Filmo „Žvėris“ recenzija: tokio tėvo pavydėtų kiekvienas vaikas

Būtent tokiu filmu yra naujausias žinomo iš puikių kriminalinių trilerių „Kontrabanda“ ir „2 ginklai“ bei išgyvenimo temą gvildenančios dramos „Everestas“ režisieriaus Baltasaro Kormakuro darbas „Žvėris“, kuriame šįkart žmogui teks stoti į akistatą ne su krokodilu, rykliu ar milžiniška gyvate, o su džiunglių karaliumi.

Apie ką mes čia…

Netekęs žmonos, daktaras Neitas Danielsas nusprendžia kartu su savo dukterimis Meredit ir Nora iškeliauti į Pietų Afriką,s kur susipažino su savo gyvenimo meile, o tuo pačiu parodyti vaikams pačius gražiausius šio šalies kampelius. Jis net nenutuokia, jog visai netrukus jam ir jo atžaloms teks kovoti dėl išlikimo su priešiškai nusiteikusiu liūtu.

Kūrinio turinys

Kol žiūrėjau šį naują Baltasaro Kormakuro filmą galvojau, kiek gi panašios temos juostų esu žiūrėjęs ir priėjau prie išvados, kad mažiausiai pusšimtį. Tik yra vienas labai svarbus niuansas su tuo skaičiavimu, nes išties gerų tokio tipo filmų galėčiau suskaičiuoti ant abiejų rankos pirštų ir tai manau liktų dar keli laisvi. Aišku, nevardinsiu aš jų, bet noriu tik pasakyti, jog „Žvėris“ patektų į tų geriausių skaičių, nes tai mano nuomone tikrai kokybiškas ir įtampoje laikantis pasakojimas, kuris nors ir nepasižymi labai jau tikroviškai nuteikiančiomis situacijomis, bet kaip išgyvenimo laukinėje gamtoje temos rėmuose, jis išties įtraukia.

Viso filmo varikliu čia tampa sugniuždyto po žmonos mirties tėvo noras apsaugoti dvi likusias ir brangiausias jo gyvenime moteris, dėl ko pati peržiūra tampa išties pilna emocijų, nes tokio tėvo galėtų pavydėti kiekvienas iš mūsų. Todėl jo motyvacija ir ryžtas stoti akis į akį su žymiai stipresniu ir pavojingesniu už jį plėšrūnu yra verta žmogiškos pagarbos, nes manau, kad kiekvienas savo vaikus ginantis tėvas turėtų taip pasielgti. O filmas kaip tik tam ir įkvepia. Visgi artimi žmonės yra svarbiausi beveik kiekvieno iš mūsų gyvenimuose ir juos reikia akylai saugoti.

Filme netrūksta gerai sukaltos įtampos, o ir pats siužetinės linijos tempas yra ganėtinai žvalus, kas aišku apsaugo žiūrovą nuo nuobodulio. Gal tik pirmas pusvalandis yra kažkiek lėtesnis dėl personažų ekspozicijos ir kelių svarbių temų išvystymo, bet po to prasideda tikras įtampos nestokojantis pragaras, į kurį papuola grobiu liūtui tapę žmonės. Personažai filme malonūs akims, todėl jaudintis dėl jų ir jausti jiems simpatiją tikrai galima.

Tai tiek ir norėjau pasakyti, nes patys suprantate, jog tokios juostos nedovanoja nieko gilaus, o tiesiog kokybiškai pateiktą veiksmą ir įtampą, o tai aišku ir suteikia žiūrovams svarbiausią – neprailgstančią pramogą.

Techninė juostos pusė

Labiausiai iš techninės dalies šiame filme išsiskyrė operatoriaus darbas, kuris savo dinamiškumu ir išties efektingai atrodančiais kameros judesiais sugebėjo įtraukti į nepavydėtinai atrodančią žmogaus ir plėšrūno dvikovą. Gerai prie rodomų scenų parinktos garso takelio muzikinės kompozicijos, žvalus montažas, neblogas CGI ir ne ką prastesnis meninis apipavidalinimas taip pat prisidėjo prie ryškesnių šios juostos pliusų. Visgi jeigu ne techniniai aspektai, šis filmas tikrai neatrodytų taip žiūroviškai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Du mano labai mėgstami aktoriai viename filme ir asmeniškai man to užteko, kad norėčiau šią juostą pasižiūrėti kine. Nes kaip jau užsiminiau, pati tema yra nuvalkiota ir ne vieną kartą vystoma, pradedant „Nasrais“ bei užbaigiant „Žmogėdra“. O kalbu aišku apie Pietų Afrikos Respublikos pilietį Sharlto Copley‘į ir Idrisą Elbą, kurių vaidyba visiškai nešlubavo, o charizma spinduliavo į visas įmanomas puses. Apie kitus aktorius nepasakyčiau to paties, bet didelių nusiskundimų šiame plane neturiu.

Verdiktas

„Žvėris“ – dar vienas išgyvenimo temos projektas, kuris nors savo siužetu primena ne vieną filmą apie žmogaus ir plėšraus gyvūno akistatą, bet kokybišku pateikimu bei išlaikyta įtampa šis naujas Baltasaro Kormakuro darbas pranoksta daugelį iš jų. O to tikrai užtenka gauti efektingą, nenuobodžią ir įtampos kupiną vienkartinę pramogą kine.