Aistės kolegos mokymuose yra stipriausi jauni aktoriai iš skirtingiausių šalių – Meksikos, Prancūzijos, Nigerijos, Japonijos ir kitų. Tarp „Berlinalės talentų“ šiemet pateko ir dar du naujo Lietuvos kino kūrėjai: režisierius Jonas Trukanas ir prodiuserė Gabija Siurbytė. Lietuva yra vienintelė Baltijos šalis, kurios atstovai pateko į talentų programą. Iš viso šiemet čia dalyvauja jauni kino kūrėjai iš 71-os šalies.
2015-aisiais A. Diržiūtę Europos kino pasaulis atrado Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“ („The Summer of Sangaile“), kur ji, kartu su dabar nuo aktorystės į kino užkulisius perėjusia Julija Steponaityte, sukūrė draugių-įsimylėjėlių Sangailės ir Auksės portretus. Tais metais „Berlinalėje“ įvyko europinė šio Lietuvoje, Prancūzijoje ir Olandijoje kurto, prestižiniame Amerikos „Sundance“ festivalyje apdovanoto filmo premjera.
Pernai žiūrovai 25-erių A. Diržiūtę išvydo Igno Miškinio filme „Karalių pamaina“. Šiuo metu aktorė dirba prie naujų filmų, apie kuriuos kol kas negali kalbėti viešai. Bet mielai papasakojo, kaip jai sekasi vėl atvykus į Berlyną.
– Grįžti į „Berlinalę“ nostalgiška?
– Be galo. Grįžau į salę, kurioje rodė „Sangailės vasarą“, klubą, kuriame vyko filmo vakarėlis, rūmus, kuriuose vyko „Shooting Star“ apdovanojimai. Pajaučiau, kaip pasikeičiau pati. Tada buvau bembis, dar nieko nesupratau. Dabar jaučiuosi daug tvirtesnė.
„Berlinalė“ labai intriguoja ir dėl to, kad tai yra pirmas didelis metų festivalis. Čia įvyksta daugybė premjerų, išryškėja pirmieji metų filmai-atradimai. Susipažinau su pagrindine festivalio programos sudarytoja, buvo labai įdomu išgirsti kaip ji ir komanda bando nuspėti naujus talentus ir kaip nusprendžia, kurių filmų atsisakyti.
Festivalis turi socialinę-politinę pusę, kuri šiemet yra ypač ryški. „Berlinalė“ palaiko pabėgėlių teises, LGBT teises, čia rodomi filmai reflektuoja pasaulio politinę situaciją. Man tai labai patinka. Šiemet visur jaučiasi Trump'o šešėlis, net ir per mūsų aktorystės mokymus – analizavome, kaip Trump'as įkūnija vyro, norinčio vis daugiau ir daugiau, personažą.
Man šis festivalis yra ir vieta pasimatyti su senais bičiuliais. Kino industrija gali atrodyti milžiniška, bet išties daugelį tų pačių žmonių gali sutikti daugelyje Europos festivalių. Stengiuosi su visais pasikalbėti, tad dabar esu prarėkusi balsą, bet labai laiminga.
– Kaip patekai į „Berlinalės“ talentų programą?
– Siunčiau paraišką ir mane atrinko. Turbūt padėjo tai, kad jau esu sukūrusi vaidmenų, turiu patirties kine. Tai pirmas kartas, kai dalyvauju būtent „Berlinalės talentų“ programoje. Pernai nebandžiau čia patekti, nebuvau tikra, ar man to reikia. Bet po to, kai pernai į festivalį atvyko viena mano kino herojų Meryl Streep, maniau, kad nusigraušiu nagus.
– Kaip vyksta mokymosi programa?
– Mums dėsto Jean-Louisas Rodrigue'as. Aleksanderio technikos, vienos iš personažo kūrimų technikų profesorius. Jis yra dirbęs su Leonardu DiCaprio, kai šis kūrė vaidmenį filmui „J. Edgar“, taip pat su Kirsten Dunst, Keanu Reevesu, daugeliu kitų Holivudo aktorių. Vienas iš naujausių filmų, prie kurių jis dirbo buvo „Pi gyvenimas“ („The Life of Pi“). Vienoje iš sesijų analizavome personažų archetipus ir bandėme juos atkurti pasirinkdami gyvūną, kuris tą personažą atitinka. Taip pat mokėmės apie ritmo pojūčio svarbą, gavome bendrų aktorystės patarimų.
Mokomės ir vieni iš kitų. Mano grupėje yra aktoriai iš Nigerijos, Meksikos, Kazachstano, Malaizijos, Indijos, Argentinos, Japonijos, Prancūzijos, Italijos. Aktoriai iš Nigerijos ir Meksikos jau yra žvaigždės savo šalyse. Labai įdomu mums visiems susitikti būnant iš skirtingų kultūrų, kitokių kino mokyklų. Daug sužinojau. Pavyzdžiui – apie Nolivudą, Nigerijos kino industriją. Ji mega-didelė, nors apie ją nebuvau girdėjusi anksčiau.
– Ar sunku jaunai aktorei iš Lietuvos prasimušti tarptautinėje kino industrijoje?
– Šių metų „Berlinalės talentų“ tema yra „Courage against all odds“ („Drąsa, nepaisant nieko“). Visi kalbėjome apie kino industrijas savo šalyse, su kuo tenka susidurti. Supratau, kad nesvarbu ar esi iš Nigerijos, ar iš Prancūzijos, ar iš Lietuvos – visi gyvena su tais pačiais demonais ir turi spręsti tas pačias problemas: finansavimo trūkumą, darbo trūkumą, nepakankamą pagarbą aktoriaus profesijai, besikartojančius vaidmenis, tavęs, kaip aktorės stereotipizavimą, merginoms – seksizmą. Supranti, kad tai egzistuoja visur.
– To žinojimas nuramina?
– Šiek tiek. Stebina, kad pasaulis yra toks didelis, bet nėra idealios šalies, kur viskas kine būtų sutvarkyta. Visi turi pereiti per tuos pačius dalykus.
– Kokius patarimus gavai?
- Prie šitos dalies dar nepriėjome! Bet faktas, kad reikia tikėti savimi, dirbti ir kooperuotis. Čia būdami tai ir darome.
– Spėjai pažiūrėti filmų?
– Kol kas dar ne, bet pasiliksiu festivalyje iki pabaigos, tad būtinai nueisiu. Labai noriu pamatyti Agnieszkos Holland naują filmą „Pokot“ (angliškai „Spoor“), taip pat Pietų Afrikos Respublikos filmą „The Wound“.
– Vienas iš šių metų „Berlinalės talentų“ plakatų kino žmonių ironiškai klausia: „Kodėl nesusirandi tikro darbo?“ – „Why don't you get a real job?“ Tad kodėl, Aiste?
– „Because I'm Unreal“, cha cha.
