Nors knygų, vėliau virtusių filmais, serija tarsi buvo skirta mažamečių auditorijai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad amžiaus ribos šiuo atveju žymiai platesnės. Knygos ir filmų gerbėjų tikrai netrūksta, tačiau suaugusiųjų kategorijoje vis atsiranda tokių, kurie tiesiog negali ignoruoti keistų (ir kartais ne juokais dviprasmiškų) detalių. Vieniems kliūva personažų vardų pasirinkimas, kitiems – knygose ir filmuose tarsi savaime suprantami dalykai pateikiami visuomenę piktinantys reiškiniai. Siūlome po Hario Poterio pasaulį pasižvalgyti kitomis akimis.
Niekam nekliūva vergovė
Hermionos bandymai gelbėti namų elfus Hogvartse verti dėmesio net dėl kelių svarbių priežasčių, tačiau bene svarbiausia štai ši: ji skatina atkreipti dėmesį, kaip visi likusieji tiesiogine to žodžio prasme nemato nieko blogo dėl akivaizdžios vergovės fakto. Net ir Ronas su Hariu tam neskiria jokio dėmesio: „Na taip, bet juk toks namų elfų darbas“. Pagalvokite apie tai ilgiau nei sekundę ir pajusite, kaip darosi nejauku. Štai kas nutinka, kai ugdymo įstaigose per didelis dėmesys skiriamas burtams ir apleidžiami kiti dalykai, pavyzdžiui, žmonių (na gerai, ir elfų) teisės.
Dumbldoras – Makiavelio tipo sociopatas
Dumbldorui puikiai sekasi vaidinti gerą ir rūpestingą Hario ir jo kompanijos globėją, prisiimti savotišką tėvo figūros vaidmenį. Jeigu atidžiau panagrinėtume jo kasdienius veiksmus, nugara ne juokais pradėtų bėgioti šiurpuliukai. Jis ne tik tiesiog puikus šaltakraujis manipuliatorius emocijomis, jis begėdiškai naudojasi šiuo savo talentu, į itin didelį pavojų statydamas savo mokinius, siekdamas vieno vienintelio tikslo – įveikti Voldemortą. Žinoma, „tikslas pateisina priemones“. Ir Dumbldorui tikrai neprastai sekasi.
Meilės eliksyras į kairę ir į dešinę – nieko čia tokio
Tikrame pasaulyje, jeigu kam nors į gėrimą šliūkštelėsite ko nors, turėdami tikslą tą žmogų nusitempti į lovą, jūsų laukia antrankiai ir belangė. Kaip ir turi būti. Hario Poterio pasaulyje viskas kitaip. Tokie dalykai – įprasta „pasimatymų“ taktika. Maža to, čia vyksta prekyba tokiais meilės eliksyrais. Čia jau rimta.
Hogvartsas – mokykla, galinti tapti puikiu morgu
Tėvai išsiunčia savo atžalas į mokyklas, tikėdamiesi, kad ten – saugus prieglobstis, kur jų vaikai mokysis ir tobulės. Štai Hogvartsas – vieta, kur į tokius lūkesčius atsainiai numojama ranka. Tai vieta, kur gali užpulti piktas trolis, aštriais nagais į aną pasaulį pasiųsti įsiutęs hipogrifas ar įgelti didžiulis nuodingas voras. Tarkim, kad tai būtų nelaimingi atsitikimai. Tuo Hogvartse tykantys pavojai nesibaigia. Mokytojai mėgsta savo mokinius specialiai pasiųsti tiesiai į pavojaus nagus. Pavyzdžiui, garsusis „Triwizards“ turnyras, kur vaikai tampa gyvu jauku drakonams ir undinėlėms. Ir ką tie suaugusieji sau mano?
Bausmė už blogą elgesį – pražūtis sielai
Pakalbėkime apie Psichus. Hario Poterio pasaulio burtininkai turi empirinių įrodymų, kad sielos egzistuoja. Ir kaip elgiasi su tokiomis žiniomis? Jie iš pasidygėjimą keliančių būtybių (vadina jas Psichais) suformuoja savotiškas policijos pajėgas, kurios tiesiogine to žodžio prasme vagia sielas. Pamirškime dienas belangėje ar net mirties bausmę – sielų naikinimas kaip bausmė yra tokia žiauri, jog tokio žiaurumo mastui apibūdinti tiesiog nėra tinkamų žodžių.
Magijos ministerija – fašistinė svajonė
Jeigu Psichai atrodo kaip fašistinio orveliško košmaro personažai, tam tikrai yra neprasta priežastis: magijos pasaulio visuomenė būtent tokia ir yra. Pamirškite visur ir visada jus stebint Didįjį brolį. Pasitelkę magiją ir burtus, magijos pasaulio valdininkai gali tiesiogine to žodžio prasme matyti ir girdėti viską, ką tik nori. Ir viską kruopščiai dokumentuoja. Tik prisiminkite perspėjimą, kurį Haris gavo už piktnaudžiavimą magijos galiomis? O kaip dėl to viską žinančio žemėlapio, kuriame galima matyti, kas kur tuo metu yra ir ką veikia? Žmonės, kada panorėję atsirandantys jūsų svetainėje – arba miegamajame? Hario Poterio pasaulyje tokios sąvokos kaip privatumas paprasčiausiai nėra.
Magijos pasaulyje nėra vietos storuliams?
Nors skaitytojai ir juokėsi, tai, kaip rašytoja J.K. Rowling rašė apie Dadlį Darslį pirmose dalyse apie Harį Poterį, kelia šiokį tokį nerimą. Nors savo arsenale turėjo daug raiškos priemonių ir trūkumų, kuriais galėjo kliautis kurdama šį išlepintą Hario pusbrolio personažą, kažkodėl ji nusprendė daugiausia dėmesio skirti faktui, kad berniukas buvo apkūnus – arba, kaip parašė pati, „nedidelės orkos dydžio“. Tokie aprašymai kaip „tos mažos kiauliškos“ Dadlio akytės ir panašumas į „kiaulaitę su peruku“. Nors rašytoja ir tvirtina pasisakanti prieš liekno kūno kultą, jos užrašyti žodžiai byloja ką kitą.
Seksualinės užuominos – visur
Knygos ir filmai apie Harį Poterį labai mėgstami vaikų, tad nieko keisto, jog bandymai analizuoti juose užslėptas seksualines užuominas kelia nerimą. Pirmiausia verta paminėti „padidinimo burtą“ (kaip ten tebūtų, jis yra vienintelis paaiškinimas, kaip Hagrido tėvui pavyko pasismaginti su milžine).
Be to, verta paminėti ir faktą, kad magijos mokyklos moksleiviai, išgyvenantys paauglystę ir pirmąsias simpatijas, neturi galimybės gauti lytinio švietimo pamokų. Jeigu nepatingėtume paskaičiuoti, gali paaiškėjo, kad Nimfadoros Tonks tėvai ją pradėjo būdami nepilnamečiai (iš dalies tai gali paaiškinti ir jos vardo kilmę).
Pati J. K. Rowling yra sakiusi, kad jokiais būdais nenori savo knygose skatinti ankstyvų lytinių santykių, tačiau šelmiškai nusiteikęs viską regintis žemėlapis kartą demaskavo du nuošaliame kampe į darbą rankas paleidusius įsimylėjusius. O tai kuo puikiausias įrodymas, kad Hogvartsas šiuo požiūriu tokia pati mokykla kaip ir visos kitos.
Hario Poterio filmų akimirkos:
