Apie ką mes čia…

Vaikystėje išgyvenusi tėčio netektį, Kitė ilgus metus negali su tuo susitaikyti. Ir tam, kad jos gyvenimas susitvarkytų, mama ją išsiunčią į paslaptingąjį „Blekvudo“ mergaičių internatą, kuriame jai bus suteikta reikiama pagalba.

Tačiau, vos tik įžengusi per internato durų slenksti ir susipažinusi su jo vadove madam Duret, Kitė suvokia, jog ši vieta savyje slepia labai daug paslapčių. Tik nežinia, ar jos skleidžia gėrį, ar visgi blogis yra užvaldęs šią iš pirmo žvilgsnio įspūdingai atrodančią vietą.

Kūrinio turinys

Šie metai mums jau padovanojo du išties baisius ir labai kokybiškus siaubo filmus, kuriuos galima priskirti prie šiuolaikinės žanro klasikos, nes jų pateikimas ir idėja visiškai neturi nieko bendro su nuvalkiotais pasakojimais apie vaiduoklius ar maniakus. Kalbu, žinoma, apie vieną didžiausių šių metų hitų – psichologinį siaubo trilerį „Tylos zona“ bei itin puikiai papasakotą siaubo dramą „Paveldėtas“.

Tiesa, pastarasis filmas nėra skirtas masiniam žiūrovui, kuris nesupratęs idėjos ir visų filme pateiktų metaforų, jį sumaišytų su žeme. Bet būkime teisingi, idiotų kino salėse yra daugiau nei mąstančių žmonių, todėl pykti ant tokių, kurie nuvertina išties gerus filmus, nereikia. Tokių žmonių suvokimas siaubo filmuose apsiriboja tokiais niekalais kaip „Tiesa ar drąsa“, „Skambutis 3“ bei „Nepažįstamieji 2“.

Ir, galima būtų sakyti, jog šių dviejų gerų filmų šiais metais užtenka, kad konstatuotume faktą, jog unikalus siaubo žanras sugeba pateikti kažką naujo. Bet tai būtų melas. Visgi norisi kuo daugiau stiprių šiurpą keliančių pasakojimų, nes kartais taip smagu patirti baimės jausmą sėdint kino salėje.

Todėl prisipažinsiu... Su nekantrumu laukiau šio naujojo režisieriaus Rodrigo Corteso filmo, kuris žadėjo visai įdomiai atrodančią istoriją, įvyniota į patrauklų gotikinį stilių. Ir režisieriui iš dalies pavyko sukurti netradicinę juostą su labai įdomia idėja, kurios, kaip bebūtų gaila, nepavyko iki galo perteikti.

Filmo pirmoji pusė atrodo nuobodžiai, nes veiksmo čia nėra, o laikas eina lėtai. Bet tai nėra blogai. Būtent tos nuobodžiai pateiktos pirmos 40 minučių leidžia įsigilinti į patį pasakojimą, kad suvoktume kiekvieną šios istorijos detalę, kurią vėliau bus galima nagrinėti iš naujo, antrame akte atskleidus visą paslaptį, kurią gaubia mergaičių internatas. Mes čia susipažįstame su pagrindiniais herojais, kurie ir velka visą siužetinę liniją iki pat to momento, kai prasideda dėtis kraupūs dalykai. Bet apie juos šiek tiek vėliau. Susikoncentruokime ties personažais.

Pagrindinis filmo herojus – paauglė Kitė, kuri atkeliavusi į internatą suvokia, jog gali meistriškai groti fortepijonu, nors kažkada jai tas sekėsi labai prastai. Ji vienintelė pradeda uždavinėti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kas ir priverčia stebėti kiekvieną šios merginos žingsnį. Tačiau reikiamu momentu jos vaikystės traumos pradeda jai maišytis po kojomis ir viskas nutrūksta. Sunku yra pamatyti jos žmogiškąjį portretą, nes ji neleidžia pamatyti savęs iš arti ir sutapatinti žiūrovą su savo praeitimi. Mes tik matome merginą, kuri kenčia, nes kažkada kažkas atsitiko su jos tėčiu. Teigčiau, jog Kitė atrodė įdomiau pirmoje filmo pusėje, kur ji augo kaip veikėjas. Antroje, deja, ji tapo eiline mergina, kuri bandė kovoti su blogiu. Ir dar tokiais juokingais būdais.

Antrasis svarbus filmo personažas – madam Duret, kuri irgi pirmoje filmo pusėje žavi kaip stipri ir labai disciplinuota moteris, su kuria geriau nesipykti. Jos paslaptis kaip ir ji pati tampa didžiausia intriga šiame filme. Ir jeigu paslaptis dėl jos veiklos internate yra kaip nekaip atskleidžiama, tai ji pati – ne. Mes nieko nežinome apie ją ir net filmo pabaigoje filmo kūrėjai nesistengia mums jos atskleisti. Gaila, tikrai gaila.

Kiti personažai – tai statistai, kurie leisdavo Kitei kovoti su savimi bei aplinka ir leido madam Duret piktavaliauti bei rodyti, kokia ji yra valdinga.

Kalbant apie šios istorijos idėją, tai ji išties yra gera. Tikrai, atskleidus visą priežastį, dėl kurios į internatą yra surenkamos merginos, galima pagirti scenaristus dėl išradingumo. Gaila tik, jog tokia puiki idėja buvo labai neatsakingai išvystyta, jog bežiūrint paskutines filmo minutes norėjosi užmerkti akis, kad nematyti ekrane rodomų nesąmonių.

Siaubo filme yra labai mažai. Ir nors kiekvienas siaubo elementus priima skirtingai, prisiekiu, jog šiame filme net ir patys jautriausi siaubo žanro mylėtojai neras dėl ko pašokti. Čia yra vos keli siaubo šokliai, kelios šlykščiai atrodančios scenos ir labai juokingai pateiktas egzorcizmas, kuris mane prajuokino. Pasirodo, norint pašalinti velnią iš kūno, tereikia suduoti žmogui kelis kartus per veidą ir nelabasis įsižeis bei paliks jo užvaldytą kūną. Ir, deja, bet tokių vietų filme yra nemažai. Bet čia jau einant link pabaigos, dėl ko atskiras „ačiū“ kūrėjams. Bent jau pirmoje filmo pusėje nesąmonės nelindo į ekraną.

Ir humoras. Kur gi be humoro. Lėkštas, nejuokingas ir labai primityvus humoras karts nuo karto pasirodydavo šio filmo scenose. Bet jis čia visiškai netiko. Tiesiog tai ne filmas apie paauglius idiotus, kurie apsigyvena miške ir juos pradeda medžioti maniakas, o visgi rimčiau atrodantis pasakojimas su labai slogia atmosfera, kurią tik pamenkindavo tokie humoristiniai intarpai.

Daugiau negaliu nieko pasakyti apie siužetą ir jo pateikimą, nes tai manau būtų jau „spoileris“, kuris neleistų Jums patiems įsitikinti, koks šis filmas yra. O jis yra pakankamai vidutinis. Siaubo filmu aš jo nepavadinčiau, gal tik tokiu lengvu trileriu su siaubo elementais, nes iki tikrojo žanro atstovo jam toloka. Tačiau vienos peržiūros jis visgi nusipelno. Svarbu numalšinti savo lūkesčius ir viskas bus gerai.

Techninė juostos pusė

Jeigu filmo turinys ir jo istorija kėlė daug klausimų ir neleido ramiai stebėti to, kas vyksta ekrane, tai dėl techninės pusės mano pretenzijos yra nykios. Visgi tai filmas, kuris sugeba pakerėti ne vidumi, o išore.

Specialieji efektai filme yra, nors jų čia ir mažai, bet jie kažkaip nekrito į akis, todėl natūralumas buvo išlaikytas kartu su puikiomis internato dekoracijomis, nuostabiais herojų kostiumais, labai įdomiai išreikštomis interjero detalėmis, kraupiu grimu ir niūriai atrodančia spalvų palete.

Muzika filme irgi nėra prasta. Malonūs ausims garsai ir kelios įsimintinos muzikinės kompozicijos leido karts nuo karto pagyvinti užsistovėjusią monotonišką pasakojimo atmosferą. Antrame akte – garso takelis sustiprėjo ir dėl to, žinoma, irgi didelis pliusas.

Kameros darbui nėra jokių priekaištų. Vaizdingai nufilmuotos patalpos ir herojų transformacijos bei keli įdomesni susidūrimai su blogiu suteikė filmui gracijos ir bent jau kažkokį braižą, kuris būtų būdingas siaubo žanrui.

Garso montažas stiprus. Tačiau vaizdas antroje filmo pusėje labai padrikai buvo sudėliotas, jog kai kur buvo sunku įsigilinti į rodomą problemą. Bet tokius atvejus gelbėjo labai išradingai pateikti intarpai, kuriuose buvo parodomi mergaičių talentai. Fortepijono scena, kurios metu žiūrovams ir pagrindinei filmo herojei buvo atskleista tiesa apie šį internatą, atrodė fantastiškai. Gaila, kad to negalima pasakyti apie visą filmą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Iš filmų „Čarlis ir šokolado fabrikas“ bei „Bangų medžiotoja“ visiems puikiai pažįstama aktorė Anna Sophia Robb pastaraisiais metais labai retai pasirodo kino ekranuose, todėl net nustebau ją pamatęs šiame filme. Ji čia vaidino neblogai. Nepasakyčiau, jog tai buvo labai jau įtikinama vaidyba, ypač jeigu kalbėtume apie emocionaliausias scenas filme, bet ji bent jau neerzino, kas irgi yra pakankamai gerai.

Quentino Tarantimo mūza, aktorė Uma Thurman irgi pastaraisiais metais ne itin džiugina savo darbais, bet čia jau jos reikalas kur jai filmuotis. Asmeniškai man ji čia padarė didžiausią įspūdį, nes palyginus su kitais filmo aktoriai, jis vaidino dieviškai. Nors ir nelabai daug jos čia buvo, bet visose scenose ji buvo tikra.

Kiti filme pasirodę aktoriai – Isabelle Fuhrman, Vistoria Moroles, Noah Silver, Taylor Russel, Rossie Day ir Rebecca Front nesudarė mano paminėtoms damoms konkurencijos. Kai kurie pervaidindavo, kai kurie atrodė kaip eiliniai statistai iš gatvės. Gaila, bet su aktoriais filme nelabai pasisekė.

Verdiktas

„Vartai į anapus“ – lengvo turinio gotikinio stiliaus siaubo trileris, kurio didžiausiu turtu yra labai stipri ir akis džiuginanti techninė pusė, už kurios slepiasi puiki, bet labai neatsakingai įgyvendinta idėja, pakankamai sausa aktorių vaidyba ir prasti siaubo elementai, kurie labiau kelia ne šiurpą, o gailestį dėl neišnaudotų galimybių.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją