O kad galėtų įgyvendinti savo užmojus, kino prodiuseris į režisieriaus kėdę atsisėsti pakvietė labai efektingų ir jaunimui pritaikytų filmų „Niekada nepasiduok“ bei „Smūgis žemiau juostos“ kūrėją Jeffą Wadlową, kuriam atiteko išties nelengva misija – suteikti žiūrovams ne tik gerą pramogą kine, bet ir tuo pačiu sukelti šiurpą nuo pamatyto reginio ekrane.
Apie ką mes čia...
Grupelė koledžo bičiulių nusprendžia praleisti savo pavasario atostogas Meksikoje. Ir viskas būtų gerai, jeigu ne paskutinė diena, kuri tapo jiems lemtinga. Būtent tą dieną, susipažinę su žaviu jaunuoliu Karteriu, jie visi sutinka pažaisti iš pažiūros nekaltą ir itin įdomų „tiesos ar drąsos“ žaidimą.
Tačiau jie net nenutuokė, jog šis žaidimas pradės juos persekioti grįžus namo. Bičiuliams nelieka kito pasirinkimo, kaip priimti žaidimo taisykles ir atlikti pačias niekingiausias užduotis arba mirti.
Kūrinio turinys
Esu didelis Jasono Blumo ir jo prodiuserinės kompanijos „Blumhouse“ gerbėjas, nes manau, jog šitas vyrukas yra išties talentingas. Nes išties, šiais komiksų eros laikais reikia turėti tikrai nemažą talentą kurti labai kokybiškai atrodančius mažo biudžeto trilerius ir siaubo filmus, kurie ne tik, kad atpirktų išlaidas ir leistų gerai užsidirbti, bet dar ir į kino sales trauktų minias smalsių žiūrovų.
Vien praeitais metais trys jo kino projektai „Pradink“, „Skilimas“ ir „Mirties diena“ ne tik mane, bet ir milijonus kitų kino mylėtojų labai nustebino. Tai buvo akims patrauklūs ir savotiškai įdomūs filmai, kurie ne tik, kad sugebėjo sukurti intrigą juos žiūrint, bet dar ir tapo gana nebloga pramoga kiekvienam žiūrovui, nusipirkusiam bilietą į pasirinktą juostą. Dėl to irgi galima pagirti šio kino prodiuserio indėlį, nes jis žino, kas patinka masėms, bet kartu, žino, kaip galima padaryti įspūdį ir aukštesnę kartelę kinui turintiems asmenims. Primenu, jog „Pradink“ buvo nominuotas keturiems „Oskarams“, iš kurių jis pelnė vieną už geriausią originalų scenarijų. Manau, jog tai buvo tikrai nemenkas pasiekimas.
Todėl nekantriai laukiau ir šio filmo, kuris man pasirodė giminingas jau paminėtam siaubo trileriui „Mirties diena“. Bent jau iš anonso buvo galima pamatyti, jog krane vėl bus besismaginantis jaunimas, vėl bus parodytos žiaurios mirtys ir vėl įvyks visokios komišką toną turinčios nesąmonės. O ko daugiau reikia smagiai pramogai draugų būryje stebint siaubo elementus turintį trilerį? Manau, jog tai idealiausias receptas lengvam seansui.
Būtent tokios peržiūros tikėjausi ir iš filmo „Tiesa ar drąsa“, kurio pirmasis anonsas mane labai suintrigavo dėl pakankamai įdomiai atrodančio siužeto. Tačiau, deja, filmas nepateisino mano lūkesčių. Nesakau, kad jis yra labai blogas, nes taip nėra. Jį galima žiūrėti, bet jis nesukelia visiškai jokios nuostabos kaip buvo su mano paminėtais filmais. Ypač su „Mirties diena“, kai iki pat galo buvo sunku nuspėti kas yra tikrasis žudikas.
Didžiausia šios juostos bėda, jog ji yra ne tik nuobodi savo siužetinės linijos vingiais, bet ir labai monotoniškai vystoma. Kiekviena mirtis atrodo labai ištempta, neįdomi ir, kas svarbiausia, dauguma iš tų mirčių yra tiesiog kvailos ir nesugebančios nustebinti. Žinau, kad kalbu kaip koks nors sadistas, bet visgi manau, kad atėjau į tokio pobūdžio filmą, todėl turiu pilną teisę reikalauti kažko ypatingo ir tikrai įtampoje laikančio. Kodėl nebuvo galima pateikti kažką originalaus ar neįprasto? Gi visos užduotys, kurias teko įvykdyti aukoms, buvo labai banalios. Negi filmo kūrėjai nematė „Pjūklo“? Vien iš šios kino serijos galima buvo pasisemti kokių nors idėjų. Ir ten, beje, jų tikrai nemažai. Ir dauguma iš jų su kažkokiu moralu.
Bet, bala nematė tų užduočių. Labiausiai sunervino idiotiškai atrodanti žaidimo atsiradimo kilmė. Nieko nepasakosiu, nes nenoriu gadinti peržiūros, bet iki to momento, kol neatskleidė tikrosios žaidimo prigimties, dar buvo galima smagiai žiūrėti ir bent jau spėlioti kas ir kodėl, bet po to...
O dar kiek loginių klaidų ten galima įžvelgti net nesistengiant jų įžiūrėti. Tos paskutinės 40 minučių pavertė peržiūrą į kažkokią klounadą. Vieninteliu geru momentu antroje filmo pusėje tapo filmo pabaiga. Nemeluoju, filmą užbaigė išties gerai ir netgi įdomiai bei protingai. Tikrai taip. Šičia fantazija nesušlubavo ir gavosi išties padori pabaiga, kuri lyg ir perspėjo apie galimą pratęsimą. Žiūrėsim kaip bus. Gal kūrėjai pasitaisys ir sukurs dėmesio vertą antrą filmą. Ir čia nenustebtume, nes kelis kartus jie taip ir padarė. Jasono Blumo prodiusuoti „Išvalymas: Anachija“ ir „Ouija: Blogio pradas“ žymiai geresni filmai už savo pirmtakus.
Dar noriu atkreipti dėmesį į herojus. Kai juos pamačiau, iš karto prisiminiau nuostabią 2012 metų siaubo satyrą „Namas girios glūdumoj“, kurioje buvo išjuoktas personažų šablonas, kuriuos dažniausiai galime pamatyti tokio pobūdžio filmuose. Čia neapsiėjome be nešvankaus idioto, kvailos pasileidusios blondinės, kilnios ir visada apie kitus galvojančios gerietės, visuomet savimi patenkinto gražuoliuko ir geraširdžio patiklaus vyruko. Na, čia dar buvo su savo ydomis (alkoholiu) bandanti kovoti mergina ir LGTB atstovas – azijietis gėjus.
Toks personažų komplektas nenustebino, bet ir nesunervino. Visi jie buvo tokie neutralūs, jog žiūrint į kai kurių iš jų mirtis, man nebuvo nei šilta, nei šalta. Todėl nematau prasmės apie juos daugiau ką sakyti. Jie tiesiog neįdomūs.
Ir nors filmas nesukėlė jokių didelių emocijų, kartais jis buvo pernelyg nuobodus ir vientisas bei nebuvo visiškai baisus, jis visgi yra žiūrimas. Tik gal ne kine, o namuose, kokį penktadienio vakarą su gero alaus buteliu rankoje arba draugų kompanijoje pasidarius smagų kino vakarą.
Techninė juostos pusė
Tikėkite ar ne, bet šiame filme yra ir specialieji efektai, kurie buvo uždėti filmo aktoriams, kad jų šypsenos atrodytų itin kraupiai. Man tai kėlė šypseną, nes kai kur viskas atrodė tiesiog absurdiškai ir juokingai, bet užtat kūrėjai sutaupė laiką nesivargindami grimuoti kiekvieną kartą tų pačių veidų.
Kameros darbas man paliko gerą įspūdį. Ypač dėl kai kurių pateiktų kraštovaizdžių ir iš tam tikro kampo nufilmuotų veikėjų mirčių. Taip pat ir garso takelis nesukėlė jokio nemalonaus jausmo. Šičia mes galėjome išgirsti ne vien tik kompozitoriaus Matthew Margesono sukurtas muzikines kompozicijas, pritaikytas prie šiurpesnių momentų, bet ir kelias žvalias dainas kaip Ceci Bastida atliekamą dainą „No Voy a Regresar“ ar Sylvia Tosun hitą „World Keeps Turning“.
Garso montažas puikus, ypač jis gerai suderintas buvo „siaubo šoklius“ turinčiose scenose. Vaizdo montažas pernelyg vientisas ir nuobodus, kai kurios scenos per ilgos ir monotoniškos, todėl jeigu patrumpinti filmą 20 minučių, jis įgautų daugiau gyvybės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vertinti aktorių vaidybą yra be galo sunku, nes jie čia beveik nevaidino, o buvo savimi. Kai kurie ilgiau, kai kurie trumpiau. Vienintelė iš viso kolektyvo, kuri stengėsi, buvo Lucy Hale, atlikusi Olivijos vaidmenį. Nors, tiesą pasakius, ji man buvo patraukli vien dėl savo išvaizdos, bet ne dėl pasirodymo.
Niekaip nepajutau tos jos baimės, kuri turėtų persiduoti ir man kaip kino žiūrovui. Gi dažnai įsijautusį į filmą žiūrovą personažai priverčia susitapatinti su jais. Prisiminus Emily Blunt atliktą personažą iš filmo „Tylos zona“ ir jos baimės kupinas akis, nedvejojant buvo galima visa savo esybe pajusti nepaliaujamą nerimą. O čia, deja, nieko.
Apie kitus aktorius nieko nesakysiu, nes jie visi buvo tokie šabloniniai ir neturintys jokios charizmos, jog ir jų personažai buvo pilki bei nepatrauklūs akims.
Verdiktas
„Tiesa ar drąsa“ – vienas iš tų iš pirmo žvilgsnio intriguojančių siaubo trilerių, kurio itin didelis potencialas taip ir nebuvo išnaudotas, o vietoje to žiūrovai gavo pakankamai nuobodų bei visiškai monotonišką filmą su labai jau šabloniniais charizmos neturinčiais personažais ir jų idiotiškais veiksmais norint bet kokia kaina išvengti susitikimo su mirtimi.
Be abejo, tai kartu ir vienas iš prastesnių prodiuserio Jasono Blumo paskutinių kelerių metų filmų, kuris nepaisant savo lengvai atrodančios ir be galo patrauklios išorės, skirtas ne kino teatrui, o peržiūrai namuose.
Filmo anonsas:
