Šįkart į jos akiratį pateko kraupi ir itin įdomiai atrodanti piktavalės vienuolės paslaptis, kurią sukurti studijos „Warner Bros.“ buvo patikėta 2015 metais pasirodžiusio mistinio trilerio „Miškas“ režisieriui Corinui Hardy.
Apie ką mes čia…
Po to, kai viename atokiame Rumunijos vienuolyne nusižudo jauna vienuolė, Vatikanas nutaria ištirti šį incidentą, į įvykio vietą pasiųsdamas užsitarnavusį kunigą Burką. Atvykęs į vienuolyną, Burkas suvokia, jog tai ne tik prakeikta vieta, bet ir labai galingas blogio šaltinis, kurį reikia nedelsiant sunaikinti.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Tam, kad būtų užvertos durys į pragarą, reikia surasti ne tik vieną ypatingą relikviją, kurią kažkada vienuolyne buvo paslėpę Romos kariai, bet ir susikauti su tuo, kuris perėmęs vienuolės pavidalą vadina save Valaku.
Kūrinio turinys
Po to, kai prieš penkerius metus kino ekranus pasiekė pirmasis „Išvarymas“, tikėjimas siaubo žanru atgijo. Jamesas Wanas buvo sukūręs išties įspūdingą ir labai baisų filmą, kuris nuo A iki Z buvo nepriekaištingas savo žanro atstovas. Bet po metų pasirodęs pirmasis šalutinis šios kino frančizės projektas „Anabelė“, prie kurio savo talentingų rankų nepridėjo pirmtako kūrėjas, tapo tikru nusivylimu.
Tiesa, filmas tada užsidirbo stulbinančius 257 milijonus dolerių, kas paskatino studiją „Warner Bros.“ ir toliau plėsti šią kino visatą.
Suprantama, būna tų nesėkmių, iš kurių galima pasimokyti. Ir, kaip nekeista, išties buvo pasimokyta. Antrasis „Išvarymas“ tapo dar baisesniu už pirmtaką, o ir antroji „Anabelės“ dalis tapo išties kokybišku istorijos pratęsimu, kuris nukėlė mus prie šios demoniškos lėlės atsiradimo ištakų.
Todėl be jokių abejonių penktasis frančizės projektas „Vienuolė“ tapo labiausiai laukiamu šių metų siaubo žanro atstovu. Lūkesčiai šiam filmui buvo išties didžiuliai, nes demonas, kuris čia groja pirmuoju smuiku, jau buvo nuostabiai pristatytas 2016 metais filme „Išvarymas 2“, kuriame su juo kovojo Vorenų šeimyna. Todėl sužinoti, kaip jis pavirto į vienuolę ir kokiu būdu jis atsirado tarp mirtingųjų buvo labai smalsu.
Ir, pasakysiu Jums atvirai, smalsumas buvo patenkintas su kaupu. Bent jau aš gavau tai, ko ir norėjau – pagrindinį atsakymą apie Valako kilmę. Iš dalies, tai šiek tiek primityviai atrodantis atsakymas, bet jau geriau tai, nei nieko.
Taigi, šiek tiek paanalizuokime pačią istoriją ir kodėl ji yra pakenčiama, bet ne tokia įtraukianti kaip du „Išvarymo“ filmai.
Pirmiausia – filmas yra šiek tiek chaotiškas dėl įvykių, kuriuos vis bando įterpti į pagrindinę siužetinę liniją juostos kūrėjai. Pati filmo pradžia nuteikia labai neblogam pasirodymui, kuris vėliau pavirsta į nuobodų ir netgi labai ištemptą pasakojimą. Todėl po trisdešimties rodymo minučių gali aplankyti nuojauta dėl paties blogiausio scenarijaus, o tiksliau – analoginės situacijos kaip buvo su pirmuoju „Anabelės“ filmu.
Antra – tai yra juosta, kuri kaip ir yra visų keturių iki šiol pasirodžiusių filmų priešistorė, todėl tie žmonės, kurie nėra matę nei vienos „Išvarymo“ frančizės dalies, galbūt nesugebės įsijausti į visą tą kovą su blogiu, kurią studija „Warner Bros.“ mums taip įnirtingai demonstruoja nuo 2013 metų.
Trečia – siaubo elementai šiame filme yra pernelyg klišiniai. Per daug yra naudojama „siaubo šoklių“, kuriuos galima nuspėti bežiūrint į tylos apgaubtas scenas, o taip pat čia yra pateikta labai daug fantastinių elementų, kurie nebuvo būdingi nei vienam iš ankstesnių filmų. Žinot, kas per daug, tas nesveika.
Nors tenka pripažinti, jog bendra atmosfera yra fantastiška. Kai veiksmas vyksta apleistoje ir labai niūriai atrodančioje pilyje, po kurią klaidžioja demonas, apsimetęs vienuole, galima patirti tikrai neblogus įspūdžius. Visgi tai stingdo kraują labiau nei visokiausios gyvatės, zombiai ar beveidės pabaisos, primenančios seseles iš „Tyliosios kalvos“ žaidimo.
Juostos peržiūros metu taip pat galima ir nustebti. O nuostabą čia kelia į kai kurias scenas įterptas humoras. Nei viename iš ankstesnių serijos filmų kūrėjai neišdrįso juokauti, o čia tokių vietų buvo ne viena ir ne dvi. Bet dėl to nereikia pykti, nes tokie filme parodyti komediniai elementai leido šiek tiek atsigauti po kai kurių išties neblogų siaubo scenų. Ypatingai pačioje filmo pabaigoje, kai užvirė mirtina kova su Valaku.
Pagrindinių herojų filme yra keturi – nuo savo praeities šešėlių bandantis pabėgti kunigas Burkas, išskirtines vizijas matanti dar neįšventinta vienuolė Irena, už humorą atsakingas vietinis kaimo kvailys Frenčis bei, žinoma, pats Valakas, su kuriuo visai mano paminėtai trijulei teks stoti akis į akį. Visi šie personažai man patiko. Tai nebuvo kažkokie bedvasiai herojai, o žmogiškumą turintys asmenys, dėl kurių buvo šiek tiek baisu. O ką jau kalbėti apie kraupiai atrodančią ir dėl savo geltonų akių labai įsimintiną vienuolę.
Daugiau aš nenoriu nieko Jums išpasakoti, todėl tiesiog raginu nueiti į kiną bei pasižiūrėti šį dar vieną „Išvarymo“ frančizės filmą ir tuo pačiu gauti svarbius atsakymus į kelis esminius klausimus, susijusius su pagrindiniu visos serijos demonu.
Tapti geriausiu šios frančizės filmu „Vienuolė“ tikrai turėjo nemažai šansų, bet dėl pakankamai trapios istorijos, ši juosta tą šansą prarado. Iki „Išvarymo“ lygio tikrai toloka, bet ne tokia tragedija kaip pirmoji „Anabelė“. Na, o kalbant apie šių metų siaubo žanro atstovus, visgi kol kas nekeisiu savo nuomones dėl geriausiojo titulo, kuris kol kas priklauso Johno Krasinskio siaubo trileriui „Tylos zona“.
Tikiuosi, jog šios juostos kūrėjai atsižvelgs į padarytas klaidas ir po kelerių metų sugrįš su išties vertu dėmesio tęsiniu kaip tai atsitiko su antrąja „Anabele“. Čia gi galima tiek daug visko pripasakoti. Todėl nuoširdžiai linkiu įkvėpimo ir kokybės tiek su „Vienuolės“ pratęsimu, tiek ir su artėjančiomis trečiosiomis „Anabeles“ ir „Išvarymo“ dalimis.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas padaro išties puikų įspūdį. Pagrindinis pliusas – vieta, kurioje vyksta visas esminis veiksmas. Labai smagu, jog ja tapo kraupi ir labai nejaukiai atrodanti pilis, kurioje pabijotų naktį praleisti net ir patys drąsiausi žmonės.
Be išskirtinės lokacijos, filme gerai atmosferai sukurti yra panaudotos itin nemalonios dekoracijos, kurios sugeba sukelti baimę vien nuo to, jog jos yra kažkur fone. Be to ir grimas prisideda prie visos tos baisios ir slegiančios atmosferos, kuri beveik dvi rodymo valandas nepaleidžia mūsų nė akimirkai.
Kinematografiškai filmas labai tvarkingas. Operatorius pasidarbavo iš peties, todėl daugelis siaubo elementų buvo tokie natūralūs ir netikėti. O dar kokie geri čia kameros manevrai, norint parodyti žmonių baimę ir jų nelygią kovą su demonu. Akys tikrai džiūgavo, nes juosta buvo nufilmuota ne blogiau už „Išvarymą“.
Muzikinė filmo dalis taip pat gera. Pagrindinė su demoniška vienuole susijusi kompozicija baugina ir kartu nukelia mus į 2016 metus, kai kine karaliavo antrasis Jameso Wano režisuotas „Išvarymas“. Kitos garso takelio kompozicijos irgi prideda šarmo kiekvienai siaubo scenai, dėl ko jos tampa gyvesnės.
Garso montažas, kaip ir priklauso siaubo filmams – stiprus ir labai tikslus reikiamose siaubo scenose. Vaizdas – pirmoje filmo pusėje labai chaotiškas ir nelygus, todėl tai šiek tiek trikdė norint įsijausti į rodomą istoriją, tačiau viskas pagerėja ties antru aktu ir finaline kova su Valaku.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį filme atliko „Oskarui“ už 2011 metų filmą „Geresnis gyvenimas“ nominuotas bei pas Quentiną Tarantino filme „Grėsmingasis aštuonetas“ vaidinęs Demianas Bichiras. Vaidyba – puiki. Tikrai, čia ir plika akimi matosi, jog tai talentingas žmogus, kuris sugebėjo kabai gerai perteikti savo vaidinamą kunigo Burko personažą.
Antraplanėse rolėse pasirodė Taissa Farmiga, kuri, beje, yra „Išvarymo“ serijos žvaigždės Veros Farmigos sesuo. Įdomus sutapimas. Bet ne tai čia svarbiausia. Jaunoji aktorė nenusileido savo kolegai ir atliko pakankamai įtikinamą vaidmenį. Jos akyse buvo galima pamatyti didžiulę baimę, kuri sugeba apkrėsti ir žiūrovus, sėdinčius kino salės kėdėse.
Neblogą vaidmenį atliko Jonas Bloquetas. Šmaikštus, baikštus ir be galo nuoširdus pasirodymas, kuris leido šiek tiek atsigauti nuo siaubo elementų ir pasijuokti iš jo veiksmų norint apsisaugoti nuo blogio sėklos – Valako.
Ir paskutinė, bet ne prasčiausia – Valako įkūnytoja – aktorė Bonnie Aarons, kuri išties gąsdino savo išvaizda ir tam tikrais prie jos atliekamo personažo pripintais siaubo elementais.
Verdiktas
„Vienuolė“ – ne pats geriausias, bet ir ne prasčiausias „Išvarymo“ frančizės filmas, kuris be kelių riebių minusų, susijusių su logikos nebuvimu bei chaotiškai pateiktu siužetu pirmoje pasakojimo pusėje, turi išties nemažai pliusų – pakankamai taiklią ir labai kraupiai atrodančią lokaciją, kelis netikėtus „siaubo šoklius“, puikų techninį pavidalą, stiprią pagrindinių aktorių vaidybą bei atsakymus į labai svarbius klausimus, susijusius su pagrindinio juostos demono kilme.
Filmo anonsas:
