Karantinas ir griežti ribojimai apvertė aukštyn kojomis viską, todėl net ir toks laukiamas projektas kaip Christopherio Nolano 200 milijonų dolerių kainavęs fantastinis trileris „Tenet“ nesugebėjo užsidirbti pakankamai, kad bent jau jo kūrėjai galėtų kompensuoti produkcijos ir reklamos išlaidas. Tai studijas paskatino apsvarstyti tokių filmų finansinį potencialą šiais metais, todėl visi potencialūs metų hitai buvo perkelti į 2021-uosius ir 2022-uosius metus. O tarp jų buvo „Greiti ir įsiutę 9“ (angl. „The Fast and the Furious 9“), „Tylos zona 2“ (angl. „A Quiet Place. Part II“), „Asas Maverikas“ (angl. „Top Gun: Maverick“), „Kopa“ (angl. „Dune“), „Juodoji našlė“ (angl. „Black Widow“), „Amžinieji“ (angl. „Eternals“), „Helovinas žudo“ (angl. „Halloween Kills“), „007: Mirtis Palauks“ (angl. „No Time to Die“) ir dar dešimtys kitų filmų.
Būtent todėl šiais metais kine, kai jis dar dirbo, buvo tikras galingų ir pramogą suteikiančių premjerų badas, dėl ko nusprendžiau šių metų geriausių filmų sąrašą pristatyti kitaip nei įprastai tą dariau. Visuomet į mano sąrašus buvo įtraukiami tik tie filmai, kuriuos žiūrėdavau kine, nes mano nuomone, tik kinas gali suteikti maksimalų įspūdį. Net žiūrint kokią nors dramą galima pasijusti kitaip, o ką jau kalbėti apie efektais prifarširuotus blokbasterius.
Tad šių metų geriausių filmų sąrašas pas mane bus sujungtas ir su tais filmais, kuriuos man teko žiūrėti namie per kokią nors platformą. Prie kiekvieno filmo bus prierašas, kur man jį teko žiūrėti, todėl jeigu tai bus platforma kaip tarkim „NETFLIX“, šią juostą galėsite iš karto ir rasti. Sunkiau bus su tais filmais, kurie buvo žiūrėti kine, o jų licencinės kopijos dar nepasirodė prekyboje.
Taip pat sąraše nerasite ir festivalinių filmų kaip „Klajoklių žemė“ (angl. „Nomadland“), „Tėvas“ (angl. „The Father“), „Amonitas“ (angl. „Ammonite“), kuriuos turėjo rodyti mūsų kino teatrai, bet dėl pandemijos, jų premjeros buvo nukeltos vėlesniam laikui.
Ir šių metų geriausi filmai yra:
1. „Mankas“ (angl. „Mank“), rež. David Fincher
Žinau, kad iš Davido Fincherio buvo tikimasi kokio trilerio ar detektyvo, tačiau jis jau mums padovanojo „Proto medžiotoją“ (angl. „Mindhunter“), todėl visai normalu, jog režisierius norėjo pasinerti į kitokį žanrą. Ir tuo žanru tapo biografinė drama apie žmogų, be kurio mes niekada neišvystume „Piliečio Keino“ (angl. „Citizen Kane“) tokiame pavidale, kokiame jis pasirodė 1941 metais.
Filmo istorija sukasi aplink ekscentrišką, labai genialų bei su alkoholizmu kovojantį Holivudo scenaristą ir kino kritiką Hermaną Mankievičių. Vieną dieną jam yra duodama užduotis parašyti scenarijų filmui, kuriam ateityje bus suteiktas geriausio visų laikų filmo statusas. Ir to filmo pavadinimas – „Pilietis Keinas“.
Filmas yra unikalus tuo, jog jis pateiktas panašiu stiliumi kaip ir 1941 metų kino šedevras, kurio sukūrimo užkulisiai čia ir yra rodomi. Mes pasineriame į Auksinio Holivudo amžiaus laikotarpį ir pamatome, kaip gąsdinančiai ir tuo pačiu žaviai atrodė tuometinė industrija su visais įmanomais jos pliusais ir minusais. Pamatome, kaip ten dirba žmonės ir kokius tikslus jie turi, norėdami įsitvirtinti šioje sudėtingoje srityje. Ir kas svarbiausia – mes matome problemas, kurios buvo kilusios savo laikais dėl „Piliečio Keino“ pasirodymo kino ekranuose.
Tačiau pats didžiausias dėmesys šioje juostoje, aišku, yra skiriamas Hermanui Mankievičiui, kurio gyvenimas, kova su savimi ir kūrybinė laisvė leido pamatyti jį iš labai žmogiškos ir pakankamai jautrios perspektyvos. Tai labai puikiai įgyvendintas ir tuo pačiu žiūrovams pristatytas biografinis portretas be jokių pagražinimų, todėl jis yra toks tikras ir toks mums visiems artimas.
Atmetus gerai parašytą scenarijų ir solidžią Davido Fincherio režisūrą, filmas siūlo mums dar ir be galo kokybišką išorę. Juodai baltas filmo variantas, tai dar ne visi privalumai. Visgi bendras produkcijos dizainas šiam filmui buvo labai svarbus, todėl mes ne tik pasineriame į klasikinio kino rėmus, bet ir gauname puikiai įgyvendintą visumą, į kurią įeina dekoracijos, grimas, šukuosenos, kostiumai.
Manau, kad su šiuo vaidmeniu aktorius Gary'is Oldmanas pretenduos į savo antrąjį „Oskarą“. Pirmąjį jis gavo už karinę dramą „Tamsiausia valanda“ (angl. „The Darkest Hour“). Tiesiog stulbinanti aktoriaus vaidyba ir jo pasinėrimas į vaidmenį. Jam į pagalbą atėjo Amanda Seyfried, Lily Collins, Tomas Peplhrey'is, Charlesas Dance'as ir kt. Jų vaidyba irgi buvo verta dėmesio, bet po tokio šou, kurį padarė Gary'is Oldmanas, visi kiti aktoriai jo fone tiesiog išbluko.
Tad „Mankas“ asmeniškai man, geriausias 2020 metų filmas, kuris stebina viskuo – kino technika, scenarijumi, aktoriais, techniniais aspektais ir, aišku, savo forma, kuri nėra būdinga šiuolaikiniam kinui.
Žiūrėtas: „NETFLIX“
2. „Tenet“ (angl. „Tenet“), rež. Christopher Nolan
Asmeniškai visuomet su nekantrumu laukiu Christopherio Nolano režisuotų darbų, nes tai ne tik, kad ypatingi, kokybiški bei savo pateikimu įdomūs darbai, bet ir filmai, kurie siūlo kažką naujo. Ir taip būtent yra su „Tenet“, kurį pats režisierius pozicionavo kaip mišinį tarp jo 2010 metų hito „Pradžia“ (angl. „Inception“) ir klasikinio Alfredo Hitchcocko 1959 metais sukurto šnipų trilerio „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (angl. „North by Northwest“). Ir taip, tai yra labai tikslus šios juostos apibūdinimas, jeigu mes norėtume išskirti tam tikras detales, kuriomis jis yra papuoštas.
Filmo istorija sukasi aplink paslaptingą ginklą. Jo dėka visas pasaulis gali labai greitai žlugti, jeigu ne vieno jauno žmogaus įsikišimas į būsimų įvykių raidą, kurią kontroliuoja nelemtas laikas. Tačiau ar jam pavyks sustabdyti besiartinantį pavojų, ar visgi jo misijai lemta patirti fiasko? Į šį klausimą nėra visiškai jokio atsakymo, nes tik nuo jo veiksmų priklausys, kaip atrodys besiartinanti ateitis.
Be įdomiai sukaltos ir nenuspėjamos istorijos, filme galime atrasti begalę įdomių momentų kaip veiksmo scenos, dialogai ir aišku personažai, kuriais teko ne ką mažiau žavėtis nei pačia istorija, į kurią mus įvėlė režisierius. Kiekvienas iš filmo veikėjų ne tik, kad atliko labai svarbias funkcijas, padėjusias siužetui vystytis ir nestovėti vietoje, bet ir nesunkiai sudomino mane kaip asmenybių tipai, kuriais teko žavėtis bei jausti dar ir kitus visiškai priešingus jausmus. Bet, čia jau reikia Jums pamatyti filmą, kad suprastumėte, apie ką šneku, nes atskleisti, kas yra kas, tiesiog morališkai negaliu.
Svarbu dar ir tai, jog stebint šią istoriją, reikia būti maksimaliai susitelkusiam į tai, kas yra rodoma ekrane, nes suvokti visą juostos esmę ir tai, kaip yra vystomas pats siužetas, nėra taip ir lengva. Todėl, jeigu tikitės kokios nors lengvos pramogos, šis filmas jos nesuteiks, nes tai yra be galo preciziškai apgalvotas trileris, kuriam reikia nusiteikimo ir aišku viso Jūsų dėmesio.
Dėl ko galima pagirti Christopherį Nolaną apart režisūros ar scenarijaus rašymo? Aišku, už jo vizijas ir techninius aspektus, kurie tas vizijas sugeba įgyvendinti. Yra dar ir vienas mažytis niuansas, dėl ko jo filmai atrodo geriau už kitus CGI perpildytus filmus. O tuo mažyčiu niuansu tampa praktiniai specialieji efektai.
Produkcijos dizainas – idealus. Tikrai, tai didingai atrodantis bei savo pateikimu itin kruopščiai sukurtas darbas, kurio dekoracijos nustebina naujais sprendimais, kurių mes nelabai ir matėme kur nors kitur.
Kitais labai svarbiais techniniais filmo sprendimais tampa nuostabus „Oskarui“ nominuoto ir jau su dviem kitais Christopherio Nolano filmais dirbusio operatoriaus Hoyte Van Hoytema darbas bei garso takelis, kurio šįkart režisieriaus filmui neparašė Hansas Zimmeris. Bet net ir be šio grando, muzika gavosi labai epiška ir įtraukianti į ekrane rodomą siužetą bei laikanti įtampoje visas juostos rodymo valandas. Čia tenka padėkoti talentingam ir jau „Oskarą“ savo kišenėje turinčiam jaunam kompozitoriui Ludwigui Goranssonui.
Dar vienu didžiuliu šios juostos koziriu tampa gera pagrindinių aktorių vaidyba, kurių pasirodymais tiesiog neįmanoma nesižavėti. Tad svarbiausią juostos veikėją įkūnijęs mūsų mylimo Denzelio Washingtono sūnus Johnas Davidas Washintonas nepasišiukšlino ir nepridarė savo „Oskariniam“ tėčiui gėdos. Tai jau antrasis filmas po „Juodaodis iš Kukluksklano“, kuriame mes matome milžinišką šio aktoriaus talentą bei ryškų potencialą, kuris su kiekvienu nauju pasirodymu tik auga. Filme vaidina dar ir kadaise dėl banalaus vaidmens „Saulėlydyje“ save šiek tiek sukaustęs Robertas Pattinsonas, kuris pastaraisiais metais gauna vaidmenų tokiuose meistriškuose projektuose kaip „Švyturys“ ar „Geras laikas“, jog galima lengvai išbraukti iš atminties Edvardą Kaleną.
Antraplaniuose vaidmenyse filme mes galime pamatyti dar aibę kitų talentingų žmonių kaip Elizabeth Debicki, Aaronas Tayloras-Johnsonas, Kennethas Branaghas, Clemence Poesey ir aišku mėgstamiausią Christopherio Nolano aktorių – serą Michaelą Caine‘ą, kuriam čia jau septintas bendras judviejų projektas.
Mano nuomone, „Tenet“ – ne tik geriausias per kelis dešimtmečius sukurtas šnipų temos trileris, kuris nuo pradžios iki pat netikėto finalo laiko nežinioje bei meistriškai susuktoje įtampoje, bet tai dar ir vienas iškiliausių XXI amžiaus kino projektų, kurio novatoriškumas gali tapti naujuoju kino standartu šiame žanre mažiausiai dešimtmečiui.
Žiūrėtas: KINE
3. „Siela“ (angl. „Soul“), rež. Pete Docker
Sukūręs studijai „Pixar“ neužmirštamą ir jautrų dviem „Oskarais“ apdovanotą animacinį filmuką „Aukštyn!“ (angl. „Up!“) bei vieną įdomiausių ir iškiliausių XXI amžiaus projektų „Išvirkščias pasaulis“ (angl. „Inside Out“), režisierius Pete‘as Dockeris sugrįžta į kino ekranus su dar viena ypatinga juosta – muzikiniu šedevru „Siela“ (angl. „Soul“), kuris 2021 metais be jokių abejonių triumfuos JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose.
Visą savo gyvenimą svajodamas tapti garsiu džiazo atlikėju, nykų gyvenimą gyvenantis vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Džo Gardneris pagaliau gauna šansą – jis yra pakviečiamas į vieną grupę vienam pasirodymui populiariame „Pusės Natos“ klube. Tačiau likimas jam turi visiškai kitą planą ir likus kelioms dienoms iki jo svajonės išsipildymo, Džo patenka į komą, o jo siela atsiduria kitame pasaulyje. Ar jam pavyks iš jo ištrūkti, ar visgi jam lemta praleisti gyvenimo koncertą ir galiausiai mirti? Į šį klausimą Džo padės atsakyti jo įdėtos pastangos ir viena labai nepastovi siela vardu 22.
Aš puikiai žinojau, jog jeigu studija „Pixar“ yra atsakinga už kokį nors animacinį filmuką, galima jaustis ramiai, nes labai maža tikimybė, jog žiūrovams bus pristatytas koks nors antrarūšis ir visiškai nežiūrimas niekalas. Tačiau nesitikėjau, jog po peržiūros šis projektas papuls į dešimtuką mano visų laikų geriausių animacinių filmų sąrašą.
Kodėl? Na, nes pati istorija ir jos scenarijus yra tiesiog nepriekaištingai paruošti, todėl stebint visą siužetinę liniją neįmanoma nejausti pagarbos filmuko kūrėjams už tokią gilią ir labai prasmingai įgyvendintą pasakojimą. Gaila, kad gerbdamas Jus, negaliu nieko išpasakoti, kas sugadintų Jums peržiūrą, todėl apsiribosiu tik keliais aspektais, kurie šiam filmui pridavė labai daug šarmo.
Pirmiausia – tai pats pagrindinio veikėjo pateikimas. Pripažinkime, jog daugelis iš mūsų kažkada turėjome svajonę, o gal dar ją ir turime, tačiau aplinkybės privertė mus apie ją užmiršti, todėl gyvename pilką ir visiškai neįdomų gyvenimą. Gyvenimą, kuris labiau primena egzistavimą, o ne pilnavertę laimės kupiną kelionę. Būtent tokiu ir yra Džo Gardneris, kurio prototipas bus labai artimas daug kam iš žiūrovų. Be to, jis yra nupaveiksluotas taip įdomiai, jog kiekvienas jo veiksmas, kiekvienas išsakytas žodis ir kiekviena mintis privers susimąstyti apie tai, kaip gi mes patys gyvename dabar ir ko norime iš gyvenimo.
Antra – gyvenimo prasmės ir džiaugsmo paieškos, kurias dviejuose pasauliuose ir tyrinėja Džo. Ir jis tą daro ne vienas, todėl atsižvelgus į aplinkybes ir jį supantį pasaulį, mes galime pamatyti dar daugiau įvairių detalių, kurios ir leidžia mus jaustis žmonėmis. Kokios jos? Manau, kad turėsite tą patys įžvelgti, nes filmukas nėra skirtas vien jauniems žiūrovams, kurie matys jame linksmai atrodantį katiną ir situacijas, susijusias su juo, bet ir suaugusiems žmonėms. Tad gilių išvedžiojimų čia tikrai netrūksta.
Humoro filmuke yra ir jis pakankamai subtilus, bet tuo pačiu, yra ir naivių detalių, kurios žinoma yra skirtos jaunesniajai publikai, kuri nelabai suvoks kai kuriuos siužetinius sprendimus. Todėl ir pasijuokti, ir paverkti, ir pasipiktinti bei paliūdėti čia tikrai bus galima. Bent jau man peržiūra pavirto į netikėtą emocijų laviną, kuri beveik dvi rodymo valandas prasinešdavo per mane ir tuo pačiu dar labiau pagyvindavo peržiūrą bei mano asmeninį santykį su šia istorija.
„Pixar“ nebūtų „Pixar“, jeigu jų animacija atrodytų kažkaip kreivai. Aišku, vienu momentu pagalvojau, kad po įspūdingai atrodančios dvidešimt minučių trunkančios pradžios Niujorke, teks stebėti blankiai pavaizduotas sielas jų itin keistai atrodančiame pasaulyje, bet klydau. Animacijos detalumas ir jos kruopštumas tiesiog stebina. Matosi, kad kūrėjai įdėjo labai daug pastangų, tad ir rezultatas akivaizdus.
Garso takelis irgi prideda svorio bendram pojūčiui peržiūros metu, todėl man buvo smagu pasinerti į džiazo skambesius, o ir kelios muzikinės kompozicijos, kurios papildė kai kurias scenas, irgi puikiai buvo priderintos prie tokio muzikalaus projekto. Jau nekalbant apie vaizdo ir garso montažą, kurie irgi pridavė peržiūrai atskiro žavesio.
Filmuką žiūrėjau anglų kalba, dėl ko esu itin patenkintas, nes kai gali išgirsti tokių profesionalų kaip Jamie‘is Foxxas, Tina Fey, Angela Basset, Grahamas Nortonas, Alice Braga, Richardas Ayodae‘as ir Daveedo Diggso balsus, nesinori jokio dubliuoto varianto. Visi jie dėka unikalių balsų suteikė savo personažams reikiamą charizmą, kuri nei vienai akimirkai neleido nesuabejoti veikėjų nuoširdumu.
Apibendrinus, „Siela“ – savo gvildenama istorija be galo gilus animacinis studijos „Pixar“ filmukas, kuris puikiai sugeba sukelti įvairiausius jausmus ir emocijas peržiūros metu, o taip pat, dėka savo labai pamokančios ir širdį suvirpinančios žinutės, suteikti daug svarbių minčių apie gyvenimo prasmę ir džiaugsmą.
Žiūrėtas: KINE
4. „Džentelmenai“ (angl. „The Gentlemen“), rež. Guy Ritchie
Daugiau nei prieš dešimt metų apleidęs kino žanrą, kuris padarė iš jo žvaigždę, britų kriminalinių trilerių „Lok, stok arba šauk“ (angl. „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“), „Revolveris“ (angl. „Revolver“), „Rokenrola“ (angl. „RockenRolla“) bei „Vagišiai“ (angl. „Snatch“) režisierius Guy‘us Ritchies šiais metais sugrįžo su nauju stilingu ir šiek tiek pavažiavusiu projektu „Džentelmenai“, kurio dėka jis save reabilitavo ištikimų gerbėjų akyse po blankiai atrodančių nuotykių filmų „Aladinas“ (angl. „Aladdin“) bei „Karalius Artūras: kalavijo legenda“ (angl. „King Arthur: Legend of the Sword“).
Juostos istorija sukasi aplink vieną didžiausių Londono kriminalinio pasaulio bosų Mikį Pirsoną, kuris nusprendžia palikti savo ilgus metus puoselėtą marihuanos verslą ir jį parduoti vienam patikimam bičiuliui už ganėtinai protingą sumą – 400 milijonų svarų. Tačiau apie tai sužino ir kiti Mikio verslui prijaučiantys gangsteriai, kurie nėra linkę dosniems pasiūlymams. Taip išsvajotas Mikio poilsis ir atitrūkimas nuo kriminalinio pasaulio užsitęsia, nes atsiranda nauji reikalai ir priešai, su kuriais reikia susidoroti.
Siužetinė juostos linija yra padalyta į du pasakojimo tipus, kurie savyje sukaupė dar ir kelias menkesnes istorijas, kurios viena su kita susiderina taip gerai, kad filmo pabaigoje nekyla visiškai jokių klausimų dėl visų čia pateiktų siužetinės linijos vingių. Kai kurie iš tų vingių visgi yra labai painūs, bet filmo gale viskas yra puikiai išaiškinama, jog galima tik paploti režisieriui už taip gerai suregztą pasakojimą.
Be painios ir labai įtraukiančios istorijos, kuri yra papildyta dar itin smagiais su kinu susijusiais aspektais, dideliu filmo pliusu yra ir dialogai. Kaip ir pirmuose režisieriaus filmuose, taip ir čia, dialogai įsimena ir frazės, kurias ištaria herojai, akimirksniu tampa tokiomis, kurias be problemų galima bus cituoti išėjus iš kino salės. Ir kas maloniausia, dėka dialogų ir riebių žodelių, atsiskleidžia ir patys filmo personažai. Būtent pokalbiuose ir slypi jų charakterių apibūdinimas, tad po trumpo pristatymo ir trumpų dialogų ekrane prieš mus atsiranda įdomūs, charizmatiški ir ryškūs herojai, kuriems jauti simpatiją nepaisant kokioje barikadų pusėje jie yra atsidūrę. Būtent herojai ir padaro šią juostą tokią malonią ir energingą.
Herojai, įdomi ir įtraukianti istorija, labai stiprūs dialogai – tai tik dalis iš visos šios juostos pliusų. Nepamirštam apie labai gerai ir vaizdingai pateiktą smurtą, režisieriaus meilės įrodymą kinui bei filmams ir aišku dinamiškai pristatytą veiksmą, kuris įsipaišė į bendrą Guy‘aus Ritchie‘io filmams būdingą stilistiką. Visa tai leidžia sukurti nuostabią pramogą, kurią gaubia ir šiokia tokia nostalgija tiems laikams, kai šis britų kino kūrėjas stebindavo mus tokio lygio filmais kaip „Vagišiai“ ar „Lok, stok arba šauk“. Ir tai yra panašaus lygio projektas.
Kaip visada, techniškai Guy‘us Ritchie‘io filmai yra tikru saldainiu akims, tas ir ši juosta nėra jokia išimtimi. Pirmiausia, šis žmogus pats yra tikras džentelmenas, todėl šis naujas jo kino projektas spinduliuoja prabanga ir estetika. Vien ko verti stilingai apsirengę žmonės. Tad kostiumai, šukuosenos, dekoracijos ir grimas čia traukia dėmesį ne ką mažiau nei specialiaisiais efektais papuošti įvairiausi blokbasteriai. Tik, žinoma, čia viskas yra pateikta natūraliai.
Kitu svarbiu aspektu šio režisieriaus filmuose aišku yra staigus montažas ir netikėtai sudėliotos scenos, kurios leidžia pasinerti į jo matomą kino pasaulį. Garso takelis kaip ir pridera Guy‘aus Ritchie‘io filmams – nerealus. Tiek visos muzikinės kompozicijos yra dinamiškos ir laikančios įtampoje, tiek ir žinomos dainos suteikia juostai atskiro žavesio.
Aktorių filme apstu, todėl čia dar vienas rimtas argumentas nepraleisti šio filmo. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Matthew McCaunaghey‘is galiausiai vėl aukštumoje, nes pastaraisiais metais vos vienas kitas projektas su juo buvo vertas dėmesio. Ir vaidina jis šiame filme pakankamai solidžiai.
Tarp kitų ryškių filmo aktorių aišku paminėčiau iš serialo „Anarchijos vaikai“ (angl. „Sons of Anarchy“) žinomą Charlie‘į Hunnamą, kuris jau nebe pirmą kartą džiugina mus savo pasirodymu pas šį režisierių, bei labai daug charizmos turintį Hugh Grantą, kuriam šis projektas irgi yra savotišku sugrįžimu į kiną. Šie du vyrukai mane pradžiugino labiausiai. Be abejo, neliko nepastebėtas ir Colinas Farrellas, kuris filme irgi atliko pakankamai įdomią ir humoristinę rolę.
Apibendrinant, „Džentelmenai“ – geriausias kultinio britų režisieriaus Guy‘aus Ritchie‘io filmas per pastaruosius dešimt metų, kuriame mes gauname viską, dėl ko ir pamėgome režisierių. Ši juosta sukurta pagal visas jo pirmųjų darbų tradicijas – pradedant stilingai atrodančiu veiksmu, riebiais dialogais ir gudriai suregzta siužetine linija bei užbaigiant labai charizmatiškais personažais ir akis džiuginančia technine dalimi.
Žiūrėtas: KINE
5. „Čikagos septyneto teismas“ (angl. „The Trial of the Chicago 7“), rež. Aaron Sorkin
2017 metais debiutavęs kaip režisierius su kritikų ir žiūrovų šiltai priimta tikrais faktais paremta biografine drama „Pokerio princesė“ (angl. „Molly‘s Game“), „Oskaro“ laureatas ir vienas geriausių pasaulyje scenaristų Aaronas Sorkinas, kurio plunksnos talentu galėjome žavėtis tokiuose juostose kaip „Keli geri vyrukai“ (angl. „A Few Good Men“), „Socialinis tinklas“ (angl. „The Social Network“), „Žmogus, pakeitęs viską“ (angl. „Moneyball“) ir „Styvas Džobsas“ (angl. „Steve Jobs“), sugrįžta su antruoju režisūriniu darbu – tikrais įvykiais įkvėpta drama „Čikagos septyneto teismas“ .
Filmo istorija sukasi aplink septynis Čikagos mieste gyvenančius vyrukus, kurie dalyvaudami demonstracijoje prieš karą Vietname ir Amerikos valdžią, norais nenorais susiduria su policija, kas aišku turi rimtas pasekmes. Apkaltinti sąmokslo prieš vyriausybę organizavimu, jie stoja prieš teismą. Ir nors juos palaiko milijonai žmonių, nežinia, ar jiems pavyks išsisukti nuo bausmės, kurią paruošė jiems Amerikos teisėsauga su prezidentu Ričardu Niksonu priešaky.
Ką galiu pasakysiu apie antrąjį Aarono Sorkino režisūrinį darbą? Vienas žodis – BRAVO!!! Išties, tai yra filmas iš didžiosios raidės, kuris ne tik įdomiu būdu mus perkelia į labai neraminantį naujųjų laikų JAV istorijos puslapį, bet kartu tai yra juosta, nenusileidžianti geriausiems visų laikų teismų temos projektams. Tad ja galima mėgautis ne vieną ir ne du kartus, nes tai nėra kažkoks nuobodus faktų dėstymas ekrane, o patraukliai ir su didžiule įtampa ekrane rodomą situaciją išnagrinėjęs pasakojimas.
Daug kalbėti apie šią bylą nenoriu, nes manau, kad daug kas iš Jūsų nėra susipažinęs su ja. Toks prieš peržiūrą buvau ir aš, todėl mano nežinojimas kaip tik ir tapo tuo koziriu, kuris sugebėjo suteikti seanso metu dar didesnį malonumą nuo to, kas vyko ekrane. Trumpai tariant – mėgavausi kiekvienu juostos epizodu, kuris lengvu ir įtraukiančiu būdu privertė mane įsigilinti į pagrindinę filme gvildenamą problemą.
O problema čia buvo labai akivaizdi – valdžia ir jos galia bei žmonių pasipriešinimas įvykiams, kurie darė nemenką įtaką visos šalies gyventojams. Neišsiplėsiu, nes čia jau tektų papasakoti visą principą ir šios bylos detales, o to daryti tikrai nesiruošiu.
Užtat ką galiu paminėti, tai labai gerai ekrane atsiskleidusius pagrindinius personažus, kuriems tenka stoti prieš teismą ir ginti savo interesus. Labiausiai mane sužavėjo Abis Hofmanas, kurio požiūris į susiklosčiusią situaciją buvo šiek tiek hiperbolizuotas, bet tuo pačiu ir turintis reikiamos ironijos tam, kas įvyko su juo ir kitais šešiais vyrukais. Kiti filme pasirodę personažai irgi turėjo asmeninį požiūrį į teismą bei jo darbo specifiką, kuri aišku nelabai tenkino juos, kaip piliečius. Kadangi tokie mažyčiai niuansai buvo labai gerai išryškinti visos juostos metu, mums – žiūrovams – visiškai nesunku įsigilinti į veikėjus bei pajausti jiems nuoširdžią simpatiją.
Pats teismas pateiktas iš pakankamai įtraukiančios perspektyvos, todėl žiūrėti, kaip viskas vyko iš vidaus, tapo vienu iš pačių įdomiausių šios juostos momentų. Taip, tų momentų čia buvo išties labai daug, bet būtent pats procesas ir tapo tuo pamatu, kuris iki pat finalinės scenos laikė įtampoje ir sukūrė pakankamai gerą intrigą.
Vizualiai tai ne tik labai skaniai atrodantis pasakojimas, bet ir itin kruopščiai rodomą laikotarpį atkūręs projektas, kurio meninis apipavidalinimas priverčia mėgautis kiekvienu filme rodomu kadru. Tad jokių priekaištų neturiu vaizdingai pateiktam kameros darbui, gerai prie rodomų scenų priderintai kompozitoriaus Danielio Pembertono sukurtai muzikai, puikiam montažui ir aišku detalėms, susijusioms su rodomo laikotarpio mada ir tendencijomis, kurias paryškino herojų kostiumai, šukuosenos ir tam tikros dekoracijos.
Kas dar sužavi šiame filme – tai aktorių kolektyvas. Jis tiesiog įspūdingas! Čia mes galime pamatyti labai rimtame amplua komiką Sachą Baroną Coheną, kuris puikiai pademonstravo mums savo draminus sugebėjimus įkūnydamas asmeniškai man patį įdomiausią šio filmo personažą – Abį Hofmaną. Taip pat nereikia užmiršti ir apie šiais metais savo pasirodymais džiuginančio Joseph'o Gordono-Levitto, kuriam irgi atiteko pakankamai ryškus vaidmuo bei „Oskaro“ laureato Eddie'io Redmayne'o, kuris pastaraisiais metais kažkaip ne itin dažnai buvo matomas kino ar televizoriaus ekranuose.
Be šios trijulės, filme pakanka ir kitų ne ką mažiau charizmatiškų ir įtinkinamai vaidinančių aktorių kaip iš „Džentelmenų“ (angl. „The Gentlemen“) ir „Paveldėjimo“ (angl. „Succession“) žinomas Jeremy'is Strongas, „Oskarą“ pelnęs Markas Rylance'as, taip pat Alexas Sharpas, Johnas Carrollas Lynchas ir pastaraisiais metais nemažai populiarumo kino pasaulyje sulaukęs Yahya'as Abdulas-Mateen'as II-asis.
Bendrai tai yra filmas, kurį privalo pasižiūrėti kiekvienas gerų dramų ir tikrais faktais paremtų istorijų gerbėjas bei žmogus, kuris save laiko kinomanu. Kadangi tai yra būtent tas filmas, kuris be jokios abejonės kitais metais pretenduos į „Oskarus“ bei kitus prestižinius apdovanojimus ir, žinoma, bus įtrauktas į geriausių 2020 metų juostų dešimtukus.
Žiūrėtas: „NETFLIX“
6. „25 nekaltumo metai. Tomeko Komendos byla“ (angl. „25 Years of Innocence“), rež. Jan Holoubek
Kada žiūrėdami kokį nors naują filmą ar serialą patyrėte emocinį šoką ir apsiverkėte dėl ekrane rodomos istorijos? Aš tai patyriau šiais metais žiūrėdamas į Lenkijos kino ekranus atkeliavusį Jano Holoubeko debiutinį pilno metro projektą „25 nekaltumo metai. Tomeko Komendos byla“, kurio pamatu tapo tragiška ir be galo jautri tikrais įvykiais paremta jauno vaikino istorija.
Filmo istorijos epicentre atsiduria jaunas vaikinas Tomašas Komenda, kuris vieną dieną atsiduria ne toje vietoje ir ne tuo laiku. Tomašas yra neteisingai apkaltinamas nepilnametės išžaginimu ir jos nužudymu, o teismas jam skiria 25 metus nelaisvės sugriežtinto režimo kalėjime. Visas jo gyvenimas ir svajonės sudužta į šipulius, o vienintelis žmogus, kuriam jis rūpi – jo mama, negali susitaikyti su savo netektimi. Ar Tomaszui pavyks įrodyti savo nekaltumą? Ar visgi jis bus priverstas savo jaunus metus praleisti už grotų? Štai kur klausimas, į kurį atsakymą pateikti gali tik nelemtas likimas.
Tiesiog WOW... Nuoširdžiai, WOW! Prieš metus mes turėjome „Kristaus kūną“ (angl. „Corpus Christi“), prieš du – „Šaltąjį karą“ (angl. „Cold War“), o šiais metais gauname „25 nekaltumo metus“. Ir nors abejoju, kad šis filmas galės varžytis dėl „Oskaro“ kaip mano paminėti projektai, bet savo turiniu ir pateikimu, jis niekuo nenusileidžia geriausioms pastarųjų metų lenkų dramoms.
Apie šią istoriją sužinojau iš vieno pažįstamo lenko, dėl ko aišku pasidomėjau apie šį incidentą, bet net nenutuokiau, jog taip greitai bus iškeptas vaidybinis filmas. Ir tai yra džiugu, nes kuo didesnis šurmulys bus pakeltas, tuo labiau ši byla ir jo pasekmės privers prisiimti atsakomybę tuos, kurie ne tik sugadino jaunam žmogui gyvenimą, bet ir atėmė iš jo jaunystę.
Kaip visada daug pasakoti apie siužetą nenoriu, nors anonsuose bei internete yra pilna informacijos apie šį įvykį, todėl apsiribosiu tik keliomis išvadomis. O jos tokios – tai labai kruopščiai ir emocionaliai pateiktas pasakojimas, kurio dramaturgija yra verta pagyrimo. Nuo pradžios iki galo mes gauname užbaigtą ir nelengvai vystomą jauno vaikino kelionę į savotišką pragarą, kurios metu jis priverstas išgyventi labai daug įvairių jausmų. Jau neklabant apie tai, kokiu būdu mums yra pateikimai faktai ir įvykiai, pakeitę Tomašo Komendos gyvenimą.
Jautriems žiūrovams nepatariu žiūrėti filmo, nes kalėjimo scenos, kurias be jokių pagražinimų pateikia filmo režisierius, priverčia pakraupti. Tiek skausmo ir neteisybės aš seniai nemačiau kine, o ką jau kalbėti apie tai, jog nuo tokių nužmogėjimą rodančių scenų neįmanoma sulaikyti ašarų.
Personažai filme atskleisti puikiai. Tu jais tiki ir juos palaikai, dėl ko nei vienai akimirkai nesijaučia, jog ekrane mums pateikiamas kažkoks pusfabrikatis, bandantis sukelti jausmų bangą per labai pigius triukus. To čia nėra, dėl to labai džiugu, nes peržiūra gaunasi natūrali ir neperspausta.
Iš techninės dalies išskirčiau gerą kameros darbą, muziką ir meninį apipavidalinimą, kuris suteikė visumai labai tikrovišką jausmą. Garso ir vaizdo montažas irgi buvo tvarkoje, dėl to peržiūros metu nekilo jokių nepatogumų.
Vaidyba šiame filme – kažkas nerealaus. Aktorius Piotras Trojanas, suvaidinęs Tomašą, ir nuteistojo mamą įkūnijusi Agata Kulesza sukūrė įsimintiną bei be galo jautrų duetą. Rašydamas šį atsiliepimą prisiminiau keletą scenų su jais ir jau akyse pradėjo kauptis ašaros, nes vien prisiminus, kaip natūraliai jie perteikė savo personažus, nelieka abejonės, jog tai šiais metais geriausia vaidyba, kurią man teko matyti lenkiškame kine. Verti paminėjimo ir kiti filme pasirodę aktoriai: Janas Fryczas, Dariuszas Chojnackis, Magdalena Różczka ir Lukaszas Lewandowskis.
Apibendrinant pasakysiu tik tiek – vienas iš tų filmų, kurį privaloma pasižiūrėti vien dėl temos ir to, kaip ji yra pristatyta ekrane.
Žiūrėtas: KINE
7. „Dar po vieną“ (angl. „Another Round“), rež. Thomas Vinterberg
Pavasarį prasidėjęs karantinas atėmė iš mūsų galimybę pasimėgauti kine išskirtiniais festivalio „Kino Pavasaris“ filmais, o atėjus rudeniui, mes netekome progos įvertinti puikių „Scanoramos“ festivalio aukso grynuolių, kuriuos turėjo rodyti didžiuosiuose kino ekranuose, nes buvo paskelbtas antrasis karantinas. Aišku, gyvenant XXI amžiuje, festivalius galima perkelti ir į virtualią erdvę, ką ir padarė mano paminėtų kino festivalių organizatoriai.
Taip įvyko ir su labiausiai laukiamu šių metų „Scanoramos“ filmu. Jo tapo mano mėgstamo danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo, kuris 2012 metais pristatė itin aktualią ir taikliai įgyvendintą socialinę dramą „Medžioklė“ (angl. „The Hunt“), dramedija „Dar po vieną“ (angl. „Another Round“).
Filmo istorija sukasi aplink keturis vienos Kopenhagos gimnazijos mokytojus, kurie karts nuo karto išlenkia po taurelę. Kaip nekeista, bet alkoholis jiems leidžia ne tik atsipalaiduoti, bet ir atrasti naujų gabumų. Tai vyrus paskatina padaryti eksperimentą – darbo dienomis gerti, kad pamatyti, kaip juos ir jų sugebėjimus gali kontroliuoti alkoholis. Bet ar šis nekaltas eksperimentas neprives jų prie bedugnės krašto? Štai kur aktualiausias klausimas.
Ši juosta savo gerumu neprilygsta mano paminėtai dramai „Medžioklė“, bet ji man asmeniškai yra antroje vietoje tarp visų Thomaso Vinterbergo režisuotų juostų.
Pati juostos tema – alkoholizmas, šioje istorijoje pateikta ganėtinai įdomiai, dėl ko prisiminus gerus panašaus pobūdžio filmus kaip „Iki dugno“ (angl. „Plating Hard“) ar „Stiprusis angelas“ (langl. „The Mighty Angel“), galima tik pagirti režisierių, kuris per humoristinę pusę sugebėjo taip puikiai išgvildenti šią temą, pateikdamas mums kine dar nematytus alkoholizmo niuansus.
Taip pat, tai yra filmas ir apie keturių vidutinio amžiaus vyrų draugystę ir jų požiūrį į gyvenimą per itin įdomiais perspektyvas. Toks pateikimas leido mums, žiūrovams, puikiai pasinerti į rodomą istoriją ir kas svarbiausia, pamatyti kiekviename iš juostos veikėjų ne tokią ir paprastą asmenybę. Tad siužetinės linijos metu, personažai atsiskleidžia puikiai, dėl ko susitapatinti su vienu ar kitu iš jų nekyla jokių problemų. Svarbiausia yra suvokti, ką kiekvienas iš jų bando mums pasakyti. Dar labai džiuginančiais juostos aspektais tampa dialogai bei situacijos, į kurias papuola herojai.
Iš techninių dalių, filmas man irgi patiko. Garso takelis, kameros darbas, meninis apipavidalinimas, garso ir vaizdo montažas – be jokių priekaištų. Juosta žiūrisi ir klausosi labai maloniai.
Aktoriams irgi jaučiu didžiulę simpatiją. Ypatingai vienam iš geriausių Europos aktorių Madsui Mikkelsenui, kuris 2012 metais režisieriaus Thomaso Vinterbergo filme „Medžioklė“ atliko vieną iš geriausių savo karjeroje vaidmenų. Ir šioje juostoje jis irgi stebino savo aktoriniais sugebėjimais.
Jam į pagalbą atėjo Mangusas Miilangas, Thomasas Bo Larsenas ir Larsas Ranthe‘as, kurie irgi suvaidino puikiai savo įkūnytus personažus. Na, o pastaruosius du aktorius irgi buvo galima matyti mano paminėtoje „Medžioklėje“.
Tad apibendrinus, „Dar po vieną“ yra ne tik puikus filmas, bet ir juosta, kuri pateikia mums pakankamai aktualią ir liūdną temą, kuri šimtmečiais kamuoja žmoniją.
Žiūrėtas: „ŽMONĖS CINEMA“
8. „Ma Reinės „Black Bottom“ grupė“ (angl. „Ma Rainey‘s Black Bottom“), rež. George C. Wolfe
Dviejų pakankamai gerų ir publikos šiltai priimtų dramų „Naktys Rodantėje“ (angl. „Nights in Rodanthe“) ir „Tu nesi tu“ (angl. „You‘re Not You“) režisierius George'as C. Wolfe'as šiais metais sukūrė ypatingą projektą – tikrais faktais paremtą biografinę dramą „Ma Reinės „Black Bottom“ grupė“ (angl. „Ma Rainey‘s Black Bottom“), kurią įgyvendinti jam padėjo prodiuserio pareigas užėmęs dviejų „Oskarų“ laureatas Denzelis Washingtonas bei „NETFLIX“ platforma.
Filmo istorija sukasi aplink „Bliuzo motina“ vadinamą Gertrude'ą „Ma“ Rainey, kurios ilgametei karjerai gresia itin dideli nemalonumai. Godūs vadybininkai nori iš jos atimti visas teises į jos muziką, todėl moteriai tenka suktis iš padėties ir rasti būdą juos sustabdyti. Netikėtai ji sulaukia pagalbos iš jauno ir labai ambicingo trimitininko Levee'io, kuris ir tampa Gertrude'os atrama šioje nelygioje kovoje su įsitikinimais, rasizmu bei neteisybe muzikos industrijoje.
Galima teigti, jog tai yra pats muzikaliausias šių metų kino projektas, kuris savo kokybe, dramaturgija ir nešama žinute pranoksta kitus visai gerus taip pat šiemet pasirodžiusius miuziklus – „Išleistuvės“ (angl. „The Prom“) ir „Ponas Džinglas: kalėdinė kelionė“ (angl. „Jingle Jangle: A Christmas Journey“). Tiesa, jie irgi buvo yra „NETFLIX“ platformoje.
Pastaraisiais metais biografinės dramos apie žymius muzikantus tapo beveik kasdienybe. 2018 m. turėjome biografinę dramą „Bohemijos rapsodija“ (angl. „Bohemian Rhapsody“) apie grupę „Queen“ ir Freddie'į Mercury'į, o prieš metus mėgavomės smagiai atrodančiu ir pakankamai atviru pasakojimu apie Eltoną Johną juostoje „Žmogus raketa“ (angl. „Rocketman“). O šie metai mums atnešė „Oskarams“ pritaikytą biografinę dramą apie Gertrude'ą „Ma“ Rainey.
Šiame filme yra pateikiamos kelios įdomios istorijos. Viena iš jų – biografiniai „Bliuzo motinos“ gyvenimo aspektai bei jos darbo užkulisiai, kurie leido pamatyti ją iš profesinės perspektyvos. Tas, aišku, pridėjo didžiulio svorio bendrai dramaturgijai, nes visgi jai teko dirbti XX a. pradžioje, kai rasizmas vis dar stipriai, kaip ir prieš vergovės panaikinimą 1865 metais, klestėjo JAV.
Kitu itin įdomiu šio pasakojimo koziriu tampa perteiktas laikotarpis ir tuometinis žmonių mentalitetas, muzikos industrijos pamatas su visais mažiausiais jo niuansais bei labai aiškiai pateiktos visuomenės problemos, su kuriomis tekdavo susidurti juodaodžiams JAV piliečiams. Be to, filme iš itin įdomios pozicijos yra parodytas ir pats bliuzas, kurio privalumais buvo išties neblogai pasipuikuota siužetinės linijos eigos metu.
Jeigu daug dėmesio gavo „Ma“, kurios biografiniais faktais ir buvo paremtas šis filmas, tai nereiškia, kad kiti personažai neturėjo laiko pasireikšti. Geriausiai iš visų antraplanių veikėjų buvo pristatytas Levee'is, kuriam pavyko atsiskleisti iš kelių labai pagirtinų perspektyvų. Kokių? Neatskleisiu, nes, manau, kad patys turite pamatyti jo pasirodymą bei tam tikras metamorfozes, dėl kurių labai lengvai galima pamėgti jį kaip žmogų.
Daugiau, manau, nieko nereikia atskleisti apie šios juostos siužetinius sprendimus, todėl pereisiu prie techninių niuansų, kurie leido peržiūros metu mėgautis kiekvienu filme rodomu kadru. Produkcijos dizainas dėl labai autentiškai atkurto XX a. pradžios laikotarpio yra fantastiškas. Kostiumai, dekoracijos, šukuosenos, grimas – viskas buvo atkurta taip nepriekaištingai, jog žiūrovas akimirksniu atsiduria 1920-ųjų Čikagoje.
O kokia filme įsimintina ir puikiai prie rodomų scenų priderinta muzika, kurios bliuzo skambesiai dar ilgai nepaliko manęs filmui pasibaigus. Jau nekalbu apie kruopštų kameros darbą, tvarkingą ir įtraukiantį vaizdo montažą bei stiprų garsą. Vienas malonumas buvo žiūrėti filmą, kurio audiovizualinė dalis buvo tokia pat stipri kaip ir režisūra bei geras scenarijus.
Su šiuo filmu, manau, paaiškėjo dar ir du būsimų „Oskarų“ nominantai. Jau pelniusi vieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą Viola Davies be problemų pretenduos ir į antrąją statulėlę už savo puikią transformaciją ir draminį Gertrude'os „Ma“ Rainey vaidmenį, o visai neseniai anapylin iškeliavęs Chadwickas Bosemanas turėtų gauti nominaciją geriausio antro plano aktoriaus kategorijoje. Jų vaidyba buvo nepriekaištinga, tad patikėti jų personažais buvo išties lengva.
Tad bendrai, „Ma Reinės „Black Bottom“ grupė“ yra pats muzikaliausias metų filmas, taip pat vienas iš geriausių 2020 metais pasirodžiusių biografinio pobūdžio projektų, kurį su malonumu bus galima žiūrėti dar ne vieną kartą.
Žiūrėtas: „NETFLIX“
9. „Penki kraujo broliai“ (angl. „Da 5 Bloods“), rež. Spike Lee
„Oskaro“ už geriausią adaptuotą scenarijų filmui „Juodaodis iš Kukluksklano“ (angl. „BlackKkKlansman“) laureatas Spike‘as Lee, kurio darbai „Malkolmas X“ (angl. „Malcolm X“), „Elkis teisingas“ (angl. „Do the Right Thing“), „25- valanda“ (angl. „The 25th Hour“), „Savas žmogus“ (angl. „Inside Man“) ir „Džiunglių karštligė“ (angl. „Jungle Fever“) išdidžiai puošia jo filmografiją, šiais metais mums paruošė labai šiai dienai aktualų projektą – karinę dramą „Penki kraujo broliai“ (angl. „Da 5 Bloods“).
Filmo istorija sukasi aplink keturis juodaodžius Vietnamo karo veteranus, kurie sulaukus garbaus amžiaus nusprendžia keliauti į džiungles, kuriose kažkada jiems teko kariauti su vietkongo kariais. Jų tikslas – rasti vieno žuvusio draugo kūną, kuris ilgus dešimtmečius ten ilsisi, ir pargabenti jį į tėvynę. Tačiau vos tik įžengus į džiunglių teritoriją, bičiuliai supranta, jog tai bus be galo sunkus žygis, kuris privers juos prisiminti visą kadaise išgyventą karo siaubą.
Kai tik pamačiau šio filmo anonsą, pagalvojau, jog ši naujoji Spike‘o Lee juosta turės nemažai šansų papulti į būsimo „Oskaro“ favoritų gretas. Ir, kai ją pasižiūrėjau, supratau, jog neklydau. Tai be galo atviras ir taiklus filmas, kuriame režisieriui pavyko iš ganėtinai įdomios perspektyvos pateikti itin rimtas socialines problemas, kurios niekur nedingo net ir praėjus ilgiems dešimtmečiams nuo Vietnamo karo bei segregacijos laikų pabaigos.
Išsiplėsti, apie ką filmas tikrai nenoriu, nes tik jį žiūrint galima bus patirti tą malonumą nuo peržiūros, kai beveik nieko nežinai. Nes tas trumpas aprašymas, kuriuo pasidalinau, tai tik užsklanda tam, kas ten iš tiesų vyksta. O vyksta ten labai daug dalykų, kurie yra paremti tikrais faktais bei įvykiais. Visi jie turėjo nemažą įtaką šiuolaikinei istorijai bei kovai su rasizmu ir su žmonių nelygybe.
Maloniausia šiame filme yra tai, jog Spike‘as Lee nuodugniai mums išaiškina vieną ar kitą aspektą, kurį jis bando pavaizduoti šioje istorijoje dėka kokių nors iškilių asmenų ar svarbių įvykių, apie kuriuos galbūt mes, gyvenantys už JAV ribų, nesame girdėję, įterpimo į siužetinę liniją. Ir jis tą daro kažkiek agresyviai, bet tuo pačiu teisingai.
Kas dar šiame filme yra puiku, tai kaip yra žaidžiama su pasakojimo maniera. Jeigu mes matome senus kadrus, kurie vaizduoja Vietnamo karo laikus, mes gauname atitinkamą vaizdą, lyg jis būtų iš dokumentinio filmo, tuo tarpu dabartiniai laikai yra nupaveiksluoti moderniai. Ir tai buvo daroma ne be reikalo. Visgi žaidimas su vaizdais buvo lyg alegorija tam, kaip pasaulis pasikeitė ir iš grubaus bei negailestingo tapo pernelyg nušlifuotas ir netikras. Čia, tiesa, interpretuoti galima ir dar kelias būdais, bet jau apie juos nerašysiu, nes tada tektų išpasakoti vieną esminį siužetinės linijos momentą.
Filmo personažai man paliko gerą įspūdį. Visi jie – skirtingi ir jų poreikiai bei pasaulėžiūra irgi skiriasi kaip diena ir naktis. Tad galiausiai ekrane mes gauname spalvingus ir charizmatiškus veikėjus, su kuriais ne tik galima susitapatinti, bet ir per jų prizmę suvokti problemas, kurias šiame filme iškėlė režisierius.
Veiksmo pernelyg kaip ir nėra, todėl jeigu tikitės labai jau daug karo ar susišaudymų, teks nusivilti, nes filmas visiškai ne apie tai. Užtat ko netrūksta, tai savotiškos įtampos, kuri tam tikrais momentais laiko stiprioje nežinioje. Tai pagyvina peržiūrą, nes, pripažinkime, filmo trukmė pustrečios valandos nėra iš mažiausių.
Techniškai filmas mane pradžiugino. Patiko ir dekoracijos, ir specialieji efektai, kurių čia buvo, nors ir labai mažai, paliko įspūdį aišku ir herojų kostiumai, puikiai atspindintys rodomus laikotarpius. Be to, filme skamba daug žymių dainų. Daugelis iš jų – Marvino Gaye‘io atlikti kūriniai, kurie papuošia kiekvieną rodomą sceną. Garso ir vaizdo montažas labai geri. Ypatingai tas vizualus perėjimas iš vieno stiliaus į kitą buvo labai ryškiu juostos momentu. Jau nekalbant apie kameros darbą, kuriuo taip pat teko žavėtis viso šio kino projekto rodymo metu.
Kas liečia aktorius, tai neapsigaukite, nes Chadwicko Bosemano filme pakankamai mažai, nors jo pasirodymas tikrai buvo šaunus. Visas dėmesys juostoje atiteko juodaodžiams kino veteranams – Delroy‘ui Lindo, Clarke‘ui Petersui, Normui Lewisui ir Isiahui Whitlockui jaunesniajam. Kaip jie pasirodė? Mano nuomone, puikiai. Dar čia buvo galima pamatyti Jeaną Reno ir Paulą Walterį Hauserį, kurie savo vaidyba taip pat papuošė kai kurias scenas.
Bendrai – filmas, kurį manau su malonumu peržiūrėsiu kada nors dar kartą. Tad, jeigu patinka Spike‘o Lee kūryba, šis jo darbas yra vertas dėmesio. Ypatingai ir dėl to, jog ankstesnis jo karinis projektas „Stebuklas prie Santa Anos“ (angl. „Miracle at St. Anna“) buvo ganėtinai nykiu karinio žanro darbu.
Žiūrėtas: „NETFLIX“
10. „Palm Springsas“ (angl. „Palm Springs“), rež. Max Barbakow
Režisūriniu Maxo Barbakowo debiutu šiais metais tapo šmaikšti ir komiška istorija „Palm Springsas“ (angl. „Palm Springs“), kuri asmeniškai man tapo geriausiu 2020 metų komedijos žanro atstovu.
Filmo istorija sukasi aplink Nailsą, kuris diena iš dienos yra priverstas išgyventi tą pačią dieną – vienos porelės vestuves, į kurias jis yra pakviestas. Per vieną iš tokių pasikartojančių dienų į jo gyvenimą netikėtinai ateina paslaptinga mergina, kuri kardinaliai pakeičia jo požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Ar jiems pavyks atsikratyti šio prakeiksmo? Ar visgi jiems lemta bus amžinai įstringi toje pačioje dienoje? Štai kur klausimas, į kurį jie turi rasti atsakymą.
Ar toks filmo apibūdinimas nieko Jums neprimena? Nes man tai elementariai užneša į kultinį 1993 metų hitą „Švilpiko diena“ (angl. „Groundhog Day“). Ir tai yra velniškai teisinga, nes juostos kūrėjai savotiškai pasiskolino mano paminėtos juostos idėją ir ją pritaikė šiuolaikiniams rėmams. Ir tai yra be galo smagu, nes man filmas nuo pradžios iki galo susižiūrėjo su labai dideliu susidomėjimu tam, kaip gi pagrindiniai herojai turės išsisukti iš tokios keblios situacijos.
Tad esminiu šio filmo koziriu tampa scenarijus, kuris nepriverčia jaustis nepatogiai norint suvokti šios istorijos esmę. Viskas čia paaiškinta pakankamai gerai, todėl nemanau, kad pasibaigus filmui Jums kils kokie nors klausimai. O kas įdomiausia, tai net ne laiko kilpos siužetinis posūkis čia yra svarbus, o požiūris į santykius, žmonių mentalitetą bei aplinką, kurioje tenka atsidurti pagrindiniams veikėjams. Viskas šiuo atveju pateikta skoningai, su geru humoru ir savotiška satyra poelgiams, kuriuos mes elementariai padarome net nepagalvodami apie tam tikras pasekmes.
Kaip jau rašiau, filmo personažams peržiūros metu jaučiau labai didelę simpatiją. Tai žmogiški ir turintys savo išraiškingas ydas, kuriuos lengva suprasti ir juos užjausti kai reikia, bet kas svarbiausia, kiekvienas iš jų puikiai atstovauja tam tikras pažiūras, kurios nėra itin paplitusios konservatyviose visuomenėse. Ir tai be galo šaunu, jog tokiu sarkastišku būdu yra pašiepiami elementarūs ne liberalių pažiūrų žmonių požiūriai.
Be humoro ir gerų personažų, filmas dovanoja ir labai šiltą meilės istoriją, kurią tiesiog malonu žiūrėti ir ja mėgautis. Be abejonės, šį filmą peržiūrėsiu dar ne kartą, nes tai lengvas ir tuo pačiu rimtas mintis gvildenantis projektas, kurį patariu pasižiūrėti, jeigu Jums patinka ne kvailos komedijos apie vieną galą.
Kas dėl vizualios juostos dalies, tai beveik visas veiksmas vyksta toje pačioje vietoje, todėl pagirti čia galėčiau meninį visumos apipavidalinimą, gerą muziką, tvarkingą kameros darbą ir aišku nuostabų montažą, kuris leido pasinerti į laiko kilpoje įstrigusių žmonių išgyvenimus, jog istorija šiuo atveju buvo sudėliota itin gerai.
Iš aktorių paminėti vertėtų du – puikų komiką ir scenaristą Andy‘į Sambergą bei visiems gerai iš serialo „Kaip aš susipažinau su Jūsų mama“ (angl. „How I Met Your Mother“) žinomą Cristin Milioti. Puiki chemija tarp šių aktorių irgi davė savo vaisių, jog stebint juos ekrane nesunku patikėti tuo, ką jų suvaidinti personažai daro ar jaučia. Dar čia galime pamatyti J. K. Simmonsą, Peterį Gallagerį ir Tylerį Hoechliną.
„Palm Springsas“ – projektas, kurį žiūrint jaučiamas tiesiog didžiulis malonumas. Bent jau man laikas neprailgo, buvo iš ko pasijuokti ir apei ką susimąstyti, o tuo labiau, norėčiau ateityje išvysti šios juostos tęsinį.
Žiūrėtas: KINE
Aišku, šis sąrašas manau pasikeis kitais metais, kai pamatysiu visus svarbiausius 2020-ųjų filmus, bet kol kas, šios juostos man labiausiai patiko ir įsirėžė į atmintį, jog galėčiau jas įvardyti kaip geriausias iš to, ką mačiau.
