Pagrindinė istorijos veikėja – tarnaitė, vardu Džunė (aktorė Elisabeth Moss), Gilijadoje žinoma tik kaip Ofreda. Tai nuoroda į jos priklausomybę savo engėjui Fredui Voterfordui (angl. – „Of Fred“).
Gilijados režimas Jungtinėse Valstijose įsigali įsismarkavus nevaisingumo epidemijai – laikotarpiui, per kurį moterys vis rečiau pajėgdavo išnešioti ir pagimdyti kūdikius. Gilijadoje moterys, dėl kurių vaisingumo negali kilti abejonių (kaip antai Džunė, kuri kartu su vyru Luku prieš kelerius metus susilaukė vaiko), yra verčiamos tapti tarnaitėmis. Džunei tenka tarnauti Voterfordui bei jo žmonai, tad ji privalo užsiimti seksu su savo Viršininku (Fredu), kad pastotų ir pagimdytų porai vaiką.
„Tarnaitės pasakojimas“ buvo ypač palankiai sutiktas kritikų, nominuotas begalei apdovanojimų ir įvertintas dar keletu prizų. Serialas sulaukė ne tiktai kompetentingų kino vertintojų pagyrų, bet ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo, nė kiek nenuslūgusio per visus keturis jo demonstravimo sezonus.
Kaip buvo rašyta portale „Deadline“, dar neįvykus jo ketvirtojo sezono premjerai, jau buvo numatyta kurti penktąjį.
Serialas turi galybę gerbėjų, bet net ir patys ištikimiausieji vargu ar žino visus faktus apie distopinę dramą ir jos ekraninės versijos gimimą. Tiems, kuriems smalsu sužinoti kuo daugiau, siūlome susipažinti su portalo looper.com surinkta informacija.
Kūrėją Bruce‘ą Millerį istorija persekiojo ne vieną dešimtmetį
Serialo autoriui Bruce‘ui Milleriui rašyti televizijai buvo tekę ir anksčiau. Pavyzdžiui, jis prisidėjo prie kelių ganėtinai populiarių televizijos projektų, tokių kaip „Ligoninės priimamasis“ (ER), „Everwood“ ir „Šimtukas“ („The 100“), kūrimo. Vis dėlto „Tarnaitės pasakojimas“ tapo pirmuoju jo sukurtu serialu.
Idėja paversti romano istoriją televizine versija, kaip vėliau paaiškėjo, B. Millerį ėmė persekioti gerokai anksčiau nei buvo ryžtasi ją įgyvendinti.
Duodamas interviu svetainių „The Dreamcage“ leidėjams, užsiėmusiems pirmojo serialo sezono reklama, B. Milleris paaiškino, kad M. Atwood romaną turėjo perskaityti koledže ir kad knyga neįtikėtinai jį sudomino.
„Man patiko toji istorija. Visada mėgau knygas, kurių siužetai pagrįsti postapokaliptinio pasaulio vizijomis. Po mokyklos aš ją dar porą kartų perskaičiau. Margaret Atwood tikrai buvo ta asmenybė, kuri išmokė mane rašyti ir mąstyti, kaip mąsto rašytojas. Kada karjeros kelias pasuko į televiziją, iš karto supratau, kad tai galėtų būti geras serialas“, – kalbėjo B. Milleris.
B. Millerį, kaip jisai pats prisipažino, svaigino vien mintis, kad netrukus galės pasinerti į visas knygoje pateiktas detales ir užuominas. Jam buvo akivaizdu, kad pasaulis tapo ypač tinkamu kontekstu knygos idėjų perteikimui. Visgi užvis labiausiai jį masino M. Atwood sukurti personažai.
„Viskas galop susiveda į šiame pasaulyje gyvenančius žmones, į tai, kaip jie mėgina išlikti ir kaip susipainioja savo pačių sprendimuose, – kalbėjo B. Milleris. – Norėjau papasakoti apie tai, kaip tie žmonės ištvėrė savo lemtį, kaip sugebėjo išlikti ir net išsaugoti prigimtinės tapatybės trupinius. Būtent ši linija mane labiausiai sužavėjo knygoje.“
„Tarnaitės pasakojimas“ buvo ekranizuotas ir anksčiau
Distopinio M. Atwood romano siužetas buvo kelis kartus perkeltas į teatro sceną (galima paminėti 2002-ųjų pastatymą Jungtinės Karalystės „Haymarket“ teatre). Būta ir bandymo jį ekranizuoti.
Populiarumo nesulaukęs to paties pavadinimo filmas išėjo 1990-aisiais. Jo režisierius – Volkeris Schlondorffas. Pagrindinės veikėjos Ofredos (kurios tikrasis vardas toje filmo versijoje – Keitė) vaidmuo buvo patikėtas Natashai Richardson, Faye Dunaway suvaidino Sereną Džoi, Robertas Duvallis – Viršininką, o Victoria Tennant – tetulę Lidiją.
Filmas, lygiai kaip B. Millerio adaptuotos pirmojo sezono serijos, gana tiksliai atitinka knygoje aprašytus įvykius (tik paskutinė scena kiek labiau pakeista). Vis dėlto, kitaip nei serialas, filmas buvo sutiktas gana šaltai: portale „Rotten Tomatoes“ filmo vertinimas tesiekia 32 proc. (palyginimo dėlei galima priminti, kad visas serialas įvertintas 83 proc., pats pirmasis sezonas – net 94 proc.).
Kalbant apie 1990-ųjų filmą beliko pacituoti „La Movie Boeuf“ kaip tik tuo metu, kai buvo rengiamasi serialo premjerai, pasirodžiusį komentarą.
„V. Schlondorffo traktuotė yra perdėm blanki ir nuobodi. Justi netgi abejingumas, tarytum režisieriui M. Atwood vizija būtų atrodžiusi ir taip pakankamai kinematografiška“, – buvo rašoma portale.
Didžiulis dėmesys detalėms
Akivaizdu, kad už „Tarnaitės pasakojimo“ scenų dizainą atsakinga komanda iš peties pasistengė išnaudoti net menkiausią erdvę, kiekvieną kambarį, kuriame vyksta filmo veiksmas, paversdami dar gilesnes prasmes perteikiančia ir iškalbingesnes žinutes siunčiančia aplinka. 2017-aisiais, duodama interviu leidiniui „Architectural Digest“, serialo dizainerė Julie Berghoff sutiko atskleisti kai kurias per interjero dizainą perteiktas prasmes.
Pavyzdžiu, Viršininko kabinetas, kuriame Ofreda pradeda dažnokai lankytis pirmojo sezono serijose, yra užgrūstas moterims draudžiamų daiktų – knygų, meno kūrinių, darbų su seksualinę potekste, čia taip pat geriamas alkoholis. Ofredos kambarys taip pat primena apie tai, ko jai nevalia turėti, o ypač faktą, kad ji nebegali gyventi taip, kaip gyveno anksčiau.
„Pastatėme tenai stalą, tačiau rašyti jai negalima. Taigi, tas stalas – vien tik priminimas, kad ji buvo rašytoja, redaktorė, bet dabar atsisėsti ir rašyti nebegali. Kadangi jai užginta visa tai, kas neva yra tuštybė, pasistengėme, kad ant sienos būtų matyti veidrodžio formos dėmė, it priminimas, jog kitados čia kabėjo veidrodis“, – aiškina J. Berghoff.
M. Atwood pasakojimo pagrindas – pavyzdžiai iš realaus pasaulio
Nors 1985-aisiais išleistą M. Atwood romaną, be jokio abejo, reikia priskirti grožinei literatūrai, begalė knygoje aptinkamų kraupių detalių yra perkeltos iš realaus gyvenimo įvykių, pademonstravusių, kaip autoritarinio režimo sąlygomis traktuojamos moterys.
2017-aisiais, per interviu leidiniui „The Guardian“, M. Atwood pasakė štai ką: „Kai knyga buvo pirmą kartą išleista, visa istorija buvo suprantama kaip pramanyta. Vis dėlto ją rašydama, aš pasistengiau neįtraukti nieko, ko žmonės kur nors kada nors nebuvo darę.“
Žurnale „Stylist“ buvo išspausdinta itin kruopšti analizė, atkreipianti dėmesį į tam tikrus realiai gyvavusius papročius, neabejotinai tapusius M. Atwood vizijos pamatu. Aiškinant apie primestinį aprangos kodą, kurio turėjo paisyti Gilijados tarnaitės, publikacijoje rašoma: „Su religija siejama apranga gali būti ir vis dar tebėra primetama moterims kai kuriose ypač konservatyviose bendruomenėse. Pavyzdžiui, amišai reikalauja, kad moterys kasdien vilkėtų ilgomis tamsios spalvos suknelėmis ir būtų prisidengusios galvas.“
Dar kraupesnis pavyzdys – tai priverstinė surogacija, įgalinta tam, kad vaikus galėtų auginti tik privilegijuotieji.
„Australijoje net iki 8-o praeito amžiaus dešimtmečio čiabuviams gimdavę vaikai buvo teisėtai išgabenami iš gimtųjų namų ir apgyvendinami religinėse institucijose arba perduodami baltaodžių poroms. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat paskutinių 8-o praeito amžiaus dešimtmečio metų analogiškos programos buvo vykdomos Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. Nevalia pamiršti ir Magdalenos prieglaudų Airijoje, kuriose jaunos moterys dėl neva amoralaus elgesio buvo verčiamos gyventi vergiškomis sąlygomis. Kūdikiai, kurių jos susilaukdavo, būdavo atimami ir perduodami juos įsivaikinti pageidaujančioms šeimoms iš įvairių pasaulio šalių. Vien į Jungtines Valstijas buvo nuplukdyta net 2 tūkst. mažamečių“, – rašoma „Stylist“ straipsnyje.
Čia paminėta tik pora pavyzdžių, kuriais pasinaudojo M. Atwood. Visas „Stylist“ pateiktas jų sąrašas yra gluminančiai ilgas.
Seriale Gilijadai suteikta daugiau įvairovės
Romane aprašomoje Gilijadoje nepavyktų rasti nė vieno ne baltųjų rasės piliečio: visi romano veikėjai – baltaodžiai. M. Atwood nesukūrė ir nė vieno LGBTQ bendruomenei priklausančio personažo. Visgi visi, kurie matė serialą, puikiausiai žino, kad filme yra kitaip. B. Milleris ryžosi pakeitimui, kurį pats laikė gyvybiškai reikalingu. 2017-aisiais, kalbėdamasis su žurnalo „Time“ reporteriu, jis iškėlė klausimą: „Koks skirtumas tarp serialo apie rasizmą ir rasistinio serialo, kurį kuriant nepasamdomas nė vienas ne baltaodis aktorius?“
Ironiška, tačiau būtent rasinių klausimų sprendimas seriale tapo aršiausios kritikos objektu. 2017-aisiais dienraštyje „The Guardian“ pasirodžiusiame rašinyje akcentuojama, kad tai, ką tenka ištverti filmo tarnaitėms, makabriškai primena kasdienę juodaodžių moterų patirtį vergovės metais, tačiau šią paralelę serialo kūrėjai visiškai ignoruoja.
„Nė viena iš pavaizduotų detalių nėra nei M. Atwood vaizduotės vaisius, nei B. Millerio sumanytas paįvairinimas. Visa tai iš tiesų vyko per 245 metus Jungtinėse Valstijose trukusią vergovę, tik aukomis buvo ne baltosios, o juodaodės moterys, – nurodo straipsnio autorius. – Argi ne keista, kad filmo kūrėjai nenusprendžia atvirai pripažinti šios tiesos, nei jos kaip nors pasmerkti?“
Dėmesys šiai temai buvo pademonstruotas ir 2017-aisiais „Vulture“ paskelbtoje publikacijoje. Joje, be kita ko, rašoma: „Seriale nekeliamas Džunės šeimai būdingos rasinės dinamikos klausimas. Nesvarstoma ir tai, ką reiškia būti juodaode tarnaite. Visas dėmesys nukreipiamas į baltaodės moters vidinius išgyvenimus ir šitai daroma nepaisant juodaodžių, laisvai galinčių pasakyti, kad Gilijada – tai ne menamų ateities košmarų vizija, o visais laikais Amerikai būdingos realybės atspindys.“
Filmavosi be grimo
Puikus aktorės E. Moss darbas kuriant pagrindinės istorijos veikėjos paveikslą sulaukė milžiniško dėmesio. Kamera neretai ypač pritraukia vieną sunkumą po kito patiriančios Džunės veidą. Kiekviename stambaus plano kadre neįtikėtinai aiškiai matyti net ir menkiausia filmo herojės emocija, nesvarbu, ar tai būtų sielvartas, įniršis, ar retai užplūstantis džiaugsmas.
Neįtikėtinai aiškiai matyti ir tai, kad visose stambaus plano scenose ant E. Moss veido – nė lašo grimo. Galbūt sakysite, kad tai savaime suprantama, – tarnaitė juk negalėjo būti pasidažiusi, nes tai tuštybė, kuriai nevalia pasiduoti.
Negrimuotas personažas šiaip jau nėra pirmą kartą filme arba televizijoje regimas dalykas. Vis dėlto aktoriaus visiškai be makiažo labai dažnai nepamatysi. Jo veidas paprastai bent šiek tiek patvarkomas grimu vien dėl filmavimo sumetimų, ir tai padaroma net tada, kai siekiama sukurti įspūdį, kad personažas nepasidažęs. Vis dėlto „Tarnaitės pasakojime“ buvo maksimaliai laikomasi natūralumo ir E. Moss daugelyje scenų filmavosi be grimo. Jis buvo panaudojamas tik kartais ir tik siekiant paryškinti nuovargio žymes E. Moss veide.
„Kai neišeina kaip reikiant išsimiegoti, kadangi tenka daug ir sunkiai dirbti, paakiai tuojau patamsėja ir pabrinksta, o kuo ratilai tamsesni, tuo geriau, nes reikia atrodyti taip, tarsi išgyventum didžiulį sielvartą. Tiesą sakant, vieną naktį man pavyko išsimiegoti. Tąsyk mane išvydusi grimuotoja tik skėstelėjo rankomis iš apmaudo, kad esu be tamsių ratilų po akimis, kurie būtini personažui“, – pasakojo E. Moss per 2017-aisiais portalui „Yahoo!“ duotą interviu.
Už kadro girdimus žodžius E. Moss mokėsi mintinai
„Tarnaitės pasakojimas“ yra tobulas pavyzdys, įrodantis, koks svarbus gali būti balsas už kadro, kai tekstas skaitomas įtaigiai ir yra idealiai suderintas su vaizdu. Kartkartėmis pasigirstantis Džunės balsas už kadro padeda žiūrovams suprasti, kas toji moteris yra iš tiesų, ir atriboja nuo jai primestos tarnaitės tapatybės.
Diskutuodamas apie neįtikėtinai stiprų balso už kadro poveikį konkrečioms scenoms, B. Milleris kalbėjo: „Tuos intarpus įrašėme E. Moss sėdint kambary. Teko pamažu eiti nuo vienos emocijų fazės prie kitos. Kai išgirdau, kaip tekstas skamba sujungtas su vaizdu, supratau, kad pavyko tobulai.“
Vis dėlto toji sėkmė nebuvo atsitiktinė. E. Moss, pasirodo, mokėjo mintinai visą už kadro girdimą monologą, todėl galėjo mintyse jį pakartoti tuo metu, kada vaidindavo konkrečiam intarpui skirtą sceną.
Aktorė mokėjo mintinai ilgiausias teksto pastraipas ir kartojo jas mintyse, kada žiūrovas ją matydavo sėdinčią tylomis.
Pati E. Moss anaiptol nevadina šito žygdarbiu.
„Tai buvo dalis scenarijaus. Kodėl gi turėjau neįsiminti teksto? Kaipgi kitaip būčiau žinojusi, ką turiu galvoti? Aš privalėjau apie kažką galvoti. Laikiau tai savo darbo dalimi“, – paaiškino E. Moss.
2016-aisias įvykusių rinkimų poveikis
Įvykus serialo premjerai, daugelis žmonių manė jį esant atsaku į 2016-aisiais įvykusius rinkimus, per kuriuos Donaldas Trumpas, be viso kito, kaltinamas priekabiavimu, buvo išrinktas Jungtinių Valstijų prezidentu.
Be to, kad D. Trumpui buvo mesti seksualinio pobūdžio kaltinimai, tokie kaip žaginimas ir priekabiavimas – vieni iš tų siaubų, kurioms buvo pasmerktos serialo tarnaitės, – jo šalininkai pasisakė už abortus ir kitokias priemones moterų kūnui kontroliuoti.
Nors sąsajos, tarytum, akivaizdžios, vis dėlto jos bemaž atsitiktinės. Remiantis 2017-aisiais „Hollywood Reporter“ išspausdintu pranešimu, pirmasis serialo sezonas buvo baigtas dar iki D. Trumpo išrinkimo, todėl aktualiu filmas tapo be kokių nors išankstinių tokio tipo intencijų.
Visgi filmavimo komandai pradėjus darbuotis prie antro sezono serijų, bendra atmosfera filmavimo aikštelėje gerokai skyrėsi nuo ankstesnės, o rinkimų rezultatai, be jokio abejo, tapo daugelio apmąstymų objektu, nes laikraščių antraštės diena iš dienos bylojo apie akivaizdžius panašumus.
Samira Wiley, Moirą (taip pat tarnaitę ir artimą Džunės bičiulę) filme įkūnijusi aktorė, kalbėdama su leidiniu „Vanity Fair“ 2017-aisiais sutiko pakomentuoti, kaip rinkimai paveikė serialo kūrėjų komandą.
„Kai grįžome prie serialo, supratome, kad turime prisiimti dar daugiau atsakomybės, dar labiau stengtis, kad filmas būtų nepriekaištingas ir toks sąžiningas, koks tik gali būti“, – sakė ji.
„Tarnaitės pasakojimas“ tapo „Emmy“ rekordininku
2017-aisiais vykusiuose „Emmy“ apdovanojimuose „Tarnaitės pasakojimas“ tapo pagrindiniu vakaro nominantu. Iš 13-os kategorijų, kuriose pretendavo laimėti pagrindinį prizą, serialas nugalėjo aštuoniose – už vaidybą (apdovanojimai buvo įteikti E. Moss, Ann Dowd ir Alexis Bledel), režisūrą, scenarijų, dizainą ir kt. Serialas taip pat laimėjo Geriausio draminio serialo apdovanojimą, paprastai įteikiamą pačioje ceremonijos pabaigoje.
Būtent dėl pastarojo laimėjimo „Tarnaitės pasakojimas“ tapo pirmuoju per kino platformą transliuotu serialu, pripažintu Geriausiu draminiu serialu „Emmy“ apdovanojimų vakare. Kadangi kino peržiūros platformos vis labiau populiarėja ir per jas vis dažniau transliuojamas rimto dėmesio vertas turinys, „Tarnaitės pasakojimo“ laimėjimą reikia laikyti tikru proveržiu, vertu paminėjimo istorijos vadovėliuose.
„Kalbėdamas apie „Hulu“ komandos požiūrį į serialą, turiu paminėti drąsą, juntamą palaikymą ir pasiryžimą padaryti šį tą įdomaus. Jeigu platformos ir toliau laikysis tokios strategijos, „Emmy“ apdovanojimams nebus galo“, – išreiškė savo įsitikinimą B. Milleris kalbėdamas po apdovanojimų ceremonijos.
Niekas nežino, kiek dar sezonų truks „Tarnaitės pasakojimas“
Per patį pirmąjį sezoną pademonstruotose „Tarnaitės pasakojimo“ serijose pavyko atspindėti visus romane aprašytus įvykius, todėl žinia apie antrąjį sezoną buvo išties netikėta. Visgi dabar jau tenka laukti penktojo sezono, o B. Milleris teigia nuoširdžiai nežinantis, kiek dar sezonų galima tikėtis.
„Tikrai nesu numatęs konkretaus sezonų skaičiaus. Nors maniau, kad jį žinau, įvyko tam tikrų pokyčių dėl pandemijos. Maniau, kad jau yra pradžia, vidurys ir pabaiga. Tikrai vis dar galvoju, kad yra ir pabaiga. Tiesiog realybė pasiūlo vis daugiau naujų kelių, todėl nuolatos randasi kažko įdomaus, ką galima realizuoti tęsiant pasakojimą“, – paaiškino B. Milleris leidiniui „The Hollywood Reporter“.
B. Milleris taip pat prasitarė, kad jis – ne vienintelis asmuo, kurio žodis tampa lemiamu, kai tenka spręsti, kiek turi tęstis serialas.
„Kai pasakiau, kad tęsiu serialą tol, kol norės E. Moss, kalbėjau paveiktas pandemijos ir to darbo, kurį ji nuveikė šiais metais. Ji nusipelnė, kad rašyčiau tol, kol to norės. Tai jos šių metų nuopelnas. Rašysiu jai nuostabų tekstą tol, kol ji norės juo kalbėti“, – sakė B. Milleris.
Akivaizdu, kad B. Milleris didžiuojasi darbu, kurį nudirbo kurdamas „Tarnaitės pasakojimą“. Taip pat akivaizdu, kad yra nusiteikęs jį rutulioti tiek ilgai, kiek tik įmanoma. Matyt, tiksliausiai savo nusiteikimą jis išreiškė per pirmiau minėta pokalbį su „The Dreamcage“, įvykusį po serialo premjeros.
„Žavėjausi šia istorija 35 metus, – tada pasakė jis. – Laikiau ją tiesiog nepaprasta, todėl jaučiuosi laimingas ir privilegijuotas galėdamas prie jos prisiliesti.“
