Kitoks kinas Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalyje

Aš iš lenkų kino visada laukiu daug, nes Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Kieslowskio, lenkų dokumentininkų filmai jau yra tapę neatsiejama asmeninio kino panteono dalimi. Todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau Lenkų instituto Vilniuje pasiūlymu pasižiūrėti, kas dabar vyksta lenkų kine.

Pirmiausia ten vyksta daug gerų dalykų. Prieš porą metų priėmus kino įstatymą ir įsteigus Lenkų kino meno institutą, smarkiai išaugo kino finansavimas ir gamyba. Vaidybiniame kine debiutuoja vis daugiau jaunų žmonių, tad net pradėta kalbėti apie naują reiškinį - trisdešimtmečių kartos kiną. Dalis jų ateina iš dokumentikos, dalis - iš reklamos ar nepriklausomo kino.

Bent jau šios kartos kūrėjai ir debiutantai (net šeši) dominavo šių metų Gdynės konkurse, kuriam buvo atrinkti 22 per metus nuo praėjusio festivalio sukurti filmai. Ir tik kelių iš jų veiksmas vyko ne mūsų dienomis. Ko gero, labiausiai ir nustebino kūrėjų noras kalbėti, analizuoti tai, kas vyksta „čia ir dabar“. Lenkų kine tikrovė visada buvo stebima, analizuojama ir įprasminama - užtenka prisiminti kad ir garsųjį „moralinio nerimo kiną“.

Paskutiniais metais dabartis ir su istorine transformacija susijusios permainos dažniausiai buvo piešiamos juodomis spalvomis - filmai pasakojo apie bedarbius, valkatas, narkomanus, satyriškai demaskavo naujuosius turtuolius, karčiai konstatavo, kad iš šalies, neradę sau vietos, masiškai emigruoja jaunuoliai. Šiemet rodytuose filmuose taip nestigo marginalų, bet nustebino kinematografininkų noras vengti minorinių gaidų ir nevilties. Pasirodo, net rodant naujuosius vargšus ir atstumtuosius, galima sukurti komediją ar net filosofinį filmą apie likimo išdaigas.

Laureatai

Toks ir yra neabejotinas šių metų festivalio favoritas - Didžiuoju prizu geriausiam filmui apdovanoti Andrzejaus Jakimowskio „Burtai“ („Sztuczki“). Veiksmas perkelia į griūvantį, apleistą provincijos miestą. Berniukas Stefekas tiki, kad sėkmingai pakreipus įvykių eigą, pavyks sugrąžinti į namus tėvą, kuris juos pametė prieš daug metų.

Stefekas eina į stotį, kur nuolat sutinka iš kito traukinio persėdantį vyriškį. Jis yra įsitikinęs, kad tai - tėvas, kurio jis neprisimena. Stefekas nuolat buria - alaviniais kareivėliais, medinėmis lazdelėmis, net mėsainiu... Jis audžia gudrų planą, kaip priversti vyriškį pasilikti mieste ir nuvesti jį iki parduotuvės, kur dirba mama. Stefekas tiki, kad likimą galima priversti persigalvoti.

Režisierius konstruoja pasakojimą iš mažų novelyčių apie berniuko nuoseklias pastangas, iš jo santykių su darbo italų firmoje ieškančia seserimi, iš sesers santykių su ją įsimylėjusiu vaikinu. Iš pirmo žvilgsnio - tai tik gana niūrios ir skurdžios kasdienybės mozaika, bet Jakimowskis nesimėgauja skurdu ar beviltiškumu. Atvirkščiai - jis suteikia tai kasdienybei keistos poezijos. Pasaulis yra tarsi rodomas Stefeko akimis, o vaikystėje juk daug kas gali atrodyti paslaptingai, neįprastai, gražiai, net apgriuvę namai. (Adamas Bajerskis apdovanotas prizu geriausiam operatoriui.)

Režisierius sugeba pasakojimui apie Stefeko nuotykius suteikti ir antrą - gilesnį, filosofinį lygmenį. Taip buvo ir ankstesniame jo filme „Užmerk akis“, kur istorija apie apleistame kaime sargaujantį mokytoją tapo filosofiniu esė apie gyvenimo prasmės paieškas. „Burtuose“ tas antrasis lygmuo atsiranda neprikišamai, išauga iš pasakojimo, Stefeko ritualų, pasaulio, kuriame gyvena berniukas, absurdiškumo. „Burtai“ - grynas autorinis filmas. Jis kupinas humoro, ironijos, kasdienybės absurdo ir tikėjimo, kad žmogus pats viską gali pakeisti. Tik reikia tuo tikėti.

Tikėjimas - ne vieno šių metų Gdynės konkursinio filmo tema. Netikėčiausiai jis parodytas Tomaszo Wiszniewskio filme “Viskas bus gerai“ („Wszystko będzie dobrze“). Filmo herojus - dvylikametis Pavelas sužino, kad jo vėžiu sergančią motiną gali išgelbėti tik stebuklas. Pavelas yra geras bėgikas, todėl jis nusprendžia bėgti į Čenstachavą ir taip išpirkti motinos kadaise neįvykdytą pažadą Švenčiausiajai mergelei - keliais nueiti į šią šventą vietą. Berniukui padėti nusprendžia jo treneris - prasigėręs fizinio mokytojas Andžejus.

Režisierius rodo jų kelionę perdėm realistiškai, nevengdamas garsiosios „Dogmos“ pamokų. Kelionė keičia žmones, ypač, jei kelyje genda mašina, stinga pinigų, Andžejų ištinka alkoholio badas... Bėgantį vaiką pastebi televiziją. Reportažas padeda motinai - ją paguldo į gerą kliniką. Tačiau svarbiausia filme yra tikėjimo (Dievu, stebuklu, ir savo jėgomis - taip pat) tema. Filmas pelnė du apdovanojimus - už geriausią režisūrą Wiszniewskiui ir už geriausią vyro vaidmenį Robertui Więckiewicziui (šiuo prizu jis apdovanotas dar ir už vaidmenį filme „Pagrindinis liudytojas“).

Manau, niekas neabejojo, kad prizas už geriausią pirmo plano moters vaidmenį atiteks Danutai Szaflarskai už vaidmenį Dorotos Kędzierzawskos filme „Laikas mirti“ („Pora umierać“). Aktorei - 92-eji.

Ji vaidina savo bendraamžę - apleistame name su šunimi gyvenančią ironišką ponią Anelią. Kaimynai norėtų pirkti jos namą ir sklypą, tam slapta pritaria net sūnus. Sužinojusi apie jo išdavystę (sūnus nori parduoti namą be jos žinios), moteris nusprendžia viską palikti kaimynystėje įsikūrusiai asocialių vaikų prieglaudai. Filmas - tikras aktorės benefisas, ji kadre - visą laiką.

Szaflarska subtiliai perteikia savo herojės vidinį pasaulį, jos nenorą susitaikyti su senatve, vienišumu ir silpstančiomis jėgomis. Beje, 1939 m. baigusi teatro mokyklą, Szaflarska dirbo teatre Vilniuje. Ji suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų pirmame pokario metais sukurtame lenkų filme „Uždraustos dainos“. Filmas „Laikas mirti“ buvo laikomas vienu iš svarbiausių pretendentų į Didįjį prizą, bet turėjo pasitenkinti festivalyje akredituotų žurnalistų prizu.

Už geriausią scenarijų apdovanotas aktorius ir režisierius Jerzy Stuhras. Jo filmas „Ratelis“ („Korowód“) prisilietė labai aktualios Lenkijai temos - saugumo bendradarbių liustracijos. Filmo herojus - jaunas, nelabai dorai besiverčiantis vaikinas atsitiktinai susitinka su buvusiu saugumo bendradarbiu. Įdavinėdamas kitus, manipuliuodamas, apsimetinėdamas, saugumo agentas tapo profesoriumi, vedė mylimą merginą.

Dabar profesorius bijo, kad viskas iškils į paviršių ir nusprendžia pabėgti, imituoti savo mirtį. Filmas nelygus, man pritrūko būtent nuoseklesnės dramaturgijos, bet viena scena tikrai įspūdinga: po girto profesoriaus monologo apie jo „nuotykius“ su saugumu ir kitiems iškrėstas kiaulystes, vaikinas atsako, kad jam tie dalykai visiškai neįdomūs, kad tai nekeičia jo požiūrio į žmogų. Manau, kad sukrėstas tokio jaunųjų požiūrio į dar neseną istoriją, Stuhras ir sukūrė šį filmą.

Požiūris į istoriją

Gdynės festivalį atidarė, matyt, labiausiai lauktas paskutinių metų lenkų filmas - Andrzejaus Wajdos „Katynė“ („Katyń“, filmas nedalyvavo konkurse). Pasakojimas apie 1940 m. balandį Rusijoje sušaudytus keliasdešimt tūkstančių lenkų karininkų, Wajdai yra labai asmeniškas, nes jo tėvas taip pat buvo sušaudytas Katynėje. Dramatizmas lydi filmą nuo pat pirmųjų kadrų: 1939 m. rugsėjo 17 d., ant tilto susitinka į priešingas puses judantys lenkų pabėgėliai - vieni bėga nuo šalį užpuolusių vokiečių, kiti - nuo ką tik Lenkijai karą paskelbusios Rusijos.

Wajda kuria filmą paminklą žuvusiems karininkams, bet nepaisant akivaizdaus epiškumo - filmas pasakoja kelių karininkų ir jų artimųjų likimus jau po karo, „Katynė“ nėra šaltas monumentas. Režisierius rodo, kaip tai, kas prasidėjo 1939-aisiais, tęsiasi iki pat mūsų dienų. Jis formuluoja, manau, iki šiol universalius klausimus, kaip turi elgtis žmogus tautos išnykimo akivaizdoje: nepasiduoti, bet susinaikinti, ar susitaikyti ir viltis, kad viskas turi pabaigą, bei stengtis išsaugoti tautos vertybes ateities kartoms. Filmas paremtas autentiška medžiaga, gyvųjų ir Katynės kapuose atrastais liudijimais. Wajdai pavyksta priversti žiūrovus tarsi iš naujo išgyventi tragediją, ypač sukrečia finalinė filmo scena.

Oficialioji „Katynės“ premjera vyko Varšuvoje, istorinę rugsėjo 17 d., dalyvaujant šalies politikos elitui. Manau, kad filmu bandys pasinaudoti ne tik antirusiškus lozungus pamėgę lenkų dešinieji politikai, bet ir rusai, dabar vėl neigiantys Katynės žudynes (Borisas Jelcinas buvo jas pripažinęs). Tačiau „Katynė“ iškyla aukščiau virš bet kokios politikos. Neatsitiktinai vienas šviesiausių filmo personažų yra rusų karininkas, išgelbstintis lenkų karininko žmoną ir dukrelę. „Katynė“ tai ir filmas apie žmogaus atsakomybę už save, artimuosius ir istoriją, kuri niekad nepasiduoda melui.