Penktąją populiariosios franšizės dalį pasiryžo režisuoti aktorius Franckas Gastambide, kuris ne tik atliko pagrindinį vaidmenį šiame nutrūktgalviškame pasivažinėjime Marselio gatvėmis, bet dar ir parašė šios juostos scenarijų, tuo pačiu suteikdamas šviežumo jausmą šiai dvidešimt metų trunkančiai filmų serijai.
Apie ką mes čia...
Silvenas Maro – pats kiečiausias Paryžiaus policininkas, kuris su nekantrumu laukia svarbios dienos – paaukštinimo. Tačiau vietoj išsvajotų pareigų jis yra išsiunčiamas į Marselį, kuriame turi įvykdyti labai svarbią užduotį – sučiupti pavojingus ir itin greitus deimantų plėšikus iš Italijos.
Tam, kad misija pavyktų, Silvenas privalo sujungti jėgas su legendinio Marselio taksisto Danielio sūnėnu Edžiu, kuriam dabar priklauso žymusis baltasis Peugeot 407...
Kūrinio turinys
Visuomet labai skeptiškai žiūriu į žinomų filmų pratęsimus, kurie pasirodo po tam tikro laiko tik dėl to, jog prodiuseriai ir kino studijos nori sužaisti su žiūrovų nostalgija ir užsidirbti keletą papildomų milijonų.
Ir šiuo atveju viskas man atrodė taip pat kaip ir su visai neseniai kino ekranuose pasirodžiusiu kitu Luco Bessono prodiusuotu veiksmo filmu „Transporteris: Visu greičiu", kuris ne tik, kad nesukėlė jokios nostalgijos tiems filmams, kuriuose piktadariams snukius daužė Jasonas Stathamas, bet ir pats filmas buvo pakankamai sausas, nuobodžiai vystomas ir tiesiog neįdomus.
Filmo „Taksi 5" anonsas man irgi nesukėlė jokio džiaugsmo, nes aš, kaip ir nemaža dalis mano amžiaus žmonių, augo su tokiais filmais kaip „Taksi". Todėl akivaizdu, jog nesinorėjo, kad godūs filmo kūrėjai savo pastangomis pasipelnyti sužlugdytų pakankamai smagius prisiminimus iš vaikystės. Nueiti į kino teatrą nusprendžiau tik dėl to, jog man patinka lengvi prancūzų komediniai veiksmo filmai, kurie žiūrisi žymiai smagiau už kvailas amerikietiškas panašaus pobūdžio komedijas.
Tačiau, nesitikint iš filmo nieko gero, mano didelei nuostabai, jis išties pavyko. Jame buvo išlaikyta ta lengva ir komiška atmosfera, bet svarbiausia, kad filmas tapo žiūrimesnis dėl savo šiek tiek tikroviškesnės pusės. Visgi prisiminus ketvirtą ir, mano nuomone, pačią prasčiausią dalį, kurioje taksi krito iš lėktuvo, šičia buvo padaryta didelė pažanga.
Juostos siužetinė linija yra paprasta. Jis nesiskiria nuo ankstesnių dalių, nes pagrindinis veiksmas vystomas kaip ir anksčiau - iš dviejų vyrukų pozicijos, kurie privalo sustabdyti neįveikiamus nusikaltėlius. Ir jie, žinoma, tą daro su humoru ir nestokojant švelniai atrodančios įtampos, kuri čia išties suveikia. Ir to pakanka lengvai pramogai kine su sūriais spragėsiais ir kolos buteliuku.
Pats visos istorijos pateikimas yra priartintas prie „Greitų ir įsiutusių" filmų serijos ir tai yra padaryta gana preciziškai bei dar ir su prancūzams būdingu lengvu humoru. Be jokių abejonių, filmo režisierius, scenaristas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Franckas Gastambide'as pasisėmė idėjų iš Vino Dieselio kuruojamos frančizės. Netgi kelios scenos šiame filme buvo identiškos mano paminėtai studijos „Universal Pictures" filmų serijai. Bet tame nematau nieko blogo. Svarbiausia, jeigu jau ir kopijuoji, tai kopijuok teisingai, o ne bet kaip.
Humoro filme netrūksta. Tačiau pastebėjau vieną itin populiarią pastarųjų kelerių metų tendenciją kine, kuri mane šiek tiek nervina. Tai yra vėmimas ir subinių demonstravimas. Deja, tai nėra juokinga, o graudu. Bet, atmetus šias kelias garbės filmui nepriduodančias scenas, galiu pasakyti, jog filmas prajuokina ir ne vieną kartą. Kai kurie juokeliai yra susiję su populiariais kino filmais kaip „Serpiko", „Pašėlę vyrukai" ar „Donis Brasko", todėl, kad būtų įmanoma juos visus suprasti, reikia būti mačiusiam tuos filmus, apie kuriuos čia kalbama.
Už komišką pusę filme yra atsakingas ir vienas personažas – Edis Maklufas, kuris būdamas tipinis nevykėlis gerietis vis pakliūva į nepavydėtinas situacijas. Ir tos situacijos juokina. Tai yra naivu, bet kartu labai žavu. Ir todėl šis personažas šiame filme buvo mano favoritas.
Antras svarbus juostos herojus, o tiksliau pagrindinis visos šios istorijos personažas Silvenas, labai priminė Dominiko Toreto prototipą. Kaip ir rašiau anksčiau, režisierius buvo labai pakerėtas „Greitų ir įsiutusių" frančize, jog netgi vienas iš svarbiausių herojų šiame filme buvo nukopijuotas iš anų filmų.
Kiti personažai – tai nostalgiją suteikiantys veikėjai, kurie visose dalyse atliko gana svarbias roles. Pirmiausia – komisaras Žeberas, kuris šioje juostoje gavo paaukštinimą ir tapo Marselio miesto meru. Kaip visuomet, jis demonstravo savo pasiryžimą apsijuokti prieš kitus. Ir tai jam pavyko kuo puikiausiai. Epizodiškai filme pasirodė ir Alanas, kuris taip pat nepasikeitė nuo ankstesnių filmų. Jis buvo tuo pačiu viskuo patenkintu vyruku.
Naujų personažų kaip Mišelis, Menardas ir Sandrine irgi buvo. Kiekvienas iš jų skirtingas ir kas įdomiausia, kiekvienas labai charizmatiškas. Bet to negalėčiau pasakyti apie pagrindinį filmo antagonistą Tonį. Visos juostos metu galvojau, kad jis tuoj sprogs iš pykčio, nes tokias veido išraiškas jis darė, lyg pagaliau, po keturių dienų susilaikymo, gavo progą atsisėsti ant klozeto ir išspausti viską, kas susikaupė per tiek laiko jo pilve. Žinau, šlykščiai nuskambėjo, bet būtent tokios man asociacijos atėjo į galvą stebint jo mimikas.
Deja, ir čia joks „spoileris", bet filme neišvysime pagrindinių anų dalių personažų, dėl ko man buvo šiek tiek liūdna. Bet iš kitos pusės, apie juos čia yra kalbama ir žiūrovams yra suteikta puiki galimybė sužinoti jų likimus. Todėl džiugu, jog Danielis ir Emiljanas čia buvo pagerbti bent žodžiu.
Apibendrinant, noriu pasakyti, jog tai tikrai smagi, nenuobodi, šiek tiek banali ir labai lengvo turinio veiksmo komedija, kuri tampa visišku serijos perkrovimu. Filmą galima žiūrėti net jeigu nesi matęs ankstesnių dalių, nes viskas, kas sieja anksčiau sukurtus filmus, yra tik Peugeot 407. Pats nesitikėjau to, bet iš kino salės išėjau patenkintas. Manau, kad ir Jūs žiūrėdami šį filmą pajusite nostalgiją ir patirsite neblogą pramogą.
Techninė juostos pusė
Po šio filmo užsinorėjau aplankyti Marselį, kuris kažkaip niekada nebuvo mano planuose, bet, dėka operatoriaus Vincento Richardo darbo, noriu kuo greičiau ten atsidurti. Tiesiog pasakiški vaizdai, kurie pakeri vien dėl miesto grožio ir aplinkos, kraštovaizdžių. Taip pat gerai buvo nufilmuotos veiksmo scenos, kurias buvo malonu žiūrėti. Ypatingai smaginausi stebėdamas tipines „Taksi" serijos automobilių avarijas, kurios tapo neatskiriamu šių filmų simboliu.
Muzika filme irgi suteikia gerą jausmą. Vien dėl The Black Eyed Peas hito „Pump It" ir DJ Snake gabalo „Get Low" galima pasijusti lyg žiūrėtum dar vieną „Greitų ir įsiutusių" dalį. Bet kas labiausiai patiko, tai pagrindinė šio filmo daina L'Algerino „Va Bene", kurios klausausi jau antrą dieną po filmo peržiūros. Toks vasariškas ir nuotaikingas garso takelis puikiai tinka smagiam pasivažinėjimui mašina.
Vaizdo montažas ir garso montažas irgi nekėlė diskomforto peržiūros metu. Istorija vystoma vientisai, sklandžiai ir kas svarbiausia neužtęstai. Garsas sustiprintas gaudynių scenose, kas irgi pridavė išskirtinių pojūčių stebint komiškas pagrindinių herojų situacijas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį atlikęs Franckas Gastambide'as nors savo manieromis ir išvaizda buvo panašus į Viną Dieselį, jis puikiai perėmė estafetę iš Emiljano. Savo herojų jis suvaidino neblogai, nors galbūt pritrūko jam tokios charizmos, kuria kadaise spinduliavo tiek Samy'is Naceris ar Friedericas Diefenthalis.
Užtat kas filme išties spinduliavo charizma, tai Malikas Bentalha atlikęs Edžio Maklufo vaidmenį. Komiškas, nerangus ir labai natūralus personažas, kuris juokino kiekvieną kartą jam pasirodžius ekrane. Puikus klouno įvaizdis, kuris tikiuosi sugrįš tęsinyje, jeigu jis įvyks.
Antraplanėse rolėse galime pamatyti visų dalių idiotą, savimi patenkintą Žeberą, kurį įkūnijo Bernardas Farcy'is, bei Alaną suvaidinusį Edouardą Montoute'ą. Antagonisto rolė atiteko Salvatore'ui Esposito, kuris yra puikiai visiems pažįstamas iš serialo „Gomora". Jis labai persistengė šiame filme su savo emocijomis. Buvo neįmanoma žiūrėti į jį rimtai.
Iš moterų filme žavingai atrodė modelė Sand Van Roy ir aktorė Sabrina Ouazani. Ir nors jos atliko labai standartinius baldų vaidmenis, bet jos neerzino savo buvimu. Netgi kai kada, būtent dėl jų vyko itin smagūs pagrindinių herojų veiksmai.
Verdiktas
„Taksi 5" – nesugadinęs kultinės prancūzų frančizės vardo filmas, kuris savo ruožtu tapo visišku serijos perkrovimu. Neprailgstantis veiksmas, geras ir kartais šiek tiek absurdiškas, bet itin lengvai pateiktas humoras, malonūs akims pagrindiniai herojai ir jų nuotykiai bei vasara alsuojantis Marselio grožis – tai didžiausi šios juostos pliusai, kurie suteikia malonią ir nostalgija alsuojančią pramogą kiekvienam Luco Bessono kūrybos ir legendinio balto Peugeot 407 gerbėjui.
