Apie ką mes čia…
Norėdamas užsidirbti pakankamai pinigų savo nuosavo verslo pradžiai, Stju kiekvieną dieną teikia „Uberio“ paslaugas. Tačiau vieną popietę viskas kardinaliai pasikeičia. Į jo ramų gyvenimą pasibeldžia nusikaltėlius persekiojantis pareigūnas Vikas, kuriam žūtbūt reikia pasiekti kelis svarbius taškus mieste. Nieko neįtardamas, Stju nusprendžia padėti pareigūnui. Taip prasideda nuotykis, kuris privers Stju žiūrėti į gyvenimą visai kitomis akimis.
Kūrinio turinys
Kiekvieną vasarą žiūrovams be šimtus milijonus dolerių kainuojančių blokbasterių, standartinių, bet itin didelius pinigus kino studijoms nešančių siaubo filmų ar visoms šeimoms skirtų animacinių projektų yra siūlomos dar ir iš pirmo žvilgsnio bukos, bet ganėtinai gerą laiką kino salėje garantuojančios veiksmo komedijos. Jų akcentu tampa vulgarūs juokeliai ir pakankamai atviros smurto scenos. Ir būtent toks komedijinis projektas ir yra naujasis Michaelo Dowse filmas „Stjuberis“.
Ši juosta visiškai nepretenduoja į geriausios metų ar vasaros komedijos titulą, ji nėra jokia daugiasluoksnė ar priverčianti susimąstyti, joje yra pilna klišių ir stereotipų, kuriais mes esame maitinami jau gerus kelis dešimtmečius, kai kine prasidėjo tokio pobūdžio juostų ekspansija. Tačiau ji ir neerzina. Tai filmas, kurį žiūrint galima visai neblogai praleisti laiką kine ir visai smagiai pasijuokti iš absurdo, kurį mums pateikia „Stjuberio“ kūrėjai.
Būtent absurdiškos situacijos, lėkšti, bet gerai su rodomu kontekstu subalansuoti humoro pripildyti dialogai bei skirtingi iki negalėjimo personažai sudaro tą visumą, kuri ir yra reikalinga išgauti svarbiausią iš atėjusių į kiną žiūrovų emociją – juoką.
Jeigu jau užsiminiau apie personažus, tai šiek tiek plačiau apie juos ir papasakosiu. Bailus ir geraširdis Stju bei brutalus ir gyvenantis pagal savo asmeninius principus Viktoras tampa geru tandemu vien dėl to, jog kiekvienas iš jų sugeba pasimokyti iš kito klaidų. Jau nekalbant apie jų nutrūktgalvišką nuotykį bei situacijas, į kurias jie papuola.
Žiūrint filmą simpatizuoji jiems, nors ir žinai, kad jų poelgiai yra ne tik, kad visai nelogiški, bet ir tiesiog kvaili. Bet ar dėl to mes pykome žiūrėdami „Policijos akademiją“? Tikrai ne. Tad, nesigilinant į kai kurias rodomas scenas, šio filmo herojų pateikimas yra tikrai pakankamai malonus akims. Toks senas geras „porininkų“ stiliaus filmų braižas, kuris arba veža, arba ne. Šiuo atveju tai buvo pirmasis variantas.
Bet ar juosta turi kokį nors moralą? Ne. Man pasirodė, kad kūrėjai specialiai bandė pasijuokti iš „Uberio“ ir visų jo galimybių, jog taip su tuo prisižaidė, kad „Uberis“ gavo labai neigiamai atrodančią reklamą.
Po to, ką pamačiau juostoje, man net ir nesinorėtų naudotis šios programėlės ir jos vairuotojų paslaugomis. O šalutinės vystomos temos, tokios, kaip meilė ar draugystė, buvo tik tam, kad žiūrovams neprailgtų laikas spoksant į dviejų suaugusių vyrų daromas nesąmones. Tiesa, tos nesąmonės buvo įdomesnės ir labiau išdirbtos nei mano paminėtos temos.
Apibendrinus, nes akivaizdu, kad tokioms komedijoms pristatyti nereikia skirti daug laiko, nuoširdžiai pasakysiu, jog antrą kartą šį filmą pasižiūrėčiau, bet tai būtų po kokių kelerių metų ir per televiziją, kokį nors apsiniaukusį rudens vakarą. Tad, jeigu ieškote šiuo metu lengvos, lėkštos ir juokingos pramogos kine, šis filmas kaip tik Jums.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas žiūrėjosi labai maloniai vien dėl uždėto filtro, kuris pakankamai agresyviai pristatė Los Andželą ir pavojingiausius jo rajonus. Toks gelsvai pilkšvas vaizdas puikiai apibūdino daugelio išgirtą miestą, kuriame vyksta ne vien holivudiniai reikalai.
Prie viso to pridėkime labai tikrovišką grimą, įdomias dekoracijas, kelis specialiuosius efektus, pirotechnikos specialistų darbą ir gausime kokybiškai atrodantį mažo biudžeto komišką veiksmo filmą.
Iš kitų techninių niuansų pagirčiau puikų operatoriaus darbą, gerą vaizdo ir garso montažą bei ausims malonią muziką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai filme buvo verti dėmesio vien dėl to, kad dažniausiai jie atlikdavo antraplanes roles, o čia gavo progą atsidurti pagrindiniame plane. Imtynininkas Dave‘as Bautista, kaip ir jo pasirodymai „Galaktikos sergėtojuose“, čia privertė labai smagiai pasijuokti iš jo rimtumo. Ir jis, beje, vaidina. Ne taip, kaip koks Dwayne‘as Johnsonas, kurio pastaruoju metu visur yra tiesiog per daug. Taip pat komplimentai atitenka ir Kumailui Nanjianiui, atlikusiam Stju vaidmenį. Juokingas, juokingas ir dar kartą – labai juokingas pasirodymas.
Iš antraplanių aktorių paminėčiau Karen Gillan, kuri, tiesą sakant, labiau nustebino savo pasirodymu filme, nei savo vaidyba. Buvo labai netikėta ją čia pamatyti. O pagrinidniam blogiečiui Iko Uwaisui pritrūko charizmos, kad jis galėtų pasigirti dar vienu įdomiu savo pasirodymu hohivudiniame filme. Visgi „Reido“ dilogija kol kas geriausias jo pasirodymas kine.
Verdiktas
„Stjuberis“ – be galo lėkštas ir kupinas visokiausių iš kitų panašaus pobūdžio komedijų perimtų stereotipų kratinys, kuris, kaip bebūtų keista, puikiai susidoroja su savo pagrindine užduotimi – suteikti malonią, daug juoko keliančią ir neprailgstančią pramogą kine.
Filmo anonsas:
