Jos pirmas projektas, kuriam ji dar ir parašė scenarijų, tapo rašytojo A. M. Shine knygos motyvais paremtas psichologinis siaubo trileris „Stebėtojai“. O kaip jai pavyko ir ar dukra yra tokia pat talentinga režisūroje kaip jos tėvas, atsakysiu šiek tiek vėliau.

Apie ką mes čia…

Atsidūrusi šiurpą keliančio vakarų Airijos milžiniško miško glūdumoje, jauna moteris Mina desperatiškai ieško pagalbos. Ir netrukus ją randa dalinai stikliniame, savotiškame, akvariumą primenančiame name, kuriame ji susipažįsta su senyvo amžiaus moterimi Madlina bei jaunuoliais Danieliu ir Kira. Tačiau ji net nenutuokia, jog šis namas taps jai kalėjimu, kurį naktimis stebi keistos nematomos būtybės. Dabar Minai lieka du pasirinkimai – susitaikyti su likimu, arba rasti būdą ištrūkti iš šio košmaro.

Kūrinio turinys

Man labai patinka mistinės, intriguojančios, nenuspėjamos, nežinomybe alsuojančios, o kas svarbiausia, originaliai pateiktos siaubo istorijos. Dėl to aš ir laukiau šio Shyamalanų šeimos bendro projekto, nes pati koncepcija man pasirodė išties įdomi, o ir buvo be galo smalsu, ar dukra tokia pat gabi režisūroje kaip ir jos tėvas.

Ir... Filmas – žiūroviškas, tik be jokio išskirtinumo, kuriuo galėtų papirkti. Taip, čia vienas iš tų atvejų, kai reklama ir anonsai sužavi, o galiausiai žiūrovas mato pretenzingą, bet dramaturgiškai silpną reginį, kuris dar ir vienu momentu pavirsta į nuobodų pasakojimą. Tai privertė smarkiai nusivilti, nes pati idėja išties verta dėmesio, bet jos įgyvendinimas, praėjus pusvalandžiui, praranda visą savo žavesį. Gaila, kad negaliu „spoilinti“, bet tokios yra mano taisyklės, norint apsaugoti skaitytoją nuo nereikalingo ir įspūdžius gadinančio informacijos kiekio.

Svarbus šio filmo siužetinės linijos įrankis – personažai, o tiksliau, pagrindinė veikėja Mina, ant kurios pečių ir laikosi istorija. Ji, mano kuklia nuomone, nors ir šiek tiek erzino savo kai kuriais sprendimais, bet buvo geriausiai atsiskleidęs šio filmo personažas, kurį bent jau buvo įdomu stebėti bei analizuoti jos emocinės būklės pasikeitimus. Taip pat, tai personažas, su kuriuo nesunku susitapatinti, net jeigu ir bendra filmo dramaturgija šlubavo dėl neįtikinamų epizodų ar logikos neturinčių, bet intrigą bandančių išlaikyti nenuspėjamų siužetinių posūkių. O kas liečia antraplanius personažus, tai čia jau bėda, nes tai – visiškai šabloniniai veikėjai, nei turintys išskirtinumo, nei suteikiantys empatijos.

Kalbant apie šiurpius filmo momentus, jų čia yra, tikrai, tik nepamirškime, jog tai N-13 cenzą turintis projektas, todėl tikėtis žiaurių, nemalonių ar atvirų siaubo elementų nereikia. Užtenka, kad bent keli filmo momentai sukelia įtampą ir šiokį tokį psichologinį spaudimą, kad žiūrovui peržiūros metu būtų nelabai jauku. Kaip jau minėjau, filmas turi ir nuobodžių vietų, bet visumoje, jis susižiūri tikrai nesunkiai, tad suteikti elementarią pramogą kino salėje jis gali. Svarbu nesitikėti kažko labai ypatingo ir tada galbūt lūkesčiai pasiteisins, nors panašaus pobūdžio ir žymiai geresnių mistinių istorijų yra ne viena ir net ne dvi.

Techninė juostos pusė

Iš dalies, tai filmas kuriame gerai dirba kamera, o veiksmas nepalieka vienos konkrečios erdvės, bet vizualiai toks sprendimas yra išties patrauklus. Gerai čia atrodo vaizdo montažas dėl kraupių ir kartais nejaukiai pateiktų „siaubo šoklių“, staigiais judesiais prifarširuotas kameros darbas, galingas garsas ir kas svarbiausia, šiurpią atmosferą leidęs sukurti garso takelis. Produkcijos dizainas kokybiškas, kaip ir meninis apipavidalinimas. Tad apibendrinus, galiu pasakyti, jog juosta tikrai pagirtina, tik, deja ,turinys galėjo būti žymiai geriau išdirbtas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pastaruoju metu vis dažniau pradėjusi vaidinti Dakota Fanning čia atliko vieną dramatiškai geresnių vaidmenų per pastaruosius penkerius metus, dėl ko visas dėmesys filme atiteko būtent jos įkūnytai Minai, kurios natūraliai išspaustos emocijos liejosi per kraštus.

Antro plano aktoriai kaip Olwen Fouere, Oliveris Finneganas ir Georgina Campbell, deja, nepasižymėjo jokiais ryškesniais pasirodymais, dėl to jų dalyvavimas šiame filme nesukėlė man jokio džiugesio.

Verdiktas

„Stebėtojai“ – puikią idėją turintis, vizualiai labai patraukliai pateiktas, keliais šiurpiais momentais papuoštas, bet jokiu išskirtinumu dėl savo prastos dramaturgijos ir šlubuojančios režisūros negalintis pasigirti psichologinis siaubo trileris, kuris visais būdais bandė būti ypatingas, bet tapo eiliniu žanro vidutinioku.