Juostos režisierius šįkart kviečia visus kino mylėtojus į įtemptą kelionę traukiniu, kuriame važiuoja jo mėgstamiausias aktorius Liamas Neesonas, su kuriuo jis jau tris kartus bendradarbiavo ganėtinai geruose žanro projektuose kaip „Non-Stop“, „Bėgte visą naktį“ ir „Nežinomas“.
Apie ką mes čia...
Atleistas iš darbo, vienos didžiausių draudimo įmonių konsultantas Maiklas namo grįžta įprastiniu maršrutu. Važiuojant traukiniu, jis mąsto apie tai, kaip pasakyti savo žmonai ir vaikams dėl atleidimo iš darbo. Tačiau, lyg niekur nieko, šalia jo atsisėda žavi moteris. Ji pasiūlo Maiklui sužaisti vieną žaidimą, kurio metu jis galės labai lengvai gauti solidžią pinigų sumą. Atsisakęs dosnaus pasiūlymo, vyras galiausiai suvokia, jog nuo žaidimo jis vis vien nepabėgs...
Kūrinio turinys
Kiekvienas naujas režisieriaus Jaume Collet-Serra filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Liamas Neesonas, yra neabejotinai labai laukiamas veiksmo žanro ir įtemptų trilerių gerbėjų visame pasaulyje. Visgi, tai kokybiški kino filmai, kurie nepretenduoja į kultinį statusą bei nepelno jokių svarbių kino apdovanojimų, bet jie suteikia tiesiog idealią pramogą kino salėje.
Būtent tokiu filmu yra ir šis dviejų valandų trileris, kuris iš dalies kopijuoja kitą 2013 metų režisieriaus projektą „Non-Stop“. Tik ano veiksmas buvo perkeltas į lėktuvą, bet siužetinės linijos principas liko toks pats. Ir tai nėra blogai. Ne nauja, taip, bet užtat tiek vienas, tiek kitas filmas žiūrisi įdomiai. O viskas dėl to, jog didesnę filmo dalį vyrauja nežinomybė ir gudriai užduodama mįslė, kurią privalo išaiškinti pagrindinis juostos herojus.
Filmo istorija yra ganėtinai paprasta – yra žmogus, kuris privalo traukinyje rasti kitą žmogų. Ir jeigu jam nepavyks to padaryti, nukentės tie, kuriuos jis myli. Tačiau, nors ir kaip banaliai viskas skamba, juosta nuo to nepablogėja.
Siužetas čia yra padalytas į tris dalis. Pirmoje dalyje žiūrovai yra supažindinami su pagrindiniu filmo herojumi Maiklu, kuris skuba namo papasakoti savo šeimai apie nepavydėtiną situaciją darbe. Antroje dalyje pristatomas žaidimas, kurį Maiklas turi įvykdyti, norint nepakenkti savo artimiems žmonėms. Trečia dalis – nieko neypatingas santykių aiškinimasis ir kova su pagrindiniu priešu. Nenoriu išpasakoti, kas ir kaip, nes nebus Jums įdomu žiūrėti, bet pasakysiu, jog asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko antroji dalis, kurios metu pačiam norėjosi pakrutinti smegenis ir išsiaiškinti, kas yra tas paslaptingas keleivis, kurį Maiklas turi žūtbūt surasti.
Be Maiklo filme yra nemažai antraplanių personažų, kurie sudaro pagrindą istorijai. Vienas iš jų yra tas ieškomas keleivis, todėl kiekvienas turi po kažkiek ekraninio laiko tam, kad būtų pristatytas. Bet žinokit, atspėti kas yra tas keleivis, gali būti velniškai sunku arba labai paprasta. Čia jau priklauso nuo Jūsų loginio mąstymo ir situacijos įvertinimo. Man buvo lengva, bet tai nereiškia, jog filmas nuo to suprastėjo. Tikrai ne. Visgi dar liko pagrindinė priežastis, kurią turėjo išsiaiškinti pagrindinis herojus, norėdamas suprasti žaidimo esmę.
Be užsukto siužeto, gauname dar ir visai neblogą veiksmo pamatą. Turime čia ir visai gerai atrodančias muštynes, galingus sprogimus, šiek tiek fantastiškai atrodančias scenas su traukiniu ir netgi įtampos nestokojančias scenas su teisėsauga. Bet, kaip ir sakau, antroji filmo pusė yra lygi standartiniam veiksmo trileriui, kurioje vadovaujamasi ne intelektu, o kumščiais.
Pats filmas, jeigu jau jį lyginti su panašaus pobūdžio projektais, man asmeniškai sudarė tokį žinomų traukinių temos filmų kokteilį. Čia yra ir momentų iš puikaus 2010 metų Tony‘io Scotto trilerio „Nevaldoma grėsmė“ bei metais anksčiau pasirodžiusio kriminalinio filmo „Metro užgrobimas 123“ ir paimta kažkiek detalių iš 1995 metų juostos „Pinigų traukinys“. Bet visumoje, „Slaptasis keleivis“ sugeba išlaikyti balansą tarp pigiai atrodančios kopijos ir savarankiškos istorijos. Ir mano nuomone, čia yra savarankiškai atrodantis pasakojimas, kuriame tiesiog pasitaikė panašios siužetinės detalės kaip ir mano paminėtuose filmuose.
Peržiūra, bent jau kine, neprailgsta, nes įdomu stebėti patį veiksmą ir laukti pabaigos. Tiesa, į kai kuriuos svarbius klausimus, susijusius su slaptu keleiviu, nėra atsakyta, yra nemažai loginių klaidų, o ir pagrindinis blogietis nėra visiškai atskleistas, bet tai nesudaro didelio diskomforto bendrai pasakojimo koncepcijai. Tiesiog gauni įtampos kupiną filmą, kuris sugeba suteikti puikią pramogą. O ko daugiau reikia iš tokio pobūdžio filmų?
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo dalis visai nebloga. Iš stipresnių momentų įvardinčiau veikėjų drabužius, kurie leido suvokti tų žmonių gyvenimo būdą ir susipažinti su jais kaip asmenybėmis. Taip pat personažų grimas padarė neblogą įspūdį, norint juo tikroviškiau pateikti smurto žymes ant kūno. Na, ir kaip čia be specialiųjų efektų. CGI filme yra labai daug, ypatingai antroje filmo dalyje, kai traukiniai padaro kietai atrodantį, bet kartu šiek tiek juoką sukeliantį driftą. „Greitiems ir įsiutusiems“ reikia pasimokyti, kaip turi efektingai atrodyti šis šoninis slydimas.
Muzika filme nebloga. Čia buvo panaudotos standartinės tokio pobūdžio filmams pritaikytos muzikinės kompozicijos, kurios buvo skirtos vienam tikslui – sukurti įtemptą atmosferą. Ir tai pavyko visai gerai.
Užtat labiausiai žaviuosi operatoriaus Paulo Camerono darbu. Puikiai nufilmuotos veiksmo scenos, gaudynės ir muštynės. Dėl pastarųjų tai norėjosi ploti. Vien ta scena su gitaristu filmo gale buvo tiesiog pasakiška.
Garso montažas sukelia įtampos jausmą, o vaizdo montažas visai gerai leidžia įsijausti į rodomus įvykius. Tai ir leidžia sukurti tą nežinomybės šydą, kuriuo mus viso filmo metu manipuliuoja kino kūrėjas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jau dešimt metų kino filmuose snukius daužantis ir užpakalius spardantis Liamas Neesonas nenustoja stebinti. Žmogui virš 60-ies, o jis toliau rodo tokią klasę, jog jam galėtų pavydėti net ir patys kiečiausi Holivudo aktoriai kaip Dwayne‘as Johnsonas ar Jasonas Stathamas.
Filmo metu jis atliko kažkiek standartinį savo vaidmenį, bet užtat buvo galima patikėti jo personažu dėl visų sprendimų, kuriuos jis darė. Aktorius tiesiog pademonstravo gerą vaidybą, ką jis tikrai sugeba.
Antraplanės rolės atiteko seniai kino ekranuose matytiems Samui Neilui, Patrickui Wilsonui ir nuostabiai Verai Farmigai. Gaila tik, jog ne visi iš mano išvardintų aktorių sugebėjo atsiskleisti dėl itin riboto savo personažų pasirodymo ekrane.
Verdiktas
„Slaptas keleivis“ – standartinis, kažkiek banalus, bet ganėtinai įtemptas aktoriaus Liamo Neesono pasirodymas, kurio metu netrūksta visai gerai atrodančių muštynių, įdomiai sudėliotos veiksmo ir šiek tiek užsuktos siužetinės linijos, kuri iki pat juostos galo neleidžia atitraukti akių nuo kino ekrano.
Filmo anonsas:
