Apie ką mes čia...
Teris ir Bobas – du nurauti policininkai, kuriems negalioja jokie įstatymai, nes jie daro tai, ką nori. Kyšiai, narkotikai, alkoholis, seksas – tai jų kasdienybė, tačiau ji negali tęstis amžinai. Vyrukams tenka būti budriems, nes jų šefas kažką įtaria. Ir kad pagerinti savo statusą prieš vadą, bičiuliai imasi keistos ir iš pirmo žvilgsnio paprastos bylos, kuri galiausiai tampa pavojingiausiu jų gyvenimo nuotykiu, galinčiu atnešti mirtį tiek jiems, tiek jų artimiausiems žmonėms...
Kūrinio vidus
Filmo režisierius Johnas Michaelas McDonaghas puikiai save užsirekomendavo su nuostabiais ir vienais iš įdomiausių airių filmų per pastaruosius penkerius metus, todėl pasitikėjimas jo nauju darbu buvo išties didžiulis. Tačiau tiems, kurie laukė kažko panašaus į „Sargybą“, galbūt teks nusivilti, nes kino kūrėjas pasirinko šiek tiek kitokį kelią ir savo trečiąją pilnametražę juostą pristatė Holivudiškai. Žinoma, tas Holivudiškumas pasireiškė tik todėl, jog veiksmas vyksta JAV, Naujojoje Meksikoje bei savo tema filmas priminė daugelį populiarių amerikietiškų filmų apie blogus policininkus. Bet čia ir yra visas smagumas. Režisierius J. M. McDonaghas pristatė visiškai kitokį požiūrį į blogus policininkus iš savo matomos europietiškos prizmės.
Kalbant apie blogų policininkų temos filmus (kurie tikrai turi giminingų ryšių su šia juosta, nes režisierius prieš rašydamas scenarijų šiam filmui buvo įkvėptas kelių iš jų), reikia būtinai paminėti 1992 metų Abelo Ferraros šedevrą „Blogas leitenantas“, 2001 metais Denzeliui Washingtonui antrąjį Oskarą atnešusį trilerį „Išbandymų diena“ ir vieną įspūdingiausių šios temos filmų per daugelį metų – 2013 metų veiksmo trilerį „Patruliai“. Šie trys filmai buvo pagrindu naujajai J.M. McDonagho juostai. Jis iš šių filmų pasiėmė viską, kas buvo geriausia, ir interpretavo savaip. Ir manau, jog jam pavyko tą padaryti tikrai šauniai. Ypač, kad stiliumi pati juosta priminė praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio policininkų serialus kaip „Starskis ir Hačas“.
Filmo „Kai svyla padai“ pagrindinė mintis – šeima. Nors ir kaip absurdiškai tai skamba, bet net ir tokie palaidūnai kaip pagrindiniai šios juostos herojai, šeimą vertina labiau už pinigus. Ir tą galima buvo matyti tikrai ne vieną kartą visos šios smagios ir ganėtinai ekscentriškos juostos metu. Žinoma, pinigai niekur nedingsta. Jie tampa antruoju šios istorijos varikliu. Dėl jų pagrindinis herojų duetas pakliūva į visokias keistas situacijas, nes kas nenori lengvų šlamančių? Bet, kaip bebūtų, režisierius norą praturtėti parodo visai protingai. Jis teisingai išdėsto svarbiausius pinigų uždarbio principus. Ir šiuo atveju sunku su juo ginčytis. Materialinės vertybės yra beveik kiekvieno kraujyje, tik vieni tą slepia sąmojingai, o kiti atvirai pateikia savo gyvenimo siekius ir užsibrėžtus tikslus. Vieniems sekasi „užsikalinėti“ pinigus legaliai, o kitiems tenka atsistoti į kitą įstatymų pusę. Ir tai tik kelios šioje juostoje dėstomos mintys apie pinigų galią.
Žinoma, atmeskime tuos užslėptus režisieriaus pamokslus apie pinigus, nes jie filmo metu įkomponuoti taip gerai, kad ne kiekvienas sugebės juos įžiūrėti, todėl didesnis dėmesys sutelkiamas bendrai koncepcijai apie blogus policininkus. Ši satyra yra apie du kvailelius, kurie jaučiasi kaip kokiame nors vesterne, parodo tikrąją amerikietiško įstatymo pusę. Akivaizdžiai matosi, kaip kino kūrėjas šaiposi iš įstatymų, ypač iš tų Teksaso ir Naujosios Meksikos regionų, kur kiekvienas idiotas gali įsigyti šautuvą ir vaidinti Clintą Eastwoodą. Bet taip pat kino kūrėjas šaiposi ir iš įstatymų sergėtojų. Teris ir Bobas – tobula karikatūra to, kaip atrodo JAV teisėsauga. Ir čia yra kraupi realybė, o ne filme išgalvoti faktai. Tokių amoralių ir korumpuotų detektyvų yra tikrai nemažai.
Komiškoji šio filmo pusė – situacijos. Labai daug kvailų, bet kartu juokingų situacijų, po kurių juntama tyla, nes sunku susiprasti, kodėl tai įvyko. Taip pat ir dialogai, bet čia yra firminis režisieriaus bruožas – į savo filmus įdėti daug grubių, prasmingų ir kartu vulgariai skambančių frazių, kurios sakomos pagrindinių herojų lūpomis. O tokiais herojais tapo ne vien Teris ir Bobas, bet ir kiti, antraplaniai herojai. Ir kas įdomiausia, net ir jie turėjo gana įdomius ir stiprius dialogus. Galbūt kažkas dabar pagalvos, kad už scenarijų bus laukiama kokių nors apdovanojimų. Ne, tai ne Oskariniai dialogai, ir ne, jie neprilygsta Quentino Tarantino filmams, bet tai ganėtinai žavūs pokalbiai. Kaip ir herojai, kurie juose dalyvavo.
Užbaigiant, noriu pasakyti, jog tai filmas ne kiekvienam, nors ir kaip to norėtų filmo režisierius. Tai nekomercinis projektas, kuris, nors ir atrodo žaviai kaip kiti Holivudiniai projektai, bet jis gali nuvilti dėl savo pateikimo stiliaus. Užtat žanro ir režisieriaus kūrybos gerbėjams bus didelis malonumas žiūrėti šią juodąją satyrinę komediją.
Techninė juostos pusė
Jeigu šnekėsime apie techninę pusę, žaviausia šiame filme, žinoma, be jokių abejonių – muzika. Filme groja tiek daug šaunių dainų, jog peržiūra tampa dar malonesnė ir gyvesnė. Taip pat šauniai pasidarbavo juostos operatorius Bobby Bukowskis, kuris tam tikrais momentais apčiuopė nepriekaištingai atrodančius vaizdus. Iš pavyzdžių galima paminėti gaudynes, Terio pasibuvimą klube ir finalinį susišaudymą. Garso montažas puikus, bet užtat vaizdo montažas atrodė šiek tiek prastai, nes kai kurie perėjimai iš vienos scenos į kitą atrodė labai neadekvačiai, lyg specialiai buvo nukirptos scenos ir neparodyti tam tikri herojų veiksmai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šaunus aktorių kolektyvas – tai irgi geras filmo koziris. Ir juo tapo visai kitoks Alexandras Skarsgardas, kuris, kaip žinia, daugelyje filmų vaidina išsižiojusi adaptą, o čia jam pagaliau sekėsi vaidinti ir jis tą darė išties šauniai. Aš patikėjau jo personažu ir jo įtikinama vaidyba.
Ir nors Alexandras Skarsgardas atliko pagrindinį vaidmenį, filmo žvaigžde buvo Michaelas Pena, kuris, beje, jau kelis kartus buvo įkūnijęs panašius personažus. Galima teigti, jog jo Bobio personažas – tai toks mišinys iš filmo „Patruliai“ ir „Stebėk ir raportuok“ herojų. Žaismingas, rimtas ir įtikinamas pasirodymas.
Taip pat visai neblogai pasirodė Theo Jamesas, suvaidinęs pagrindinį filmo antagonistą, o taip pat seksualioji Tessa Thompson. Bet jų vaidyba labiausiai rėmėsi žiūrovų gundymu. Tiek vienas, tiek kita filmo metu demonstravo savo gražius kūnus, lyg tai būtų kokia nors apatinių reklama.
Bet tokiuose filmuose ne visi turi spindėti. Kai kuriems lemta erzinti. Ir tokiu aktoriumi tapo Calebas landry‘is Jonesas, kuris visos juostos metu vaidino tokį niekingą atsilupėlį, jog norėjosi teleportuotis į patį filmą, kad spirti jam į tarpkojį. Bet su savo personažu jis susidorojo išties gerai.
Verdiktas
„Kai svyla padai“ – smagi blogų policininkų temos juodoji komedija, kuri skirta tikrai ne kiekvienam žiūrovui. Tai visiškai kitoks kino projektas, kuris nutolsta nuo visų Holivudinių filmų standartų, bet kartu neturi nieko bendro su ankstesniais režisieriaus europinio stiliaus filmais, su kuriais jis išgarsėjo.
Filmo anonsas:
