aA
„O kodėl kiaulių fermos vedėja negali būti filmo herojė? Kodėl filmo herojumi negali tapti kaimo žmogus, išgyvenantis didžiules asmenines ir visuomenines krizes? Visada noriu matyti žmogų, o ne klasės atstovą, ne vyrą, ne moterį. Į kiekvieną žvelgiu su pagarba ir meile“, – sako gruodžio 8 dieną kinuose pasirodžiusio filmo „Stebuklas“ režisierė ir scenarijaus autorė Eglė Vertelytė.
Kadras iš filmo "Stebuklas"

Su tokia pat meile ir šiluma apie savo heroję Ireną kalba ir aktorė Eglė Mikulionytė. Abi jos neabejoja: labiausiai kiekvienas iš mūsų ilgimės meilės.

1992-ieji. Lietuva – ekonominėje krizėje. Darbo nėra, bankai bankrutuoja, prie dešros, kainuojančios 350 talonų, vingiuoja eilės. Šitaip šalį savo filme pristato „Stebuklo“ kūrėjai.

Aš geriau prisimenu 1993-uosius. Tais metais gimė mano dukra. Iš ligoninės parsivežėme ją į pačią blokadą – namai buvo šalti, vandens jai prikaitindavome puode ant dujinės viryklės, o vystyklus nakčiai merkdavome į vandenį su ūkišku muilu. Atėję mūsų aplankyti, vieni draugai atnešė pakuotę sauskelnių. Toji dovana anuomet mums prilygo žiedui su briliantu. Jo, beje, taip ir negavau, kai su vyru sutarėme tuoktis. Net į galvą nešovė, kad turėčiau paprašyti.

Tais metais dar visko daug buvo – vėl turėjome savo šalies prezidentą, iš Lietuvos, pagaliau išvedė sovietų kariuomenę, laikinus pinigus, kuriuos, prisimenu, brolis kišdavo į maišus, pakeitė litas. Privatizacijos procesai siautė kaip audra, viena ausimi girdėdavome istorijas apie nešvarus naujųjų verslininkų darbus bei ryšius, buvusiuose kolūkiuose žmonės pešėsi dėl žemės, sandėlių ir fermų, bet statė kryžius.

Buvau labai arti to – tėvai ne tik gyveno kaime, jie ir jų draugai išgyveno permainų tragedijas. Kai kurie jų prisitaikė prie pasikeitusio gyvenimo, o kai kai kuriems jis tiesiog ėmė ir sustojo. Tokių, kaip „Stebuklo“ Irena, buvo nedaug.

Apie moteris, apie moteriškumą ir amžiną meilės ilgesį kalbėjausi su filmo režisiere Egle Vertelyte ir pagrindinio vaidmens atlikėja Egle Mikulionyte.

– Pasikeitimų laikas anuomet užgriuvo visu svoriu ir vyrus, ir moteris. Eilės prie dešros buvo tik smulkmena palyginus su tuo, kokias peripetijas iš tiesų teko išgyventi pirmuosius metus po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma Lietuva. Stiprybės tuomet reikėjo daug.

Eglė Mikulionytė: Augau sovietmečiu, prisimenu mane nuolat lydėjusią nuojautą, kad kažkas yra negerai. Mamos tėvai buvo ištremti, atmenu jos pasakojimą, kaip važiavo į Maskvą, pas tuometinį partijos sekretorių Leonidą Brežnevą prašyti, kad paleistų jos tėtį. Niekuomet nebuvau nei spaliukė, nei komjaunuolė, dar ir klasės draugus paragindavau bėgti iš susirinkimų.

Eglė Vertelytė: Gimiau 1983-asiais, sovietmečio neprisimenu, permainų laiką mačiau vaiko akimis. Aplink mane buvo daug stiprių moterų, visos jos daug dirbo, dar ir namus ant savo pečių laikė. Turėjo būti tikrai geležinės!

Eglė Mikulionytė: Kurdama savo heroję ieškojau joje ne savęs, ieškojau moters, kuri buvo scenarijuje. Pamačiau ją labai stiprią. Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

– Kartais atrodo, kad apsivertusios darbais, virtuvės ir vaikų rūpesčiais pasikeitimų laiko moterys labiausiai pamiršdavo save. Nėra makiažo – nieko tokio. Ir kam manikiūras, kai gali nagus siuvimo žirklėmis nusikirpti...

Eglė Mikulionytė: Savo filme Eglė moteriškumą tarsi prikelia, ji priverčia pagrindinę filmo heroję – Ireną keistis, prisiminti, kokia iš tiesų yra. Tikra tiesa – ano laiko moterys moteriškumą buvo primiršusios.

– Ir koks moteriškumas – kiaulių fermoje?! Ar pajutote tą kvapą?

Eglė Mikulionytė: Pajutome, kur jau nepajusi!

Eglė Vertelytė: Po kiekvienos pamainos, kai filmuodavome fermoje, turėdavome sterilizuoti drabužius. Ne tik kostiumus, bet ir darbinius kombinezonus. Dabar galime įsivaizduoti, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirbo moterys fermose. Nesu tikra, kad jos išvis svarstė – yra moteriškos, ar ne?

– Kaip jums atrodo, kas gali pažadinti moteriškumą?

Eglė Vertelytė: Dėmesys. Filme jis randasi atvykėlio iš Amerikos Bernardo pavidalu. „Toks vyras niekaip nesužavėtų“, – sako man po filmo. Dabar – gal ir ne, moterys juk išrankesnės pasidarė, nors irgi – protingiausios mulkius įsimyli. Bet anuomet – amerikonas, kaime, su kadilaku. Nupirks fermą, pastatys naują, gyvens visi kaip Amerikoje! Tai mūsų akimis jis atrodo lepšis, o tais laikais – tikras vyras, gelbėtojas.

Eglė Mikulionytė: O Irena juk šimtą metų pamiršusi, ką reiškia švelnus vyro prisilietimas. Ji turi vyrą, bet iš tiesų neturi.

Eglė Vertelytė: Kiek, rodos, protingų moterų, kurios išvažiuoja į Turkiją ir pameta galvą dėl pirmo sutikto kilimų pardavėjo. Kiekviena moteris nori dėmesio, jo ištroškusi, o gauti jo iš vyro Lietuvoje – net ir šiais laikais sunku.

Eglė Mikulionytė: Tik pajunti žvilgsnį, tik pasako kas gerą žodį, pasaulis nušvinta, širdis pradeda plakti stipriau.

– Šiandien nesunku pastebėti dar ir kitą kraštutinumą: stiprios moterys viską gali, vyrų joms nereikia...

Eglė Vertelytė: Sunku kalbėti apie kitus, tačiau man dėmesys ir rūpestis yra svarbiausi.

Eglė Mikulionytė: Visa tai yra arba nėra, turi arba neturi. Dėmesys pažadina kiekvieną.

Eglė Vertelytė: Ne tik moterys, kiekvienas žmogus nori būti mylimas.

– Tą patį galima perkelti iš šiuos laikus?

Eglė Vertelytė: Rodos, bėgi, bėgi, dirbi, dirbi, užmiršti savimi pasirūpinti.

Eglė Mikulionytė: Vis dėlto, šiais laikais, kad ir labai emancipuotos, moterys dažniau prisimena savo moteriškumą.

Eglė Vertelytė: Moterų emancipacija šiandien leidžia rinktis – būti vienokia, ar kitokia. Galime diskutuoti moteriškumo sąvoką, kiek ji iš vis svarbi. Svarbiau moteris kaip asmenybė, nebesame apribotos savo lyties. Mes nebesame įspraustos į rėmus – jei norime, galime būti itin moteriškos, jei norime – labai vyriškos. Tačiau stereotipai dar gyvi – kokia moteris gali būti kine, kokią daugelis nori matyti žurnalų viršeliuose. Man buvo svarbu parodyti kitokią moterį, moterį-nestandartą, stiprią, gal kiek senamadišką, tačiau šiltą ir mielą būtybę.

– Filme jūsų Irena į darbą vaikšto labai pasipuošusi. Aš taip atrodančios zootechnikės mūsų kaime neprisimenu. Labiau – nuo jos sklindantį fermų kvapą...

Eglė Mikulionytė: Betgi Irena – buvusio kolūkio pirmininko dukra, ji išskirtinė kaime. Tai, kaip ji keičiasi, matosi ir iš drabužių. Iš pradžių juodi kostiumėliai ir marškiniai, vėliau – suknelės ir garbanos. Girdėjau pastabų, kad po kadilako scenos ji per gražiai atrodo. Tačiau meilė juk daro stebuklus.

Eglė Vertelytė: Ilgai dirbome su kostiumų dailininke Monika Vėbraite. Norėjome kad kostiumai sustiprintų filmo dramaturgiją. Štai kodėl filmo pabaigoje Irenos suknelės pražysta spalvomis.

Eglė Mikulionytė: Drabužiai buvo labai patogūs.

Eglė Vertelytė: Suprantu, kad vyresni žiūrovai filmą vertins per realizmo prizmę. Patikrinome faktus – Irena galėjo važinėti “Volga”, bet kine mes peršokame realybę, pasakojame istoriją apie sistemos sandūroje gyvenančius žmones, todėl ieškome ryškesnių akcentų.

Eglė Mikulionytė: Po filmo jaunimas man sako: jūs ten kosmosą rodote. Ar tikrai galėjo taip būti?

Eglė Vertelytė: Augau ne kaime, Šiauliuose, tačiau kaime būdavau, net kiaulių fermoje esu buvusi. Rašydama scenarijų daug kalbėjausi su žmonėmis, klausiau jų istorijų. Šiauliuose girdėjau pasakojimą apie vieną anglą, kuris į Šiaulius atvyko iš Didžiosios Britanijos. Kažkokiais būdais jis gavo pastatą šalia parko, žadėjo jį atstatyti, sukurti pramogų centrą. Visi juo tikėjo, o viena moteris – ypač. Galiausiai nieko neįvyko, pastatas buvo nugriautas, iki šiol ten – duobė. Kai filmą pradėjo rodyti, išgirdau istoriją apie lobio ieškoti atvykusį užsienietį. Mano galvoje tai buvo fikcija, pasirodo, realybėje būta ir šito.

– Gyvenusi tuo laiku, galiu patvirtinti: istorija, nutikusi Biednių kaime, iš tiesų galėjo nutikti bet kuriame Lietuvos kaime. Tik, štai, fermų šiandien jau beveik nebelikę...

Eglė Vertelytė: Irena filme yra vienintelis tikras personažas, visas kitas pasaulis aplink ją – ypatingai šaržuotas. Juk negali sukurti satyros be šaržo. Sako, į amerikoną Bernardą sudėjau visus stereotipus. O kaip kitaip? Kaip dar pažvelgsi į save iš šalies, pasijuoksi? Prieš pradedant filmą, ilgai ieškojome autentiškos kiaulių fermos, kurioje galėtume filmuoti. Šiais laikais į fermas patekti sunku, juk siaučia kiaulių maras.

– Ar neišgąsdino tie gyvūnai? Juk ne kasdien – su kiaulėmis?

Eglė Mikulionytė: Prisipažinsiu, bijojau. Nebuvo lengva įeiti į gardą.

Eglė Vertelytė: Prieš filmavimą buvome keletą kartų atvažiavusios pažiūrėti, kaip su kiaulėmis tvarkosi jų prižiūrėtoja.

Eglė Mikulionytė: Ji mane išmokė ir gardą valyti, mėšlą sustumti, tiutiutiu kiaules šaukti.

– Ar kiaulių ferma yra gera vieta įsiliepsnoti meilei?

Eglė Vertelytė: Nežinau, ar tai meilė... Greičiau – susižavėjimas, potraukis.

Eglė Mikulionytė: Bernardui Irena tikrai nerūpi, o jai juk irgi – gal pavyks, gal naują fermą pastatysim, gyvensime geriau, gražiau? Ir vis dėlto, jai sunku patikėti, kad Bernardo požiūris į ją šitaip pasikeis. Tai, kas įvyko kadilake, yra labai aiškiai režisierės nubrėžta linija – kokios moterys yra patiklios ir nesugadintos: jei jau įvyko tarp vyro ir moters daugiau nei bučinys, moteris privalo su tuo vyru likti. Irenos laukia karti patirtis, bet jei ne ji, gal nė nebūtų atsikėlusi, kitaip pradėjusi žvelgti į pasaulį. Režisierė Eglė filme užgriebė daug temų, iš kiekvienos jų išeitų naujas filmas.

– Ar jūsų gyvenime būta situacijų, kai skaudi patirtis pastūmėjo daryti dalykus, apie kuriuos nesusimąstėte?

Eglė Mikulionytė: Kiekvieną kartą, kai galvoji, kad su teatru viskas baigta, atsiranda naujų, įdomių darbų, kurių negali atsisakyti. Tarsi kažkas neleidžia išeiti, pasitraukti.

Eglė Vertelytė: Buvo labai sunku, kai studijavau Anglijoje – pinigų nėra, mažas vaikas, baigiu filmuoti filmą, visiška nežinia, nei ką daryti, nei kaip gyventi. Staiga, Turkijos festivalyje mūsų dokumentinis filmas „UB Lama“ laimi prizą. Pinigai atsirado tarsi iš niekur ir ištraukė mane iš duobės. Taip būna ir su istorijų rašymu – nebenoriu, nebegaliu, kiek galima, o vėl, staiga, kažkas ima atsitinka, apsiverčia ir tu gyveni toliau. Argi tai ne stebuklas?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kitas „bondiados“ filmas turės naują režsierių

JAV kino kūrėjas Cary Joji Fukunaga tapo naujo filmo apie slaptąjį agentą Džeimsą Bondą...

Jennifer Garner slapta nuvyko į savo filmo „Teisingumo angelas: Pipirmėtė“ premjerą: klausėsi, ką apie ją kalba žūrovai vaizdo įrašas (1)

Trileryje „Teisingumo Angelas: Pipirmėtė“, kurio premjera mūsų šalies kino teatruose numatoma...

Pasirodė filmo „Kapitonė Marvel“ anonsas, leidžiantis pajusti Brie Larson superherojės jėgą (2)

Kino studija „Marvel“ pagaliau pristatė pirmąjį mokslinės fantastikos veiksmo filmo...

Andrius Žiurauskas apie profesines laimes: viena jų - stiklo šuke pjauti vyrišką pasididžiavimą vienam lietuvių aktoriui

Visuose režisieriaus Emilio Vėlyvio filmuose vaidinęs aktorius Andrius Žiurauskas interviu su...

Pastebės tik akyliausi: filme „Nedidelė paslauga“ – užslėpta Blake Lively užuomina jos vyrui Ryanui Reynoldsui (1)

Tiems, kas domisi šou verslo naujienomis, nėra paslaptis faktas, jog viena gražiausių kino...

Top naujienos

Gyvai / DELFI Diena. Prabilti išdrįsę antstoliai ir diskusija apie Lietuvos mokesčių sistemą su ekonomistu Raimondu Kuodžiu (2)

Antstoliai pagaliau išdrįso prabilti. Prezidentei įsikišus ir pateikus pataisas dėl jų pajamų...

Skelbiamas staigus atšalimas: perspėja, kad Vilnius absoliučiai nepasiruošęs (33)

Vilniaus šilumos tinklai ( VŠT ) primena, kad pastatų valdytojai ir administratoriai kasmet iki...

Reveransas mele skendusiai Rusijai: vėl pati vykdys dopingo kontrolę (1)

Pasaulinės antidopingo agentūros ( WADA ) vykdomojo komiteto posėdyje Seišeliuose ketvirtadienį...

Politologai: Nausėda greičiausiai nerizikuos varžytis su Šimonyte (309)

Artėjantys prezidento rinkimai nebus tokie nuspėjami, kokie buvo pastaruosius du kartus juose...

Gavo išskirtinių detalių apie didžiulius pokyčius JAV kariuomenėje (109)

Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos suskaičiavo, kad joms reikia beveik 25 proc. padidinti...

Paprastas kaip dukart du močiutės receptas: skanusis blokados pyragas video receptas

Šis močiutės pyragas – iš tų laikų, kai daug įvairių produktų paprasčiausiai nebūdavo...

Po neįprastų vestuvių Valda Bičkutė ir Mindaugas Valiukas medų kopinėja Islandijoje: ceremonija daug ką pasikeitė (1)

Žinoma teatro, televizijos ir kino aktorė Valda Bičkutė ir jos vyras bei rašytojas Mindaugas...

Naują sezoną „Žalgiris“ pradeda nesuklupęs nė karto, daugiausiai pamokų gavo „Šiauliai“

„Betsafe– LKL “ sezonas startuos jau už dviejų dienų, o pasiruošimo etapą sėkmingiausiai...

Tragiškos avarijos metu Vilniaus rajone žuvo motociklininkas (19)

Ketvirtadienio popietę Vilniaus r. įvyko avarija, pareikalavusi motociklininko gyvybės.

Arūnas Milašius. Jau aiški geriausia ateities profesija (40)

Nelengvai, žingsnis po žingsnio, rinkimai po rinkimų, tačiau Lietuva tampa civilizuota valstybe....