Pirmasis naujos komiksų ekranizacijų serijos filmas buvo patikėtas Rubenui Fleischeriui, kuris 2009 metais nustebino visus su juodojo humoro zombių apokalipsės temos komedija „Zombių žemė“ ir labai nuvylė su ambicingu, bet pernelyg tuščiu ir finansinį fiasko patyrusiu gangsteriniu filmu „Gangsterių medžiotojai“.
Kartu su nemaža scenaristų komanda, režisierius kviečia pamatyti ne tik soliniais komiksais apie Edžio Broko alter ego paremtą kino projektą, bet ir išvysti ekrane kol kas geriausią Venomą, kuris bus galva aukščiau už 2007 metais įvykusį nesusipratimą.
Apie ką mes čia…
Žurnalistas Edis Brokas visuomet atsirasdavo ten, kur pakvipdavo bent kokia nors sensacija. Vieną dieną Edis sužinojo, jog mokslininkas Karltonas Dreikas savo laboratorijose vykdo neteisėtus bandymus su kažkokia nežemiškos kilmės substancija. Gavęs progą įsmukti į Karltono laboratoriją, Edis net nenutuokė, jog ten jo lauks susitikimas su savo didžiausiu priešu ir tuo pačiu ištikimiausiu draugu – Venomu.
Kūrinio turinys
Vos tik sužinojęs apie studijos „Sony“ ruošiamą kino projektą, kuris bus skirtas vienam iš populiariausių „Marvel“ komiksų herojų Venomui, labai apsidžiaugiau. Visgi tai vienas iš tų personažų, kuris man, kaip manau ir daugeliui mano amžiaus žmonių, priminė vaikystę ir smagius laikus žiūrint animacinį „Žmogaus-voro“ serialą.
Žinoma, keista buvo sužinoti, jog šis filmas neturės nieko bendro su „Marvel kino visata“ ir Piteriu Parkeriu, kurį įkūnija Tomas Hollandas. O keista dėl to, jog simbiotas, kuris paverčia Edi Broką į Venomą, yra glaudžiai susijęs su Žmogumi-voru. Būtent Voriuko DNR priverčia perimti tam tikras savybes iš jo ir tuo pačiu pakeisti parazito pavidalą į labai giminingą mano paminėtam superherojui.
Nors, iš kitos pusės, mes jau matėme Venomą 2007 metais, kuris lyg ir buvo kuriamas pagal kanoną, bet jo pateikimas trečioje „Žmogaus-voro“ dalyje, kurią režisavo Samas Raimis, buvo tiesiog apgailėtinas. Bet ne vien jis tapo to filmo problema.
Todėl laukiant šio naujojo filmo, kuris yra skirtas tiesiog Venomo personažui, buvo neramu ir kartu smalsu, ką jau ten tokio mums parodys kūrėjai, dėl ko mes vėl galėsime pamilti šį komiksų veikėją kaip buvo prieš dvidešimt metų.
Pagrindiniu „Venomo“ istorijos šaltiniu tapo nuo 1993 metų pasirodę komiksai apie jį. Juose šis milžiniškas monstras tapo savotišku baudėju ir miesto gynėju, kuris reikalus spręsdavo pakankamai brutaliu būdu – į skutelius draskydamas visas savo aukas arba jas valgydamas. Juodojo humoro ten irgi netrūko, kas išties labai gerai. Kartais gi norisi šiek tiek atsikvėpti nuo besaikio smurto.
Toks požiūris į šį personažą kėlė vien tik pačias teigiamiausias emocijas, nes buvo įdomu stebėti jo nuotykius ir elgesio pasikeitimą susiduriant su sunkumais. Tą mums žadėjo ir režisierius Rubenas Fleischeris, kuris nuo pat šio projekto paskelbimo teigė, jog žiūrovų lauks kruvinas ir labai vaizdingas požiūris į Venomą. Galiausiai, likus dviems savaitėms iki premjeros, buvo paskelbtas juostos cenzas – N-13 ir tai, jog iš galutinės filmo versijos buvo pašalinta net 40 minučių, kurios pasak pagrindinio vaidmens atlikėjo Tomo Hardy buvo pačios geriausios.
Žinoma, šis pareiškimas nežadėjo nieko gero, todėl milžiniški lūkesčiai šiai juostai nuslūgo ir teko tiesiog laukti premjeros, kad įsitikinti, ar studija „Sony“ be „Marvel“ pagalbos dar sugeba ką nors gero sukurti ir nustebinti tiek komiksų gerbėjus, tiek ir eilinius žiūrovus.
Ir, tiesą sakant, grįžęs po filmo peržiūros ilgai galvojau, kaip išreikšti savo pasipiktinimą ir džiaugsmą dėl to, ką pamačiau. Ši juosta - tai tikrų tikriausia mėsmalė, į kurią lipti patartina tik tiems, kurie nori gauti paprastą dviejų valandų pramogą be jokio normalaus siužeto ir tuo labiau įdomaus pasakojimo. Bet apie viską nuo pradžių.
Filmo tonas nėra toks niūrus, kaip gali pasirodyti iš anonsų. Tai lengvai sukramtomas filmas, kuris bando būti juokingu, bet jam nesiseka dėl daugybės priežasčių. Viena iš jų – netinkamose situacijose išreikšti juokeliai ir labai klišinių frazių panaudojimas norint bent kažkiek pralinksminti kino salėje sėdintį žiūrovą. Bet tai neveikia. Ir žinote kodėl? Nes filmas gavo N-13, dėl ko kūrėjams buvo užrištos rankos norint pilnai panaudoti smurto nestokojančią komiksų medžiagą. Gaila, labai gaila, nes galėjo gautis panašus vaizdas kaip „Deadpool“ filmų, kuriuose tiek smurtas, tiek juodas humoras liejasi laisvai ir yra neatsiejami vienas nuo kito.
Jeigu Jūs galvojate, kad filme išvysite kaip Venomas valgo žmones ar bent jau išniekina jų kūnus makabriškais būdais, tai Jums teks labai nusivilti. Aš žinojau, kad filme nebus daug smurto dėl vaikiško cenzo, bet tikrai nesitikėjau, kad čia viską pateiks taip steriliai, jog ekrane nebus galima pamatyti nė vieno kraujo lašo. Akivaizdu, kad visiems buvo nusispjauti į tai, apie ką bus filmas, svarbu jį pateikti kuo platesnei auditorijai, kad per pirmąjį savaitgalį JAV ir visame pasaulyje filmas galėtų užsidirbti pakankamai pinigų.
Vienu iš nedaugelio pliusų šiame filme tampa pagrindinis personažas Edis Brokas ir jo paveikimas simbioto, kuris vėliau transformuojasi į Venomą. Ties šiuo veikėju buvo pasidarbuota iš peties, nes visos juostos metu mes matome jo kančias ir didžiulį norą atsikratyti parazito, su kuriuo jis nesutaria. Tiesa, ne vien Edis pasikeičia. Keičiasi ir pats padaras, kuris apsigyvena jo kūne. Simbioto metamorfozė, žinoma, eina į gerąją pusę, dėl ko tampa nejauku. Žinant šio personažo esmę, jis negali būti toks, kokį mums pateikė šio filmo pabaigoje, bet kažkaip toks požiūris į jį nesukelia pykčio. Taip pat labai gerai atrodė pats Venomo pavidalas, kuris turėjo nemažai panašumų su klasikiniu įvaizdžiu, bet kartu neatrodė taip, lyg jis būtų atsiskyręs nuo Piterio Parkerio.
Be kovos su vidiniais demonais, juostos kūrėjai filme dar bando gvildenti kelias kitas temas kaip draugystė ar meilė. Bet jos pasimeta kažkur tame chaose, kuris sklinda iš ekrano pusės beveik dvi rodymo valandas. Tiesiog nesuprantama, kam išvis reikėjo kišti čia Edžio santykius su jo buvusia mergina, jeigu jie nė vienoje scenoje negalėjo pasigirti kokiu nors stipriu tarpusavio ryšiu.
Juostos antagonistas man labai priminė 2008 metais išleisto „Marvel“ studijos filmo „Nerealusis Halkas“ blogietį Emilį Blonskį, kuris beveik identišku būdu tampa pagrindinio herojaus priešininku. Bosų kova atrodo labai gerai, todėl čia irgi toks mini pliusas į šio filmo daržą.
Veiksmo filme irgi pakankamai nemažai, dėl ko peržiūra neturėtų prailgti. Čia mes turime ne vien tik susidūrimus tarp Venomo ir jo priešų, bet ir susišaudymų scenas bei neblogas gaudynes. Tik ar veiksmas leis kompensuoti nusivylimą pamatytu? Manau, kad ne. Visgi šiais laikais veiksmu nieko nenustebinsi, o va gera istorija ir įdomiais siužetiniais vingiais tikrai galima. Ir nesvarbu, ar tai kokia nors rimta drama, ar komiksais paremtas kino projektas.
Apibendrinus, noriu pasakyti tik viena – šis projektas yra akivaizdus grįžimas atgal į 2000-uosius, kai kino ekranuose dominavo labai prasti superherojų filmai kaip „Moteris katė“, „Elektra“ bei „Drąsiaširdis“. Ir nors šis filmas stovi aukščiau už mano paminėtus niekalus, jis visgi tampa vienu iš didžiausių pastarųjų kelerių metu nusivylimų komiksų ekranizavime. Matyt todėl, jog „Marvel“ užkėlė pernelyg aukštą kartelę, kurią peršokt sugeba tik drąsūs eksperimentai kaip „Deadpool“ ar „Loganas“. Kas sakė, kad komiksai negali būti brutalūs ir tuo pačiu smagūs? Gali, dar ir kaip gali. Ir „Venomas“ galėjo tokiu tapti, jeigu ne kino studijos „Sony“ bosų baimė dėl finansinių šios juostos aspektų.
Man net dabar baugu pagalvoti kaip atrodys kitas šios naujos kino visatos projektas „Morbijus“, kurį jau visai netrukus žada filmuoti studija „Sony“ su režisieriumi Danieliu Espinosa ir aktoriumi Jaredu Leto priešaky. Tikiuosi būsimo filmo kūrėjai pasimokys iš „Venomo“ klaidų ir pristatys dėmesio vertą reginį.
P. S. „Venome“ yra dvi scenos po titrų, todėl raginu pasilikti ir jų išlaukti kaip tą daro visi padorūs komiksų ekranizacijų gerbėjai. Ypatingai turėtų patikti pirmoji scena, kuri tampa vienu geresnių visos šios juostos momentų. Kas liečia antrą, tai pasakysiu tik tiek, jog iš jos daug tikėtis nereikia. Ji nėra susijusi nei su Venomu, nei su „Marvel kino visatai“ priklausančiu Žmogumi-voru.
Techninė juostos pusė
Dažniausiai fantastiniuose filmuose šlubuojančią siužetinę liniją bandoma kompensuoti galingais specialiaisiais efektais, dėl kurių tokio pobūdžio filmus yra malonu žiūrėti kino teatruose. Bet tik ne šįkart. Atsižvelgus į tam tikras filmo scenas tapo aišku, jog buvo paskubėta išleisti šį filmą. Man tikrai nesuvokiama, kaip 2018 metais turint milžinišką biudžetą galima sukurti tokius vidutinius ir dėl animacijos pertekliaus akis rėžiančius efektus, kurie prilygsta pirmiems 2000 metais pasirodžiusiems „Iksmenams“.
Garso takelis filme puikus. Tiek visos muzikinės kompozicijos priduodančios epiškumo jausmą, tiek pagrindinė filmo daina „Venom“, kurią atlieka Eminemas, vertos dėmesio.
Operatorius pasidarbavo neblogai. Tai nebuvo toks kameros darbas, kuris sukelia euforiją nuo pamatytų vaizdų, bet ir ne toks prastas, kad nebūtų įmanoma žiūrėti į pagrindinio herojaus nuotykius susiremiant su galingais priešininkais. Tiesiog ko trūko – tai atvirumo tose scenose, kuriose Venomas išdykavo. Gal išvysime tas ištrintas scenas kokioje nors filmo režisieriaus versijoje ir galėsime pilnai įvertinti operatoriaus darbą. Nes buvo akivaizdu, kad kai kurios scenos patyrė rimtą apkarpymą dėl švelnesnio cenzo N-13.
Vaizdo montažas šlubuoja. Ir čia tikrai galima teigti, jog šiame filme trūksta tų 40 minučių, kurios galbūt sugebėtų paversti jį į pakankamai neblogą juostą kaip buvo su Zacko Snyderio filmu „Betmenas prieš Supermeną“. Pirminė versiją, kurią rodė kino teatrai, sulaukė aršios kritikos, o papildyta beveik pusvalandžiu režisieriaus vizija buvo sutikta žymiai šilčiau. Čia yra lygiai toks pat chaosas kaip ir mano paminėtame filme. Kai kurios scenos su savimi neturi nieko bendro arba jos taip neatsakingai sudėliotos, kad sunku yra įsigilinti į jų nešamą prasmę.
Garso montažas kaip ir priklauso blokbasteriams – galingas. Kino salėje vienas malonumas yra stebėti galingai skambančias scenas, kurios karts nuo karto sugeba iš savęs išspausti šiek tiek įtampos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Publikos numylėtinis Tomas Hardy‘is pastaraisiais metais džiugino stipriomis draminėmis rolėmis, dėl ko jis gavo JAV kino meno ir mokslo akademijos nominaciją geriausio antraplanio aktoriaus kategorijoje už filmą „Hju Glaso legenda“. Šiame filme jis irgi spinduliuoja savo charizma bei pakankamai neblogais vaidybiniais sugebėjimais.
Žinoma, ne paslaptis, kad aktorius jis geras, todėl ir visos scenos su juo, kuriose jam tenka palaikyti dialogą su simbiotu, atrodo smagiai. Jeigu ne Tomas, tai filmas atrodytų dar prasčiau. Galiu dar pridurti, jog aktoriui pavyko sukurti tokį Edi Broką, kokį mes matėme tiek animaciniuose filmukuose ar serialuose, tiek komiksų puslapiuose. Todėl malonu, kad bent jau jis namų darbus padarė teisingai, o ne taip, kaip filmo scenaristai ir režisierius.
Antraplanėse rolėse pasirodė aibė puikių aktorių, bet ir jie čia nesijautė komfortabiliai. Michelle Williams, Jenny Slate, Rizas Ahmedas nesugebėjo įtikinti savo personažais. Jie tiesiog čia buvo, nes turėjo atlikti kažkokius veiksmus, kurie leido gimti Venomui. Bet nė vienas iš jų nebuvo išskirtinis ir kuo nors ypatingas.
Taip, filme kelioms minutėms pasirodė dar vienas aktorius, kurio charizma prilygsta pačiam Tomui Hardy, bet nenoriu atskleisti jo vardo ir pavardės. Tiesiog jis turėtų tapti sekančio filmo, jeigu toks bus, pagrindinio antagonisto atlikėju.
Verdiktas
„Venomas“ – nuo 2015 metų prasčiausia „Marvel“ komiksais paremta ekranizacija, kuri nors ir suteikia visai neblogą bei neprailgstančią pramogą kino salėje, bet visumoje nuvilia dėl pernelyg chaotiškos siužetinės linijos, vidutiniškų specialiųjų efektų, visiškai neįtikinamų juokelių, smurto nebuvimo ir neišlaikytos niūrios atmosferos, kuri bent kažkiek galėtų pateisinti tą nelemtą vaikišką PG-13 cenzą.
Filmo anonsas:
