Černobylyje jau nugriaudėjo galingas sprogimas, į aplinką pateko didelis kiekis radioaktyvių medžiagų. Pamanęs, jog keliauja gesinti miško, Piotras savo žmoną palieka pačiame vestuvių įkarštyje. Tačiau masinė gyventojų evakuacija prasideda tik po keturių dienų...Emociškai palūžusi Ania išvyksta iš miesto. Po dešimties metų ji čia grįžta dirbti gide. Deja, skaudūs praeities šešėliai ramybėje nepalieka nei Anios, nei kitų buvusių Pripetės gyventojų.
Ši kino juosta – sukrečiantis pasakojimas apie emocinę Pripetės gyventojų patirtą traumą. Filmas tarsi padalintas į dvi siužetines linijas. Vieną jų pasakoja apie laimingo gyvenimo niekaip nesusikuriančią Anią. Savo vestuvių dieną mylimojo netekusi moteris laimės nesėkmingai ieško kitų vyrų glėbyje. Anią nuolatos kamuoja dvilypiai jausmai: giliai širdyje ji trokšta susikurti šeimą ir laimingai gyventi su sužadėtiniu, prancūzu Patriku. Tačiau Ania niekaip negali pamiršti ją lyg magnetas traukiančios Pripetės. Deja, praeities išgyvenimus primenantis gimtasis miestas moterį stumia į dar gilesnį liūdesį. Todėl Ania mėgina bent trumpam atitolti nuo realybės ir susitikinėja su ją įsimylėjusiu Dmitrijumi. Tiek Patrikas, tiek Dmitrijus Aniai siūlo tekėti, tačiau skaudūs prisiminimai apie jos pirmojo vyro gyvybę nusinešusią tragediją moters taip ir nepalieka.
Ne ką mažesnį likimo smūgį patiria ir prieš dešimtmetį dingusio tėvo beieškantis Valerijus. Nors jo motina mano, jog Aleksejus seniai miręs, vaikinas tuo nenori tikėti. Tai puikiai įprasmina scena, kuomet Valerijus nuvyksta į 1986 metais paliktus savo namus ir ant sienos palieka žinutę tėvui. Aleksejus taip pat blaškosi po kaimyninius Ukrainos miestus, vis dar tikisi rasti savo šeimą. Viena ryškiausių tai atspindinčių filmo scenų — epizodas, kai Aleksejus traukinio keleivių kontrolieriui parodo bilietą į Pripetę. Tai simbolizuoja žmogaus atmintyje vis dar gyvą skausmą, viltį, nerimą. Deja, jo gyvenimas niekada nebus toks, koks buvo iki lemtingosios katastrofos...
Svarbus vaidmuo filme tenka ir sovietmetį simbolizuojančioms detalėms. Filme pastebimi propagandiniai palakatai su užrašais „Esame mūsų laimės kalviai“ ar „Tėvyne motina, nepalik mūsų nelaimėj“. Tai filmui suteikia lengvos ironijos ir tragizmo prieskonį. Filme ne tik smerkiamas komunizmas, bet ir parodomas iškreiptas tuometinio žmogaus tikėjimas tarybine valdžia. Tai puikiai liudija jau minėta scena, kurioje Piotras per savo vestuves palieka Anią ir „dėl Tėvynės gerovės“ išskuba „gesinti miško“.
Filme maloniai nustebina pagrindinę veikėją Anią įkunyjusios ukrainiečių kilmės aktorės Olgos Kurylenko vaidyba. Nors aktorė daugeliui žiūrovų žinoma iš „holivudinių” veiksmo juostų „Hitmanas“, „Maksas Peinas“ ir „007. Paguodos kvantas“, šiame filme jai tenka visiškai kitoks amplua.
Kino juosta „Užmaršties žemė“ —įtikinamai papasakota emociškai suluošintų Pripetės gyventojų istorija. Filmas paprastas, jame nėra sudėtingų siužeto vingių, tačiau tai jam nesuteikia nuobodulio. Gera vaidyba ir niūrūs miesto-vaiduoklio vaizdai tikroviškai perteikia slogią filmo nuotaiką ir padeda žiūrovui įsijausti į šią istoriją.