Apie ką mes čia...
Preskoto miesto gaisrininkų pajėgos „Granito kalno karštagalviai“, kurios atsiliepdavo į pagalbos šauksmą visoje valstijoje, ištiko labai rimta bėda – jie susidūrė su dar nematyto masto gaisru, kuris su kiekviena sekunde artinosi prie žmonių gyvenamosios vietos. Tačiau net devyniolika narsuolių, kurie ryžosi sustabdyti įsismarkavusias liepsnas, negalėjo numatyti, kaip baigsis pavojingiausias jų gyvenimo žygdarbis...
Kūrinio turinys
Režisierius Josephas Kosinskis šiais metais pateikė tikrą staigmeną ir vietoje jam įprastų fantastinių filmų kino mylėtojams pristatė tikrais faktais paremtą dramą, kurios tema tapo gaisrininkai.
Žinoma, ši tema kine jau nemažai kartų buvo plėtojama, o ir filmai, kurie buvo skirti pagerbti šios pavojingos profesijos žmones, tapo savotiškais paminklais jų narsai ir ryžtui. Pirmiausia – tai vienas ryškiausių šios temos atstovų, 1991 metais pasirodęs Rono Howardo režisuotas „Skersvėjis“, kuris iki dabar buvo laikomas pačiu įsimintiniausiu filmu apie gaisrininkus. Taip pat nereikia nurašyti ir visai neblogo 2004 metų trilerio „Ugnies trauka“, bet ugniagesių temą paliečiančio klasikinio 1974 metų filmo „Liepsnojantis dangoraižis“. Todėl prieš einant į filmą „Tramdantys ugnį“ nesitikėjau nieko naujo, ko dar nebūčiau matęs.
Būtent todėl šis filmas mane pakerėjo, nes tiesiog nieko iš jo nesitikėjau. O pakerėjo jis todėl, jog jame yra pasakojama ganėtinai stipri istorija apie žmogiškumą, atsidavimą savo profesijai ir ryžtą, kuris tikrai nėra būdingas daugeliui žmonių. Todėl iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet įtampos nestokojanti juosta užburia savo natūralumu, kuris liejasi laisvai kiekvienoje šio filmo scenoje. Tas ir suteikia žavesio stebint kiekvieną šios istorijos akimirką.
Filme yra papasakota tikra „Granito kalno karštagalvių“ istorija bei atskleisti kai kurių iš filme rodomų personažų likimai. Vienas iš jų – vadas Erikas Maršas, kuriam norisi ne tik padėti žmonėms, bet ir tapti tikru pavyzdžiu visuomenėje. Tačiau darbas jį keičia, jis tampa visiškai nuo jo priklausomas, todėl dėl to kyla nemažai problemų tiek šeimoje, tiek ir pačiame gaisrininkų būryje. Ir žinote, į tai yra labai malonu žiūrėti, kai personažas, kuris tampa tikru vyriškumo pavyzdžiu, turi visiškai kitą pusę – tai trapus žmogus, kuriam irgi reikia meilės bei supratimo.
Kitu filmo siužetinės linijos varikliu tampa narkomanas ir nieko gyvenime nesiekiantis Brendonas. Iš vienos pusės – tai visiškai klišinis personažas, kuris suvokia savo niekingą egzistenciją ir bando kažkaip kibti į gyvenimą. Bet iš kitos pozicijos – jis vaizduoja daugelį žmonių, kurie nesuvokia gyvenimo prasmės ir kuriems yra visiškai nusispjauti į savo likimą. Galima teigti, jog tai yra tobulas „gyvenimo kalvio“ pavyzdys, kuriuo patikėjo ne vien vadas, bet dar ir kažkas kitas, kažkas iš aukščiau. Nenoriu čia kalbėti apie religiją, nes kiekvienas skirtingai gali suprasti šio herojaus prasmę, bet kalbu apie tikėjimą savimi ir apie tai, jog menkiausios pastangos gali būti įvertintos.
Kiti filmo veikėjai nuostabiai papildė pagrindinius herojus, jog jie atrodė dar natūralesni ir artimesni mums, eiliniams žmonėms. Tačiau bežiūrint į juos gali susidaryti ir neigiamas įspūdis, nes kaip žinia, kiekviena šalis mėgsta iškelti savo herojus, nesvarbu kokioje formoje – ar kine, ar muzikoje, ar literatūroje. Bet dėl šito nereikia pykti. Manau, kad būtent tokiais herojais mes ir turime žavėtis, nes jie yra tikri, ne išgalvoti ir neturintys supergalių.
Veiksmo prasme, filmas yra labai žvalus, turintis ir humoro, ir dramatizmo, bet dar ir labai daug įtampos. Ypatingai filmo pabaigoje galima pajusti visą jo slegiančią atmosferą, kurios dėka yra labai sunku suvaldyti emocijas. Tos dvi valandos pabėgs nepastebimai, todėl eiti į kiną reikia būtinai, nes tokie filmai tikrai nėra dažni kino salėse.
Ar filmas bus nominuotas „Oskarui“? Manau, kad jis tikrai turi šansų pakliūti į trumpą nominantų sąrašą, tačiau jeigu ir nepaklius, jis be abejonės taps vienu iš geriausių pastarųjų metų tikrais faktais paremtų filmų apie katastrofas ir žmonių drąsą bei atsistos šalia tokių puikių filmų kaip „Liepsnojantis horizontas“ bei „Išlikęs gyvas“.
Techninė juostos pusė
Žinant, kokiu specialiųjų efektų maniaku ir vizualiai estetinio grožio puoselėtoju savo filmuose yra režisierius Josephas Kosinskis, dėl juostos išorės jaudintis tikrai nereikia. Tai labai kokybišką vizualią dalį turintis kino filmas, kurio visi vaizdo efektai yra taip gerai pateikti, jog sunku atskirti, kurioje vietoje yra panaudotas CGI efektas.
Be abejo, prie išorinio filmo grožio prisideda personažų grimas, kostiumai ir, žinoma, pati aplinka, kurioje buvo filmuojamos esminės šios juostos scenos.
Garso takelis irgi džiugina, nuo pradžios iki galo skamba tai ramios, tai įtampos kupinos melodijos, o viską pagardina dar ir epiškumo skambesys kai kuriose filmo vietose, kuriose herojai stoja akis į akį su milžinišku pavojumi. Bet čia nereikia stebėtis – filmui muziką parašė puikus kompozitorius Josephas Trapanese, kuris anksčiau mus jau lepino savo kūriniais tokiose juostose kaip „Reidas“, „Reidas 2“, „Užmirštieji“ ir „Tiesiai iš Komptono“.
Kameros darbas man irgi paliko neblogą įspūdį. Toks ganėtinai taiklus ir be jokių snarglių pateiktas vaizdas, kuriame išraiškingai ir kartais ne itin maloniai pateikiamos žiaurios, bet ne itin atviros scenos, kuriomis yra pasakoma labai daug. Vien ko verta finalinė filmo scena, kurioje puikiu judesiu yra sukuriama įtampos akimirka, stebint juostos herojų reakcijas į atėjusį žmogų. Tai buvo išties nepakartojama. Už tai tenka dėkoti „Oskaro“ laureatui Claudio Miranda, kuriam šis filmas tapo trečiu bendradarbiavimu su juostos režisieriumi Josephu Kosinskiu.
Garso montažas buvo savo vietoje, tiek veiksmo scenose, tiek ir dramatiškuose epizoduose, kuriuose muzika kartais užgoždavo filmo veikėjų pergyvenimus. Vaizdo montažas irgi pagirtinas, nes dažnai sukuriama įtampa buvo dar labiau pabrėžiama dėka scenų su kitais įvykiais ir juose pasirodančiais herojais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį filme atliko mano mylimas aktorius Joshas Brolinas, kuris iki dabar man asocijuojasi su 1985 metų nuotykių filmu „Padaužos“. Net baisu pagalvoti, kaip greitai bėga laikas.
Joshas Brolinas šioje juostoje parodė visą savo ilgametę patirtį kine ir sukūrė ganėtinai stiprų bei įsimintiną herojų, kuriuo jis tikrai gali didžiuotis. Jam netrūksta dramatizmo, šarmo ir natūralumo, kurie leido jam tapti tikrojo didvyrio pavyzdžiu kine.
Antru svarbiu filmo aktoriumi tapo jaunas, bet labai perspektyvus ir jau keliuose filmuose, tokiuose ypatinguose kaip „Atkirtis“ ir „Triušio urvas“ suvaidinęs Milesas Talleris. Aktorius irgi nepasišiukšlino ir pateikė gerą vaidybą. Bežiūrint filmą buvo galima juo patikėti bei suvokti jo nepaprasto gyvenimo dramą.
Antraplaniuose vaidmenyse buvo galima pamatyti seniai kino ekranuose matytą talentingą Jennifer Connely, kuri savo vaidmeniu tikrai nudžiugino bei jau kelis metus iš eilės tą patį personažą vaidinantį Jeffą Bridgesą. Na, prieš metus jis pasirodė įtikinamai kriminalinėje dramoje „Bet kokia kaina“, tačiau šiame filme jis nieko naujo neparodė. Prieš mėnesį jį buvo galima pamatyti identiškoje rolėje antroje filmo „Kingsman“ dalyje.
Taip pat juostoje vienus svarbesnių vaidmenų atliko Tayloras Kitschas, Andie McDowell, Jamesas Badge‘as Dale‘as ir Geoffas Stultsas.
Verdiktas
„Tramdantys ugnį“ – vyriškai jautrus ir labai teisingą požiūrį į herojus turintis pasakojimas, kurio pamatu tapo tikras 2013 metais įvykęs gaisrininkų susidūrimas su mirtį nešančia liepsna Arizonos valstijoje. Juosta žavi savo kruopštumu režisūroje, puikia aktorių vaidyba, įtampos ir dramatizmo kupinomis scenomis, bet svarbiausia – natūralumu, kuris ir suteikia šiam Josepho Kosinskio projektui didžiausią žavesį.
Filmo anonsas:
