Apie ką mes čia...
Vaikščiodamas naktį gražiomis Romos gatvėmis Džonas net nenutuokė, jog greitai taps gerai suplanuoto pagrobimo auka. Pagrobtas ir išvežtas į atokią slėptuvę, vaikinas elgiasi ganėtinai ramiai, nes jis turi retą kozirį. O koziriu tampa jo senelis Džonas Polas Getis, kuris yra laikomas turtingiausiu pasaulio žmogumi. Todėl tikėdamasis, kad už jį bus sumokėta išpirka, Džonas nesuka sau galvos dėl šio nemalonaus incidento. Tačiau praleidęs ilgus mėnesius nelaisvėje, jis suvokia, jog senelis nesiruošia mokėti išpirkos...
Kūrinio turinys
Paskutiniais metais režisierius R. Scottas buvo pasinėręs į didelio biudžeto mokslinės fantastikos filmus, todėl gerbėjai svajojo iš jo sulaukti kokios nors geros dramos ar įtampos nestokojančio trilerio.
Visgi šiuose žanruose jis yra pakankamai stiprus kino kūrėjas, nustebinęs tokiais filmais kaip „Telma ir Luiza“, „Melo pinklės“, „Juodojo vanago žūtis“ ir, mano nuomone, pačiu jo geriausiu XXI amžiaus filmu „Amerikos gangsteris“. Taip, nors ir kaip man patinka „Gladiatorius“, bet „Amerikos gangsteris“ yra nepriekaištinga kino juosta.
Žinoma, režisieriui taip pat pavyko ir nuvilti, netgi sakyčiau, labai nuvilti su 2013 metų trileriu „Patarėjas“. Todėl, belaukiant šio filmo, buvo šiek tiek neramu dėl juostos kokybės ir jos meninės vertės. Nuojauta kuždėjo, kad R. Scottas yra jau ne tas rimtų ir tikrų istorijų entuziastas, koks jis buvo prieš gerą dešimtmetį.
Prie to skeptiško nusiteikimo belaukiant jo naujojo kino projekto kinuose prisidėjo ir kilęs seksualinis skandalas dėl Kevino Spacey, kuris filme atliko vieną svarbiausių vaidmenų. Šis įvykis lėmė, jog režisierius buvo priverstas priimti beprecedentį sprendimą – pašalinti visas scenas su šiuo du „Oskarus“ laimėjusiu aktoriumi ir per dešimt dienų perfilmuoti jas su kitu. Ir jis tą padarė, nes norėjo spėti į suplanuotos premjeros terminus.
Akivaizdus skubėjimas taip numalšino filmo laukimą, jog buvo tik įdomu, kaip blogai jis gali atrodyti. Nes išties buvo sunku patikėti tokiu stebuklu, jog per dešimt dienų beveik 20 procentų perfilmuotas filmas gali atrodyti gerai. Bet... Stebuklų būna. Akivaizdu, jog R. Scottas labai tikėjo šiuo savo filmu ir norėjo, kad žiūrovai irgi jį įvertintų atitinkamai gerai, todėl jis išnaudojo visą savo turimą talentą ir galiausiai, po sunkių perfilmavimų, pristatė itin kokybišką bei įdomų filmą.
Juostos istorija yra išties labai patraukli, tačiau patariu ja pasidomėti tik po filmo peržiūros, kad nesugadintumėte sau malonumo peržiūros metu. Visgi tai yra tikrais faktais paremtas pasakojimas, kuris ekrane buvo labai kruopščiai atkurtas.
Filmo metu yra pristatoma gana dažna turtingų žmonių situaciją – jų giminaičio ar kokio nors artimo žmogaus pagrobimas ir išpirkos reikalavimas. Bet šičia viskas yra kitaip. Filme šis tikrais faktais paremtas įvykis tampa tiesiog fonu tikrai istorijai apie godumą ir nužmogėjimą vardan pinigų. Todėl asmeniškai man, žiūrint filmą, buvo įdomiau stebėti pagrobto vaikino artimųjų reakcijas bei situacijas, į kurias jie pakliūdavo, nei mėgautis kruopščiai apgalvotu pagrobimu.
Didžiausiu filmo koziriu tampa personažai, kurie puikiai nupaveiksluoja pinigų įtaką jų gyvenimuose. Kiekvienas iš veikėjų netgi tampa akivaizdžia aliuzija į kelis žmonių tipus, kuriems pinigai gali tapti svarbiausiu jų gyvenimo tikslu, gali sunaikinti juos iš vidaus, gali tapti tik pragyvenimo šaltiniu bei gali visiškai nieko nereikšti, nes yra svarbesnių vertybių.
Pagrindiniu filmo herojumi tampa Džonas Polas Getis, kuris visoje juostoje pateikiamas kaip antraplanis personažas, tačiau būtent jis ir jo sprendimai leidžia vystytis visai siužetinei linijai. Juo negalima nesižavėti, nes tai yra gana apsukrus ir savo tikslus įgyvendinantis žmogus, kuriam tiesiog idealiai pavyksta manipuliuoti žmonėmis. Visos frazės, kurias jis ištaria, yra nuostabios, nes jose slypi puiki pamoka apie tai, kaip galima susikrauti turtus, kas yra pinigai ir kaip reikia būti turtingu. Nes pripažinkime, kai kurie turčiai tiesiog neapgalvotai švaisto pinigus į visas puses, kol galiausiai bankrutuoja ir tampa pajuokos objektais.
Kiti personažai – pagrobtasis Džonas, jo mama Geil ir jai padedantis derybininkas Flečeris, atsiskleidžia taip pat pakankamai gerai. Mes su jais susipažįstame, suvokiame jų elgesio motyvus ir matome, kaip kiekvienas iš jų priima tą nelemtą pagrobimą. Todėl žmogiškų emocijų ir įtampos jų poelgiuose yra labai daug, kas leidžia filmui dar labiau įtraukti į rodomų įvykių sūkurį. To pasėkoje, drama virsta į intelektualiai apgalvotą trilerį, kuris gal šiek tiek ir yra užtęstas, bet visumoje žiūrisi tiesiog puikiai. Net sunku patikėti, jog čia yra žmogaus, sukūrusio „Patarėją“, naujas filmas.
Filmas įtraukia ne vien tik savo istorija, bet ir natūralumu. Jame netrūksta politinių niuansų, šeimos pristatymo iš vidaus ir kas čia yra svarbu – smurto. Jis yra išreiškiamas įvairiai – tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai. Pastarasis tai vienoje scenoje netgi gali priversti uždengti akis dėl pernelyg vaizdingo vienos operacijos pateikimo. Būtent tokios scenos priverčia dar labiau įsijausti į tai, ką nori pasakyti režisierius.
Veiksmo čia yra mažai, bet užtat įtampos į valias, todėl nuobodžiauti kino salėje tikrai nereikės. Bent jau tiems žmonėms, kurie ateis į filmą tikėdamiesi pamatyti tikrais faktais paremtos istorijos, o ne bukų susišaudymų ir herojiškų sprendimų. Tai visgi ne Michaelo Bay‘aus filmas.
Norėčiau atskleisti ir daugiau šio filmo privalumų, bet tai jau būtų lygu „spoileriams“, ko tikrai nenoriu daryti. Todėl pabaigai pasakysiu, jog tai peržiūros kine vertas filmas, suteikiantis kokybišką ir prasmingą pramogą, kuris vėl iškelia Ridley‘į Scottą kaip gerą kriminalinių trilerių kūrėją, tačiau kaip bebūtų, filmas, deja, nusileidžia 2007 metų „Amerikos gangsteriui“.
Techninė juostos pusė
Filme be įdomiai vystomos siužetinės linijos ir įtampos buvo puikiai sudėliotas ir garso takelis. Todėl visos juostos metu galime išgirsti puikiausius muzikinius kūrinius kaip grupės „Zombie“ hitą „Time of the Season“, Domenicos Arlotta ir Giuseppe Buieti atliekamą „Tarantella“ bei roko dinozaurų „The Rolling Stones“ dainą „Wild Horses“.
Be muzikos, nuteikiančios rodomam laikotarpiui, buvo puikiai padirbėta ir ties dekoracijomis bei kostiumais. Ekrane Roma atgimė taip, kaip ją galima buvo matyti aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tai buvo puikiai pristatytas amžinasis miestas su pačiomis detaliausiomis smulkmenomis. Ir čia viskas dėl kokybiško „CGI“ bei natūralių dekoracijų, herojų rūbų, grimo, šukuosenų ir bendrai pateiktos aplinkos.
Kameros darbas, kuris buvo patikėtas ilgamečiam Ridley‘io Scotto filmų operatoriui Dariuszui Wolskiui, irgi nenuvylė. Įtampos ir veiksmo scenos nufilmuotos stilingai, panoraminiai vaizdai leido pajusti itališką prieskonį, smurto detalės išreikštos subtiliu būdu, nenorint per daug šokiruoti žiūrovą, o veikėjai pristatyti taip, kad vien žiūrint į juos iš įvairiausių rakursų, būtų galima susidaryti atitinkamai platų paveikslą.
Garso montažas sustiprintas tik tose vietose, kuriose to ir reikėjo, norint sukurti įtampos kupinas scenas, o vaizdo montažas tvarkingai pateikia įvykius, nukeldamas mus iš vieno laikotarpio į kitą. Ir tai neerzina, nes bendrai siužetas nekinta, o praturtėja papildoma informacija iš praeities.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pakeitęs Keviną Spacey‘į Džono Polo Gečio vaidmenyje, 88 metų Christopheris Plummeris su savo role susidorojo tiesiog fantastiškai. Jo akyse matėsi ugnis, neapykanta, baimė ir kartu savanaudiškumas. Kiekviena aktoriaus ištarta frazė, žvilgsnis, šypsena verti ovacijų. Puikus pasiruošimas vaidmeniui ir labai talentingas šios rolės perteikimas.
Michelle Williams ir Markas Wahlbergas taip pat sužavi. Viena yra stiprios moters pavyzdžiu, kurios nepalaužia net ir toks nemalonus įvykis, kaip sūnaus pagrobimas, o kitas atstovauja asmeninius interesus ir kaip personažas atsiveria vien tik iš žmogiškosios pusės.
Maloniai nustebino prancūzo Romaino Duris pasirodymas. Aktorius įkūnijo vieną iš pagrobėjų, kuris galiausiai atsiskleidė iš visiškai kitokios perspektyvos. Taip pat filme gerai pasirodė ir pagrobtąjį Džoną įkūnijęs Charlie‘is Plummeris. Tiesa, aktorius nėra giminė Christopheriui Plummeriui.
Verdiktas
„Visi pasaulio pinigai“ – įdomus ir kruopštus kriminalinio pobūdžio trileris, kuriame atskleidžiama visa tiesa apie turtingiausią pasaulio žmogų, pinigų siekimą bet kokia kaina, nužmogėjimą ir įvykį, pakeitusį kai kurių žmonių gyvenimus.
Gera pagrindinių aktorių vaidyba, puikus operatoriaus darbas, detaliai atkurtas rodomas laikotarpis, stipri režisūra ir įtampos nestokojanti siužetinė linija paverčia šį filmą į kokybišką pramogą, kuria galima mėgautis nuo pradžios iki pat finalinių titrų.
Filmo anonsas:
