aA
Prestižiniais kino apdovanojimais apdovanotas ispanų kino grandas Pedro Almodovaras po trejų metų pertraukos sugrįžta į kino teatrus su ypatinga juosta – asmeninio pobūdžio drama „Skausmas ir šlovė“, kuri prestižiniame „Kanų kino festivalyje“ sukėlė tikrą euforiją ją mačiusiems žiūrovams.
Antonio Banderas, kadras iš filmo "Skausmas ir šlovė"
Antonio Banderas, kadras iš filmo "Skausmas ir šlovė"

Apie ką mes čia…

Kadaise žymus kino režisierius Salvadoras Malo išgyvena kūrybinę bei savo asmeninio gyvenimo krizę. Įkvėpimas darbui yra kažkur dingęs, meilės reikalai seniai nebedžiugina, o ir sveikata kasdien primena apie metų skaičių. Ir vieną dieną įvyksta stebuklas. Režisierius atranda gyvenimo džiaugsmą – narkotikus, kurių dėka jis nesijaučia blogai, o ir asmeninis gyvenimas kažkokiu keistu būdu pradeda keistis. Tik ar ilgai tai galės tęstis? Štai kur klausimas, į kurį atsakyti galės tik pats Salvadoras.

Kūrinio turinys

Kai vasaros kino sezonas priklauso galingiems iš Holivudo atkeliavusiems blokbastertiams, šansas, kad į kino teatrų repertuarą pateks meniniai kino projektai yra labai mažytis. Ir, mano nuostabai, įvyko tikras stebuklas – kino teatrai nusprendė parodyti naująjį Pedro Almodovaro filmą. Pagaliau vietoje šimtus milijonų dolerių kainavusių bedvasių projektų galima pasinerti į išties prasmingą bei tikrą atgaivą sielai atnešusį filmą.

Mėgstu Pedro Almodovaro kūrybą, nors, kaip bebūtų nesmagu tą sakyti, pastaraisiais metais jis mane buvo šiek tiek nuvylęs su savo dviem ankstesniais projektais – „Džuljeta“ ir „Aš tokia susijaudinusi“. Galvojau, kad ir ši juosta bus panaši. Bet klydau.

Tai visai kitokio lygio filmas, kuris, atrodo, buvo kuriamas ne tik iš meilės menui bei kinui, bet ir tapo labai asmenine režisieriaus refleksija apie jo paties kūrybą ir gyvenimo kryžkelius.

Filmo istorija yra labai paprastai sudėliota, dėl ko neturi kilti didelių problemų suvokiant pagrindinę visos šios juostos mintį. Pats veiksmas pateiktas iš pagrindinio herojaus Salvadoro Malo perspektyvos ir jis rodomas dviem laikotarpiais – dabartyje ir praeityje.

Kiekviename laikotarpyje mes galime pamatyti pagrindinį personažą ne tik iš pakankamai atvirų kampų, bet ir suvokti jo aiškią metamorfozę nuo berniuko iki subrendusio vyro. Filme yra gvildenami pirmos meilės aspektai, savęs pažinimo gyvenimo momentai, socialinės atskirties tema, priklausomybės nuo narkotikų žala ir aišku priešiškai nusistačiusios visuomenės požiūris į šiek tiek kitokį žmogų nei dauguma.

Kiekvienas iš mano paminėtų atvejų buvo nuodugniai išnarpliotas, kad mes, žiūrovai, galėtume suvokti tam tikrus gyvenimo aspektus, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną, tik, aišku, per kito žmogaus prizmę.

Be gilių, bet tuo pačiu paprastai sukramtomų gyvenimiškų išvedžiojimų, tai yra dar ir filmas apie kūrybą bei visą tą sunkų meninį procesą, kuris galiausiai būna pristatomas kino teatrų lankytojams. Todėl stebėti tuos kūrybinius scenaristo ir režisieriaus darbo užkulisius irgi buvo labai smagu. Tiesiog nepamirškime: kad sukurtum gerą kiną kartais reikia paaukoti išties daug.

O tokių istorijų yra nemažai. Vien prisiminus Stanley‘į Kubricką, Alfredą Hitchcocką, Francisą Fordą Coppolą ar Sergio Leone galima suprasti ir šio filme pateikto menininko kūrybinę tragediją.

Be šaunios istorijos, svarbių ir itin atvirų dialogų, prasmingos potekstės ir, aišku, įdomaus pagrindinio personažo, juosta gali pasiūlyti dar ir kažkiek sodraus humoro, nenuobodžiai vystomą siužetą bei fantastiškai išvystytą pabaigą, kuri nepaliks abejingų.

Tiesiog Pedro Almodovaras pateikė šiokį tokį siurprizą pabaigoje, kuris ne tik privertė nusišypsoti, bet ir paploti už tokį sprendimą.

Tad, nedaugžodžiaujant, filmą rekomenduoju visiems prasmingo kino gerbėjams ir, aišku, režisieriaus kūrybos gerbėjams. Tokio Almodovaro mes laukėme beveik dešimt metų ir jis su šiuo darbu nenuvilia, o atvirkščiai, pradžiugina parodydamas, jog jis dar turi parako kurti originalų kiną.

Techninė juostos pusė

Spalvos... Atsižvelgus į visus režisieriaus filmus, galima pastebėti, jog jis mėgsta žaisti su spalvomis, kurios kiekvienam kadrui suteikia visiškai skirtingą potekstę.

Tad, tiek dekoracijos, nuostabūs herojų kostiumai, šukuosenos, grimas – tai vienas didelis šio filmo atributas, suteikiantis istorijai šarmo bei ekspresijos, norint paryškinti pagrindinę filme vystomą mintį.

Be abejo, puikiai pasidarbavo ir ilgametis Pedro Almodovaro filmų operatorius Jose Luisas Alcaine‘as. Kiekvienas jo nufilmuotas kadras atrodė lyg iš atviruko, o ką jau kalbėti apie svarbius siužetinės linijos elementus, suteikusius filmui savito intymumo. Muzika, kaip ir vaizdai, sugebėjo pakerėti savo lengvumu, o bendras vaizdas dėl muzikinių kompozicijų tapo dar labiau atviras mūsų pažinčiai su šia istorija.

Tiesiog klausant muzikos galėjome akimirksniu atsidurti svajingame Pedro Almodovaro fantazijos sūkuryje, leidžiančiame patirti daug įvairiausių emocijų.

Dėl montažo darbų čia negali būti jokių priekaištų – garsas ir vaizdas suderinti tobulai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Matyti aktorių Antonio Banderasą ne antrarūšiuose veiksmo trileriuose yra tikra palaima, nes šis žmogus sugeba ne tik ekrane spardyti užpakalius blogiečiams, bet ir demonstruoti labai solidžią vaidybą. Aišku, visus savo draminius sugebėjimus šis ispanų aktorius puikiai demonstruoja vaidindamas Pedro Almodovaro filmuose.

Šis projektas – jau aštuntasis jų bendradarbiavimo vaisius, kuris, mano kuklia nuomone, yra tiek vieno, tiek kito kūrybiniu laimėjimu. Antonio Bandersas tiesiog idealiai įkūnijo jam patikėtą Salvadoro vaidmenį. Tiek daug ekspresijos, susimąstymo bei aistros jo akyse aš seniai nemačiau. Paskutinį kartą aktorius taip gerai suvaidino kitame režisieriaus filme – „Oda, kurioje gyvenu“. Belieka tik jam palinkėti nominacijos „Oskaruose“, nes su šiuo savo darbu jis jos tikrai nusipelnė.

Antraplaniuose vaidmenyse filme pasirodė ir kiti žymūs bei talentingi ispanų aktoriai Leonardo Sbaraglia, Asieras Etxeandia bei Pedro Almodovaro mūza – Penelope Cruz. Visa ši charizmatiška trijulė sugebėjo papildyti pagrindinį herojų taip, kad jis sugebėtų mums visiems atsiskleisti tik iš pačių įdomiausių perspektyvų.

Dėl ko, aišku, ir jų vaidinami personažai siužetinės linijos metu privalėjo keistis ir demonstruoti kitokius savo veidus. Tad galėčiau teigti, jog ir jie suteikė filmui didelį pliusą.

Verdiktas

„Skausmas ir šlovė“ – dar vienas įsimintinas dėl savo neįtikėtinai įtraukiančios istorijos, estetinio vizualaus grožio bei skleidžiamos stiprios socialinės žinutės ispanų kino grando Pedro Almodovaro nuotykis, kuriame pagrindiniu smuiku groja nepriekaištingą vaidybą demonstruojantis Antonio Banderasas. Tai ne šiaip filmas – tai atgaiva protui ir sielai.

Filmo anonsas:

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
4.5000

Pradedama lietuviškų filmų atranka pretenduoti į kitų metų „Oskarus“

Lietuvos kino centras ir JAV Kino meno ir mokslo akademijos patvirtintas lietuviškasis „ Oskaro...

Filmo „Agentė Ava“ recenzija: daug žadantis, bet nuviliantis trileris (1)

Savo filmografijoje galintis pasigirti tokiais hitais kaip 2011 metų „Oskarui“ nominuota drama...

Filmo „Atsiminimai iš Italijos“ recenzija: jaukus, paprastas ir Italija atsiduodantis pasakojimas (2)

Žinomas iš tokių juostų, kaip „ Hičkokas “, „ Diunkerkas “, „Debesų žemėlapis“...

Robertėlio vaidmenį kuriantis aktorius Nerijus Gadliauskas - apie nuotykius gatvėje ir jo bei garsiojo personažo skirtumus (1)

Jau netrukus didžiosiose Lietuvos kino salėse kinomanai išvys filmo „ Moterys meluoja geriau “...

Filmo „Strelcovas“ recenzija: juosta visai ne apie futbolą

2013 metais, po finansiškai sėkmingos bei žiūrovų išliaupsintos biografinės dramos „Legenda...

Top naujienos

Po pažinties feisbuke – tiesiai į lovą, o po karšto sekso – į ligoninės operacinę (107)

„Ar esi tai bandžiusi ir ar norėtum tai padaryti su manimi?“ – feisbuke su penkiolikmete...

Egzotiškos salos oro uosto vaizdai lietuvį pribloškė: nuogi, basakojai keleiviai čia yra normalu (166)

Dieną praleidęs skirtingų klanų Dani genties festivalyje ir susigundęs pakramtyti jų mėgstamo...

Sinoptikai papasakojo, kokia bus spalio pradžia: vėsiausia bus vienoje Lietuvos dalyje

Šiandien ir artimiausiomis dienomis mūsų regione stumdysis du bariniai dariniai: nuo Rumunijos...

Susirgęs šia liga dažnas taip ir neišdrįsta nueiti pas gydytoją: delsimas baigiasi sudėtinga operacija arba net vėžiu (19)

Hemorojus – dažna liga, tačiau apie ją garsiai kalbėti nesinori. Dažnas ją ignoruojame,...

Į Pirėją nevykstantis „Žalgirio“ direktorius: nerimo nemažai – žaidžiame ne taip, kaip turėtume pokalbis „Vienas prieš vieną“ (17)

Nepraėjo nė septyni mėnesiai ir Eurolyga grįžta į arenas – kai kurios iš jų bent jau...

Pirmosios ponios apranga įžiebė diskusijas: ekspertų nuomonės išsiskyrė (584)

Valstybę reprezentuojančių asmenų apranga turi ypatingą svarbą ir neretai tampa diskusijų...

Eugenijus Laurinaitis | D+ nariams

Klausk psichoterapeuto. Nemėgstu savo darbo, kaip įveikti stresą ir kodėl mums tokia svarbi kitų nuomonė? nauja laida (1)

Namai, darbas, šeima, vaikai, sutuoktinis, giminės, socialiniai tinklai ar seniausi žmonijos:...

Pagal sergamumą koronavirusu aplenkėme Italiją: kokie sprendimai laukia? (422)

Lietuvoje sparčiai daugėja sergančių koronavirusu . Naujus atvejus jau skaičiuojame šimtais, o...

Aš ikona. Grožio salono įkūrėja Oksana Pikul-Jasaitienė: kur pinigai, ten reikia ieškoti ir kitos medalio pusės (45)

Ar moterims ir šiais laikais sudėtinga kalbėti ir atvirai pasakoti apie tai, kaip sukurti...

|Maža didelių žinių kaina