Iš karto noriu pasakyti, jog tai nėra filmas apie Žalgirio mūšį. Manau, kad toks pavadinimas buvo pasirinktas tik todėl, jog juostos kūrėjai norėjo, kad į kino sales būtų sutrauktos minios žiūrovų. Bet ar galima juos kaltinti? Dokumentiniai filmai nėra itin dažnas svečias mūsų kino teatrų repertuaruose, o išleidžiant tokį nepigų projektą, visgi norisi ir užsidirbti, todėl pasirinkta marketinginė strategija yra visai logiška.
Tik yra vienas klausimas. Ar žiūrovas, atėjęs į kiną nebus nusivylęs tuo, ką pamatė? Ir čia norėčiau užbėgti įvykiams už akių ir iš karto pasakyti – ne, nebus.
Šis netrumpas pasakojimas susideda iš trijų įtraukiančių dalių, kurios puikiai atkleidžia rodomą istorinį laikotarpį ir supažindina žiūrovą su viduramžių epocha. Pirmoje filmo pasakojimo dalyje mums yra pateikiamas Kryžiuočių ordinas ir viskas kas yra su juo susiję. Čia labai aiškiai išdėstoma šio ordino pasirodymo priežastis, ordino veikla, jo karinė, politinė ir ekonominė padėtis bei įtaka XIII-XV amžiaus Europoje.
Antroje dalyje daug dėmesio gauna Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šioje šio dokumentinio filmo siužetinės linijos eigoje į kiną atėję žiūrovai gaus nemažai informacijos apie mūsų šalies didingą praeitį, jos valdovus ir išvaizdžiai pateiktą nelygią kovą su pranašesniu priešininku. Mano nuomone, būtent ši dalis filme sugebėjo labiausiai prikaustyti prie ekrano, nes ką jau ten slėpti – kalba ėjo apie Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją.
Trečioji ir paskutinioji juostos dalis buvo skirta ilgai lauktam Žalgirio mūšiui ir pasekmėms, su kuriomis teko susidurti Kryžiuočių ordinui po jo. Negalėčiau pasakyti, kad šis mūšis buvo nuodugniai ištirtas, bet ir nebuvo paviršutiniškai pateiktas. Pagrindinė informacija žiūrovams buvo suteikta, o tai ir buvo svarbiausia šios juostos kūrėjų užduotis.
Be informatyvaus pasakojimo, filmas žavi techniniais niuansais. Pirmiausia, tai lokacijos, kuriose buvo filmuojamos esminės scenos – Marienburgo pilis, Žalgirio mūšio laukas, Torunės bei Gdansko miestai. Asmeniškai esu buvęs visose filme rodytose vietose, todėl juostą žiūrėti buvo dar maloniau, nes vieni ar kiti vaizdai suteikė ne tik prisiminimų, bet dar ir labiau išlavino vaizduotę. Taip pat prie pozityvaus įspūdžio prisidėjo filmui sukurta animacija, kurios dėka viduramžių piešiniai tapo gyvesni. Atkurtos istorinės scenos bei batalijos nebuvo tokios įspūdingos kaip Holivudiniuose vaidybiniuose filmuose, bet nereikia pamiršti, jog šiam filmui irgi nebuvo skirtas 100 milijonų dolerių biudžetas. Pagal galimybes gavosi patenkinamas ir neerzinantis vaizdas. Nors didybės kai kur išties pritrūko.
Iš geresnių techninių sprendimų paminėti verta gerą operatoriaus darbą, epišką bei viduramžių melodijomis persmelktą garso takelį ir aišku autentiškus kostiumus, kuriuos vilkėjo įvairūs istoriniai personažai.
Visą Kryžiuočių ordino istoriją pasakojo žymus amerikiečių aktorius Stacy‘is Keachas, kurį galėjote matyti tokiuose projektuose kaip „Kalėjimo bėgliai“, „Bornas. Palikimas“, „Pabėgimas iš Los Andželo“ bei „Nebraska“. Tiesa, jo balsą bus sunku išgirsti, nes filmas yra įgarsintas lietuviškai. Kas mano nuomone irgi yra gerai, nes vaikams, kurie ateis žiūrėti šios juostos, bus lengviau įsidėmėti faktus nei skaitant greitai ekrane besikeičiančius titrus.
Apibendrinus, galiu pasakyti, jog „Žalgirio mūšis“ tapo labai gera istorijos pamoka, kuri yra labiau skirta jaunesnei auditorijai nei žmonėms, baigusiems mokyklą ir žinantiems bent jau elementarius dalykus apie viduramžius ir legendinę lietuvių bei lenkų kovą su ordino kariais. Todėl mano rekomendacija visiems mokytojams – veskitės į kiną savo klases ir manau, kad tokiu moderniu būdu bent jau akimirkai priversite jaunimą susidomėti mūsų šalies didinga praeitimi ir laimėjimu, kuris nulėmė visos Europos ateitį.
Filmo anonsas:
