Tie, kurie jaučia poreikį kurti, kuria ir dabar: suka galvą, kaip įgyvendinti idėjas, iš kur gauti pinigų, ir nelaukia, kol išauš geresnis rytojus.
Finansai kūrybos nekeistų
Vienas žymiausių Lietuvos kino kūrėjų, pastaraisiais metais pristatęs filmus „Dievų miškas“ ir „Nuodėmės užkalbėjimas“ - režisierius Algimantas Puipa, paklaustas, kokį filmą kurtų, jei jam visiškai nereikėtų rūpintis pinigais, sakė, jog nelabai mato prasmę sukti galvą, kas būtų, jeigu būtų.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir TV katedros vedėja, režisierė Janina Lapinskaitė buvo tos pačios nuomonės: „Aš kurčiau tuos filmus, kuriuos ir kuriu. Naivoka sakyti, kas būtų, jei būtų. Tas pats, kaip svarstyti, kaip aš gyvenčiau, jei išloščiau milijoną. Gyvenčiau, svajočiau, kad būtų gerai išlošti ne vieną, o du milijonus...“
„Jeigu manęs visiškai nevaržytų finansai, tai statyčiau filmą apie tai, kaip manęs nevaržo finansai“, - ironiškas buvo AXX festivaliuose dalyvavusių filmų „Mazgas“, „Matvaju“ ir „Zero“ režisierius Emilis Vėlyvis, sakydamas, jog kiekvienas kuria apie tai, kas jam daugiau ar mažiau aktualu.
Šiuo metu naują pilno metražo filmą „Artimos šviesos“ kuriantis Ignas Miškinis sako, jog sunku įvardinti kažką konkretaus – kaskart kyla vis kitos idėjos.
„Jei turėčiau pinigų, kurčiau tai, ką kuriu ir be jų, - juokėsi jis. - Finansai suteikia didesnes galimybes, bet gal daugiau technines. Kai neturi pinigų – tiesiog stengies išsisukti be jų“. Tiesa, kol kas I. Miškiniui galvos dėl pinigų sukti nereikia – „Artimos šviesos“ gavo ne tik valstybės finansavimą, bet ir didžiausio Vokietijos fondo bei didžiausio Europos filmų fondo „Eurimage“ paramą.
Filmo „Cenzūra“, dalyvavusio Karlovy Varų festivalyje, režisierius Šarūnas Mikulskis sako, kad, atsiradus stipriai idėjai, kurtų kad ir mažo biudžeto filmą apie šiukšlyno bendruomenę.
„Aišku, labai smagu būtų, jei galėtumei sau leisti išbandyti prieš kamerą Forestą Whitakerį ar Harvey Keitelį, o muziką duoti kurti Nickui Cave‘ui…“, - teigia režisierius, kurio naujausias darbas – filmo „Tadas Blinda: pradžia“ anonsas.
Vytautas V. Landsbergis kurtų pasaką
Bene vienintelis aiškiai ir išsamiai išdėstęs idėją, kokį filmą kurtų, buvo rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis.
„Pirmiausia turbūt norėčiau pabandyti padirbėti su geru scenaristu, nes scenarijus – gana silpna grandis lietuviškame kine. Tokia galimybė buvo – prieš porą metų su garsiu lenkų režisieriumi ir scenaristu Maciej Drygas sutarėm pabandyti kartu kurti filmą. Sugalvojom temą, tiksliau, prisiminėm tikrą atsitikimą apie Kaune atliktą širdies persodinimo operaciją, stipriai pakeitusią išoperuotojo žmogaus likimą. Ta istorija būtų tapusi būsimojo filmo fabulos pagrindu. Teikėme paraišką kultūros ministerijos ekspertams, tie atmetė ir tuo norai baigėsi, – pasakoja Vytautas V. Landsbergis
„Antra vertus, kompiuteryje ir dabar turiu keletą savo sukurtų scenarijų – ir apie partizanų vadą J.Žemaitį, ir legendą apie kunigaikštį Gediminą, ir įvairių psichologinių „pasibovijimų“, ir net vieną juodo humoro komediją. Tačiau bene artimiausia man yra pasakos arba vaikiško filmo specifika. Lietuvoje jaučiamas gan didelis vaikiškų filmų stygius - per aštuoniolika nepriklausomybės metų tebuvo sukurti trys vaikiški filmai,“ - sakė jis.
Todėl ir režisieriaus kuriamas filmas būtų „stebuklinė pasaka su (nelabai baisiais) siaubo elementais ir doze vaikams suprantamo arkliško humoro“. Pasak jo, filmas siektų parodyti, kad gyvenimas yra puikus žaidimas ir jį verta gyventi džiugiai ir sąmoningai, nenusimenant ir nenusigeriant.
Ko norėtų kino kritikai
Kino kritikas Skirmantas Valiulis svarsto, kad geras lietuviškas filmas galėtų būti miuziklo žanro ir kaip pavyzdį pateikia populiarumo sulaukusią legendinę „Velnio nuotaką“. „Galėtumėme tokį pradėti kurti, kai laimėsim Euroviziją, - šmaikštauja S. Valiulis. – O jei rimtai, reikėtų iš tiesų paieškoti geros, „kabinančios“ idėjos. Gal tai galėtų būti kažkas panašaus į Kusturicos čigonus, tik vietoje čigonų būtų lietuviai? Tik dėl vieno esu tikras – komedijos neturėtumėme kurti. Mūsų komizmas pernelyg niūrus“.
Kino kritikė Živilė Pipinytė mano, jog gero lietuviško filmo siužeto reikėtų ieškoti čia pat, tarp mūsų. „Užtenka paskaityti bet kurį Lietuvos dienraštį – jame pilna idėjų scenarijams. Atspirties taškas visada turėtų būti konkreti realybė. Gyvenimas yra pilnas siužetų, reikia tik mokėti juos pamatyti, o ne sugalvojus kažką abstraktaus bandyti adaptuoti realiam gyvenimui“, - tai, jog geras lietuviškas filmas turėtų priartėti prie realybės, teigia Ž. Pipinytė.
Pinigų trūkumas kartais gerai
„Duokit man pinigų ir aš padarysiu šedevrą – toks modelis neveiks“ , - sakė garsiausio Europos kino apdovanojimo „Felix“ laimėtojas, kino režisierius ir dokumentinių filmų kūrėjas Audrius Stonys. Pasak jo, Lietuvos kinui turint neribotą finansavimą, mes paskęstume blogo kino jūroje. Dabartinėje situacijoje vyksta natūrali atranka ir išlieka stipriausi – taip ir turėtų būti. A. Stonys sako, kad kino kūrėjas prieš kurdamas turi gerai pagalvoti ne tik apie pinigus, bet ir apie moralinius dalykus. „Kinui reikalingi didžiuliai pinigai. Už pinigus, skirtus filmui, galima būtų pastatyti ligoninę, vaikų namus ar pamaitinti alkstančius. Todėl prieš kurdamas filmą kūrėjas turėtų pagalvoti, kokią didelę moralinę atsakomybę jis neša“, - teigė režisierius.
