„Kitas pasaulis: Kraujo karai“ recenzija: atsakyta į daugelį dominusius klausimus

Apie ką mes čia...

Po to, kai Selina pasipriešino visai vilkolakių gvardijai, vadovaujamai daktaro Džeikobo Leino, ir apsaugojo savo bei Maiklo meilės vaisių – dukrą Evą, ji pradėjo nuosavą karą su vilkolakiais. Tačiau, nors ir kokia nenugalima ji būtų, pasipriešinti visai ordai, kurios lyderiu tapo visiškai naujai vilkolakių rūšiai priklausantis Marijus, yra tiesiog neįmanoma. Selina privalo užmiršti visus savo nesutarimus su vyriausiais vampyrų tarybos nariais ir prisidėti prie jų kovos su artėjančia grėsme...

Kūrinio vidus

2003 metais prasidėjusios „Kito pasaulio“ franšizės likimas dar 2014 metais pakibo ant plauko, nes ketvirta dalis, kuri dienos šviesą išvydo 2012 metais, kainuodama 70 milijonų dolerių be reklamos išlaidų visame pasaulyje užsidirbo vos 160 milijonų dolerių, o taip pat buvo sutrypta kino kritikų ir šios filmų serijos gerbėjų. Ir ne be reikalo. Filmas „Kitas pasaulis: Pabudimas“ buvo išties prastas. Tiek savo siužetu, tiek ir veiksmo scenomis juosta negalėjo sužavėti, o ir atrodė, kad franšizė tiesiog išsikvėpė. Todėl akivaizdu, jog teko nerimauti prieš šios dalies pasirodymą kino ekranuose, nes visgi gaila, kad taip smagiai prieš trylika metų prasidėjusi istorija 2012 metais buvo išniekinta scenaristų ir režisierių.

Ir ką gi mes gavome dabar? Dar vieną nusivylimą ar visai pakenčiamai atrodantį projektą?

Išties, prasidėjus filmui yra sunku vertinti situaciją, nes filmo pateikimas atrodo beveik taip pat, kaip ir prieš ketverius metus. Žinoma, tikėtis stebuklų iš „Kito pasaulio“ irgi nereikia, bet bent jau gerai atrodančio veiksmo, tikrai galima. Ir, didžiuliai nuostabai, mes tą gauname.

Visą savo grožį ir epiškumą filmas įgauna tik jam įpusėjus, bet ir
pirmoji juostos dalis žiūrisi žvaliai. Akivaizdu, kad kūrėjai suprato savo klaidas ir šįsyk pasistengė pateikti bent jau patraukliai atrodantį, lengvą ir nenuobodžiai vystomą pasakojimą, kuriame būta ir naujovių. Ir tos naujovės labai smagios.

Pirmiausia yra atsakyta į klausimą – kur yra Maiklas? Būtent šis klausimas žiūrovus kamuoja nuo 2006 metų. Taip pat yra atsakyta ir į kitus svarbius klausimus, susijusius su Selina, su jos dukra ir jų praeitimi. Antras svarbus akcentas – naujos vietovės, naujos galimybės, nauji veidai ir labai įdomios herojų transformacijos. Tiek vilkolakiai, tiek vampyrai atsiskleidžia iš kitokios perspektyvos, nei mes galėjome juos matyti ankstesnėse dalyse. Tai žymiai stipresni, naujus sugebėjimus įgavę padarai, kuriems nėra lygių. Ir šios naujovės tikrai žavi. Nes būtų tikrai graudu žiūrėti į tą patį vaizdą penktą kartą, ypač, kai tai dar ir mokamas malonumas.

Ir jeigu atmestume tikrai pakankamai neblogą scenarijų, jeigu jį lygintume su ankstesne dalimi ir netgi su visai kietai atrodančiu filmu „Kitas pasaulis: Vilkolakių prisikėlimas“, gautume gerą veiksmo scenų dozę. Veiksmo filme yra labai daug, ypač antroje jo pusėje. Didžiausią malonumą sukelia ne tik susišaudymai tarp vampyrų ir vilkolakių, bet ir asmeniniai herojų susidūrimai. Kaip jau galima suprasti, tie susidūrimai itin kruvini, todėl kraujo ir ištaškytų smegenų, nurautų galvų ir netgi ištrauktų stuburų netrūksta. Tokie vaizdai, žinoma, džiugina akis tų, kurie yra pasiilgę vampyrų, o ne blizgančių ir dienos šviesoje savo meilę žmonėms puoselėjančių vegetarų.

Be veiksmo, franšizės gerbėjams bus įdomu pamatyti ir pačius herojus – tiek naujus, tiek ir senus. Nauji veikėjai atrodo tikrai neblogai, o ir antagonistas Marijus visai gerai žiūrisi. Žinoma, jis neturi tokios charizmos, kokią turėjo Lucianas ir Viktoras, bet dvikovose atrodo ganėtinai šauniai.

Filme yra dar vienas blogietis, bet apie jį nesinori šnekėti, nes tai būtų kaip svarbus siužetinės linijos atskleidimas. Užtat senbuviai kaip Deividas ir Tomas sugeba atsiskleisti dar labiau nei praeituose filmuose. Bent jau viena svarbi paslaptis, kuri gaubė juodu, buvo atskleista. Bet, kaip bebūtų, svarbiausiu ir įdomiausiu herojumi visame filme, kaip ir ankstesnėse dalyse, išlieka nuožmioji Selina. Naujas jos pavidalas vertas antros peržiūros.

Apibendrinus visą juostą, jeigu kalbame apie režisūrą, scenarijų, siužeto pateikimą ir veiksmą, kuris buvo labai reikalingas šiam filmui, tai filmą galima įvertinti pozityviai. Tai pavykęs projektas, kuris maloniai nustebino. Jis nusileidžia tik pirmajai, 2003 metais pasirodžiusiai daliai. Tikėkimės, jog jeigu dar bus tęsinių, juos režisuos Anna Foerster. Ji į šią franšizę įnešė reikalingos energijos.

Techninė juostos pusė

Niekada įspūdingai atrodančiais specialiaisiais efektais negalėjusi žiūrovų palepinti „Kito pasaulio“ franšizė šįkart ir čia nustebina. Nors efektai kai kur atrodo pasenę, bet jie labai tinkamai panaudoti. Vien vilkolakių transformacijos atrodo gerai, ko negalima buvo pasakyti prieš dešimt metų, kai į kino ekranus atkeliavo antroji šios filmų serijos dalis. Taip pat ir pati aplinka, dekoracijos, fonas šiame filme atrodo patraukliai. Jau nekalbama apie išlaikytas, niūriai atrodančias spalvas, priduodančias savito žavesio bendrai filmo atmosferai.

Kameros darbas irgi neblogas. Labiausiai patiko gerai nufilmuotos dvikovų scenos ir keli susišaudymai. Deja, bet pritrūko kraštovaizdžių ir panoraminių vaizdų, kurie galėtų sukelti šiokį tokį epiškumą bendram filmo vaizdui. Užtat herojai buvo apčiuopti iš reikiamų kampų. Tiek moterys turėjo į ką paspoksoti, tiek ir vyrai turėjo kur pavarvinti seilę.

Muzika filme nuvilia. Kaip ir nesmagu tą sakyti, bet vienas svarbesnių epiškumo variklių, kuris kartais sugeba net ir prastai atrodančiam filmui priduoti kietumo, šičia nesuveikia. Pernelyg monotoniškos ir neįsimintinos muzikinės kompozicijos, kurias padovanojo ne itin geriems filmams muziką rašęs Michaelas Wanmacheris.

Garso montažas veiksmo scenose puikus, o ir vaizdo montažas neblogas. Pati istorija pradžioje turi tam tikrą chaotiškai atrodantį vaizdą, bet įsivažiavus pasakojimui, viskas atsistoja į savo vėžes ir neerzina akių bei netrikdo pačios peržiūros.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvas šiame filme irgi neblogas. Bet didžiausi nuopelnai, žinoma, atitenka tobulai atrodančiai moteriai, nuostabiajai Kate Beckinsale, kuri jau penktąjį kartą įkūnija savo žinomiausią personažą – vampyrę Seliną. Čia jos vaidybinių sugebėjimų nereikia, užtenka kostiumo iš latekso ir šaltai atrodančio žvilgsnio, kad būtum pakerėtas jos grožio.

Pagrindinio antagonisto atlikėjas Tobiasas Menziesas irgi visai pakenčiamai susidorojo su savo Marijaus vaidmeniu. Nors jam ir trūko charizmos, bet baimę Selinai ir kitiems jis tikrai sukėlė, o tai ir buvo pagrindinis šio herojaus tikslas.

Iš įdomesnių vaidmenų galima paminėti aktorių Charlesą Dance‘ą, visiems puikiai žinomą iš serialo „Sostų karai“, kuris čia suvaidino Tomą, ir aktorę Larą Pulver, atlikusią Semiros rolę. Taip pat filme pasirodė Bradley Jamesas, Daisy Head ir Alicia Vela-Bailey.

Verdiktas

„Kitas pasaulis: Kraujo karai“ – ne tokia prasta žinomos franšizės dalis, kokia ji gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Filme yra nemažai gerai sukalto veiksmo, gerų herojų dvikovų, neblogų specialiųjų efektų, įdomių personažų ir, kas svarbiausia, patraukliai atrodančio pasakojimo, kurio metu buvo atskleista tiesa, susijusi su keliais svarbiais šios filmų serijos personažais.

Filmo anonsas: