interesai ir kas jiems teikia džiaugsmą. Ir toks vaizdas, kokį mes čia gauname, yra autentiškas tam, kas ir buvo tais gūdžiais 1992 metais.

Stebėdamas kiekvieną sceną, kurioje buvo pateikiami veikėjų poelgiai, pati Lietuva su Vilniumi priešaky ir lietuvių gyvenimo būdas, pasijutau lyg grįžęs į praeitį. Pats gyvenau tada, tad puikiai prisimenu net ir mažiausius niuansus: kaip, tarkim, importinė guma ar laikrodis su kalkuliatoriumi, kuriais kartu su kitais vaikais galėdavau žavėtis lyg pamačius ateivių erdvėlaivį. Ir ne vienas toks prisiminimas atėjo stebint šią istoriją.

Be Kovo, kuris čia atliko centrinį vaidmenį, dėmesio gauna jo mama Viktorija ir juos lydintis draugas Romas. Jų peripetijos ir simpatija vienas kitam irgi tampa savotišku filmo akcentu, atsižvelgiant į tam tikrus siužetinės linijos posūkius. Bet kas tarp jų vyko ir kodėl jie taip elgėsi vienas su kitu, atskleist negaliu, nes tai būtų šioks toks „spoileris“ arba lietuviškai šnekant – išpasakojimas. Bet ką galiu pasakyti, tai, kad jų linija čia puikiai derėjo kuriant intrigą su kiekviena nauja scena.

Tikroviškai pateikti dialogai filmui irgi priduoda žavesio. Niekas neištempta ar nenatūraliai pateikta. Toks vaizdas, kokį mes gauname filme, dėl pokalbių norint atkurti rodomo laikotarpio aplinką ir suteikti atitinkamą atmosferą peržiūrai, prisideda prie didesnių filmo pliusų. O to ir užtenka, kad pagautume pagrindinę esmę ir pasimėgautume šia paprasta, bet labai prasminga istorija.

Pabaigai, nes tiesiog daugiau čia nėra ką ir sakyti, nenorint išpasakoti visų paslėptų kozirių, pasakyčiau, jog tai išties solidus ir nostalgija alsuojantis projektas, kurį rekomenduočiau pasižiūrėti kiekvienam – ne tik tais laikais gyvenusiam žmogui, bet ir jaunam žiūrovui, kuris neįsivaizduoja gyvenimo be telefono ar kompiuterio. Tais laikas to nereikėjo, kad būtum laimingas. Ir tą laimę žiūrovas puikiai pamatys šio filmo peržiūros metu.

Techninė juostos pusė

Esu matęs nemažai šiuolaikinių lietuviškų filmų, tad kartais juos žiūrint pasidaro gėda dėl kūrėjų neišmanymo žaidžiant su rodomais ekrane laikotarpiais, nes tai kostiumai neatitinka realybės, tai ir pati aplinka atrodo pernelyg moderniai. Tačiau tik ne čia. Režisieriui ir komandai pavyko nustebinti savo kruopščiai atliktu darbu.

Visgi filme yra rodomi 1992 metai, todėl suprantama, kad nemažai žiūrovų, kurie ateis į kiną, puikiai prisimins tuos laikus ir galės drąsiai kritikuoti viską, jeigu kažkas neatitiks realybės. Tad gudraujant, mums buvo pateiktos tik pačios įsimintiniausios tų laikų ekspozicijos, kurias mes puikiai prisimename. Pradedant drabužiais, pasirinktomis veiksmo vietomis ir užbaigiant visokiausiomis buitinėmis smulkmenomis, su kuriomis mes susidurdavome kiekvieną dieną. Ekrane atgimė tikrų tikriausias kelerių metų Nepriklausomos Lietuvos vaizdas, kai šalis bandė atsikratyti sovietinio palikimo ir žengti į naują erą.

Taip pat pliusu tampa ir operatoriaus darbas. Sakyčiau, kad filmo kūrėjai suprato, kad negali užsižaisti per ilgai su tam tikrais vaizdas, todėl pastatai ir namai buvo pateikti ne tik pakankamai greitu būdu, bet ir iš tokių perspektyvų, kad mes nematytume plastikinių langų, balkonų ar net durų. Dėl to filme buvo galima akimirksniu pajusti rodomo laikotarpio dvasią. Ir toks rimtas darbas nebūtų atliktas be anapilin iškeliavusio operatoriaus Audriaus Kemežio, kurio tokie darbai kaip dokumentiniai filmai „Meistras ir Tatjana“, „Prieš parskrendant į Žemę“ ir „Pokalbiai rimtomis temomis“ bei vaidybinės juostos „Balkonas“ ir „Senekos diena“ kalba patys už save.

Iš kitų techninės pusės niuansų paminėti verta ir garso takelį. Nesu didelis lietuviško to laikotarpio popso gerbėjas, bet visi skambėję kūriniai labai gerai papildė visumą ir sukūrė autentišką 90-ųjų pradžios atmosferą. Vienintelė daina „Man patinka“, kurią atpažinau, priklauso scenos karalienei Džordanai Butkutei, ir ji į filmą buvo įterpta itin taikliai.

Garso ir vaizdo montažas atliktas labai preciziškai. Jokių priekaištų nėra nei filmo trukmei, nei scenų išdėstymui. Viskas neištempta ir žiūrisi aiškiai bei maloniai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių filme buvo daug, bet, manau, verta susikoncentruoti ties trimis. Pagrindinį vaidmenį filme atlikęs jaunasis talentas Matas Metlevski, iš kurio perspektyvos ir yra vystoma ši istorija, puikiai įkūnijo iš JAV atkeliavusį vaikiną Kovą. Aš juo patikėjau, nes tai, ką jis matė, buvo išreikšta labai emocionaliai ir natūraliai.

Taip pat mano komplimentai nuostabiajai Severijai Janušauskaitei, kurią jau ne pirmus metus stebiu kine ir kiekvieną kartą įspūdžiai vis gerėja. Talentinga ir graži moteris, į kurią išties malonu žiūrėti dėl jos įtikinamų vaidybinių sugebėjimų. Severijai filme talkino irgi ne ką mažiau talentingas Darius Gumauskas. Jiedu sukūrė neblogą duetą, kuris žavėjo visos juostos peržiūros metu. O ir chemija tarp jų leido dar labiau patikėti kiekvieno iš jų vaidinamų personažų atliekamais veiksmais.

Visumoje – natūrali ir stabili aktorių vaidyba, kuri yra didelė retenybė lietuviškame kine, nes teatrališki pasirodymai vis dar egzistuoja ir tuo pačiu menkina požiūrį į lietuvišką kiną.

Verdiktas

„Gimtinė“ – pakankamai solidus režisūrinis Tomo Vengrio debiutas su filmu, kuris ne tik labai taikliai perkelia mus į ne tokius jau ir senus laikus, bet dar ir itin vaizdingai pateikia labai aktualią temą, su kuria turėjo kažkada susigyventi ne vienas Nepriklausomos Lietuvos pilietis. Visa tai papildo gera pagrindinių aktorių vaidyba, maloni akims techninė pusė ir, aišku, lengvai vystoma siužetinė linija, kuri neleidžia nuobodžiauti kino salėje dėl vyraujančios ir su kiekviena nauja scena augančios intrigos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(7 žmonės įvertino)
3.7143

„Emmy“ apdovanojimuose – „Sostų karų“ triumfas ir serialo „Černobylis“ kūrėjų padėka Lietuvai

Pastarieji metai televizijos serialams bei filmams buvo įspūdingi – baigėsi „Sostų karai“,...

Filmo „Nematoma" recenzija: geriausia, ką lietuviai sukūrė šiemet (19)

Po sėkmingo pilnametražio debiuto 2014 metais su filmu „Lošėjas ", kuris pelnytai gavo šešis...

Filmo „Rembo. Paskutinis kraujas" recenzija: itin kruvinas ikoniško personažo sugrįžimas į kino ekranus (5)

Ilgus metus brandintas, daug problemų sulaukęs, bet pagaliau, dėka Sylvesterio Stallones...

Paviešinti pirmieji lietuviškos komedijos „Importinis jaunikis“ kadrai: ar Latvijoje žvaigžde tapęs brazilas sužibės ir čia? (3)

Jau kitų metų pradžioje kino teatrus pasieks nauja lietuviška ir būrį žinomų vardų ne tik...

Interviu su į Vilnių atvykusiu „Vaikštantys numirėliai“ aktoriumi Steven Ogg: neįsivaizduoju, ko tikėtis

Kultiniuose serialuose „ Vaikštantys numirėliai “ (angl. „The Walking Dead“) ir „ Vakarų...

Top naujienos

Lietuvos turtingiausieji: politikų sąrašas – pilnas staigmenų (102)

Naujausio žurnalo „Reitingai“ ir DELFI tyrimo duomenimis, turtingiausi politikai yra ne Seime....

Tikrasis Lietuvos „gyvulių ūkio“ sąrašas: per 200 išimčių ir lengvatų lygesniems už lygius (183)

Prezidento Gitano Nausėdos ir premjero Sauliaus Skvernelio tandemo laukia herakliškas...

Pergalę Seimo rinkimuose konservatoriai supranta kaip ženklą valdantiesiems (44)

Sekmadienio vakarą paaiškėjo, kas užims tris laisvas Seimo narių vietas. Pergale galėjo...

Sukrėtimas turizmo sektoriuje: žlugo žinoma britų kelionių agentūra (42)

Jungtinės Karalystės (JK) kelionių agentūra „ Thomas Cook “ pirmadienį paskelbė bankrotą,...

Po Palucko pralaimėjimo įžvelgia galimas grėsmes: tai blogas signalas visai partijai (74)

Politologė Rima Urbonaitė sako, kad socialdemokratų pirmininko Gintauto Palucko...

Rusijoje per pratybas neišsiskleidė dviejų oro desanto kovos mašinų parašiutai (169)

Rusijoje dviejų oro desanto kovos mašinų (BMD) parašiutai neišsiskleidė per manevrus pietinėjė...

„Emmy“ apdovanojimuose – „Sostų karų“ triumfas ir serialo „Černobylis“ kūrėjų padėka Lietuvai

Pastarieji metai televizijos serialams bei filmams buvo įspūdingi – baigėsi „Sostų karai“,...

Anapilin iškeliavo olimpinis prizininkas, vienas LTOK atkūrėjų Julius Vytautas Briedis

Rugsėjo 22 d. mirė olimpinių žaidynių medalininkas, vienas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto...

Antro vaiko susilaukusi Gerda Žemaitė: atsibodo kalbos, kad TV veidu tapau tik vyro dėka (17)

Televizijos laidų vedėjos Gerdos Žemaitės dienos dabar bėga naujuose namuose Kauno pašonėje,...